Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas vėl šliūkštelėjo geros medžiagos keikti egzaminuojančius ir užjausti egzaminuojamus. Po egzamino abiturientai dėstė įvairias nuomones – esą temos buvo neaiškios, likę teigė atvirkščiai – buvo nesudėtinga. O vieną kitą jaunuolį atsivertus užduočių lapą išpylė šaltas prakaitas ir pritrenkė panika. Kam iki egzamino sekėsi, kas stropiai ir sunkiai mokėsi, kas galop nuleido rankas, nes ir taip nesimokė. Po egzamino piliečiai reiškė nuomonę, kad ne visi gabūs pilstyti iš tuščio į kiaurą. Esą Lietuvoje, rodos, iš visų – būsimų chemikų, matematikų, informacinių technologijų specialistų – siekia literatus padaryti. Naiviai ir tamsuoliškai klausiame – o kiek lietuvių kalbos ir literatūros žinios reikalingos gyvenime?

Mokytoja ekspertė: egzaminas tinkamas
Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino kandidatų darbų vertintoja, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Alma Šeputienė mano, kad dabartinis lietuvių kalbos egzaminas yra tinkamas.

„Po reformos, kai pasikeitė egzamino tipas, buvau kiek sutrikusi. Galvojau, kad toks egzaminas, t. y. vien rašinys, nepatikrins mokinio lietuvių kalbos ir literatūros gebėjimų. Bet kai pamačiau vertinimo normas, kai pradėjau dirbti pagal naują programą (daug metų esu ir šio egzamino vertintoja), tai matau, kad jis gerai patikrina  mokinių literatūrines, kultūrines žinias, raštingumą, stilių bei gebėjimus kurti tekstą“, – sako A. Šeputienė.

Tačiau prieš lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą ar po jo dažnai pasipila įvairios kalbos: vieni teigia, kad egzaminas labai sunkus, kad netikėtos, nesuprantamos temos, kiti sako, kad jis labai lengvas ir kad ruoštis jam pakanka paskutinę dieną. O tie, kuriems, matyt, absoliučiai nepasisekė, tyliai šnabždasi, kam išvis tokio sudėtingo reikia.

Bet, pasak mokytojos A. Šeputienės, dalis mūsų visuomenės yra įsitikinusi, kad daug dalykų labai gerai išmano be specialaus pasiruošimo. Kad apie grožinę literatūrą gali kalbėti tai, kas šauna į galvą arba pagal principą ,,patiko“ – vadinasi, gera knyga, ,,nepatiko“ – bloga. Lygiai taip pat tie žmonės „išmano“ ir apie lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą.

Visuomenei reikėtų žinoti, kad mokiniai, kurie stropiai skaito privalomą ir kitokią literatūrą, nuoširdžiai mokosi lietuvių kalbos ir literatūros norėdami tapti visapusiškai išsilavinusiais žmonėmis, VBE metu parašo labai gražių ir prasmingų rašinių, taip parodydami turtingą savo vidinį pasaulį, nes šis egzaminas yra ne tik literatūros ar kalbos egzaminas.

„Tai yra kultūros, etikos, filosofijos egzaminas. Kokį pasitenkinimą patiria valstybinių egzaminų vertintojas, kai randa tokį tobulą rašinį arba kai jo mokinys gauna „šimtuką“. Paprastai tai būna gabūs arba labai darbštūs mokiniai, bet nebūtinai humanitarinių gebėjimų. Jie gali teisėtai vadinti save šiuolaikiniais mokiniais, šiuolaikiniais jaunuoliais, kurie kurs Lietuvos, gal netgi Europos ir pasaulio ateitį... Nelengva prisiversti šiais laikais skaityti programinę literatūrą, kuri yra tikrai tinkama šiuolaikiniam jaunuoliui, nelengva mokytis literatūros teorijos. Sunku nepasiduoti kalboms, kad jei jau programinė, tai neva „neįdomi“, – sako lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė.

Literatūra – ne tik kultūros dalis, bet ir patirtis
Tad kam tobulai mokėti lietuvių kalbą ir literatūrą, jei jau esi grynasis tiksliukas, būsimasis nešnekus inžinierius, skaitysiantis tik brėžinius, arba būsimas medikas, kuris tikrai nerašys esė apie ligonio sveikatos būklę. Arba kiek reikia lietuvių kalbos pabaigus mokyklą?

„Mokiniams sakau: jeigu jūs norite gyventi prasmingą ir įdomų gyvenimą, jūs turite stengtis mokytis literatūros ir kalbos. Kai tas mokinys, kuris dabar svajoja pasiekti pasaulio aukštumas, pasieks savo svajonę, įgis specialybę, pakeliaus po pasaulį ir pradės gyventi suaugusio žmogaus gyvenimą, jeigu jis neturės mokykloje įdiegto supratimo apie grožinę literatūrą, kuri apima didžiąją dalį mūsų pasaulio kultūros, jo gyvenimas bus labai liūdnas. Jis turės tiktai rutiną – darbą, namus ir jokio kito pasaulio, kuriame galėtų atsikvėpti, įgauti jėgų ar idėjų. O kas yra literatūra? Tai yra meno šaka, tai kultūros dalis. Galų gale, tai yra kalbėjimas apie žmogaus gyvenimą. Iš literatūros mes galime mokytis gyventi, įgyti patirties. Literatūra bus atokvėpis sielai, jeigu ją sugebėjai užsiauginti besimokydamas mokykloje“, – teigia mokytoja A. Šeputienė.

Anot jos, jaunas žmogus gali perprasti lietuvių kalbą ir literatūrą – galbūt vidutiniškai, galbūt labai gerai. Tereikia noro ir pastangų. Tada ne tik lietuvių kalbos ir literatūros egzamino diena nesibaigs liūdesiu, nusivylimu, kartėliu ar kitais neigiamais jausmais, bet ir ateities gyvenimas turės visai kitokią kokybę.

Menkinti savo gimtąją kalbą neprotinga
Žinomas šalies mokslininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas profesorius Kazimieras Župerka palygino šių metų temas su 2015 metų temomis, tad, pasak jo, viskas iš esmės tas pats.

„Šiek tiek kitos temos, bet irgi tie patys reikalavimai – trys autoriai valstybiniam egzaminui, vienas privalomas, kitus gali abiturientas pats rinktis ar be literatūros žmonių verstis. Man atrodo, kad normaliai besimokantiems mokiniams tai yra visiškai geros temos. Juo labiau kad pasirinkimas didelis – keturios temos ir dar autorių po tris. Labai didelė pasirinkimo laisvė. Jeigu žmogus mokėsi lietuvių literatūros, jam nesudėtinga. Pagaliau pasakyta, kad galima nesiremti literatūra, jeigu turi pakankamos gyvenimo patirties tam tikrai temai“, – sako K. Župerka.

Pasak profesoriaus, gerai, kad nebeliko teksto interpretacijų. Per egzaminus geriausia rašinys, kuris patikrina visumą. „Ar mūsų jauni žmonės tokie menki, kad nebegali pasamprotauti, pamąstyti ir pasakyti savo nuomonę?“ – klausia K. Župerka.

Požiūrį „kam ta lietuvių kalba, jei būsiu gydytojas ar inžinierius“ profesorius vadina neprotingu.

„Juk čia yra bendrosios žmogaus kultūros dalykas. Prancūzijoje į aukštesnį valdžios postą negali patekti žmogus, padoriai nemokantis prancūzų kalbos. O pas mus kas darosi? Taigi mes patys save susiniekiname, iš karto sutariame, kad esame menkesnė tauta – mūsų gimtoji kalba nereikalinga  mūsų šalyje. Juk tas požiūris, kuris gana gajus, yra visiškai nesveikas ir visai nebūdingas kitoms Vakarų kultūros šalims“, – teigia K. Župerka.

Pasak profesoriaus, neprotingų žmonių ir idėjų visada pasaulyje atsiranda, o tai, kas yra lengviau, visuomet ima viršų. Ten, kur sunkiau ir vertingiau, reikia pastangų, o žmogus iš prigimties linkęs eiti menkesniu keliu. Gal tokį požiūrį suponavo laisvė, bet laisvė be atsakomybės nėra tikroji laisvė.

„Nuvažiuoju į kaimą, sodybą, ten išgirstu kalbant žmogų ir matau jo išsilavinimą. Jis pasakė vieną ar du sakinius ir man aišku, kad jis gimnazijos nebaigė. Jis gali būti ir apsirengęs dailiau, ir elgsena „mandresnė“, ir jo mobilus gal geresnis negu mano. Bet iš karto matai, kad jo mąstymas ir raiška vargana“, – sako K. Župerka.

2016 06 07 11

K. Župerka sako, kad žmogaus išsilavinimą gali perprasti pasiklausęs jo kalbos.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.

2016 06 07 18

Literatūra yra kalbėjimas apie žmogaus gyvenimą. Iš literatūros mes galime mokytis gyventi, įgyti patirties.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94520658
Į viršų