Vaikai užauga ir pradeda kurti savarankišką gyvenimą. Ne visiems tėvams tai patinka. Kai kurie skausmingai išgyvena išsiskyrimą su atžalomis. O jeigu pilnametis neskuba palikti gimtųjų namų, tėvams nesikišti į jo gyvenimą tampa dar sunkiau. Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje paskaitą skaitęs lektorius, mokymo programų autorius, konsultantas Vaidas Arvasevičius tėvams ir mokytojams pasakojo, kad taip jaustis yra normalu. Taip pat atskleidė, kodėl svarbu paleisti savo vaikus ir leisti jiems sprendimus priimti savarankiškai.

Auklėti – nereiškia kontroliuoti
Tėvai net ir pilnametystės sulaukusius savo vaikus globoja. Stebi, ar jie lanko mokyklą, universitetą ar ruošiasi atsiskaitymams. V. Arvasevičius sakė, kad tokiu savo elgesiu tėvai atžaloms neleidžia prisiimti atsakomybės už jų pačių gyvenimą. Kodėl nepavyksta palikti ramybėje savo vaikų? Lektorius atsakė, kad taip yra, nes tėvai jaučiasi už juos atsakingi. Niekaip negali patikėti, kad vaikai užaugo. Mano, kad tik kontrole užtikrins jų gerovę. Galvoja, kad vaikai turi per mažai patirties, stokoja suvokimo, kas vyksta šiame gyvenime ir kokius sprendimus galėtų priimti.

„Žiūrime į juos per savo patirties prizmę ir matome, kad vaikai jos neturi ir gali padaryti klaidų. Bet laikmetis, kuriame jie dabar gyvena, pasikeitė. Klaidinga manyti, kad pasikeitus gyvenimui, savo patirtį galime perduoti vaikams“, – kalbėjo konsultantas.

Jis sakė, kad vaikams užaugus reikia nustoti būti tokiais tėvais, kokių jiems reikėjo pirmaisiais gyvenimo metais, kai mažiesiems buvo būtina besąlyginė globa, rūpestis ir atsakomybė už juos. Reikia nustoti pilnamečius reguliuoti, reikia tapti išmintį nešančiais draugais.

„Jeigu mes norime ir toliau kontroliuoti savo vaikus, turime būti pasiruošę prisiimti atsakomybę už pasekmes, jeigu vaikai paklus mūsų sprendimams“, – perspėjo V. Arvasevičius.

Lektorius pasakojo, kad pernelyg tėvų globojami vaikai pasižymi menkesne atsakomybe už savo veiksmus. Jie yra pasyvesni ir mažiau iniciatyvūs. Tam, kad suprastumėme kodėl, jis ragino tėvus permąstyti savo veiksmus.

Vidinė motyvacija svarbesnė už išorinę
Kaip žinia, kai vaikai  priima sprendimus arba pasirinkimus, jie dėl to susilaukia tam tikrų pasekmių. Tačiau kol tikrosios pasekmės pasiekia kaltininkus, žymiai anksčiau pasiekia tėvus. Tėvai, sužinoję apie jų požiūriu netinkamus sprendimus, sukuria tokią pasekmę vaikams, kad tikrosios nebebūna tokios reikšmingos.

Pranešėjo teigimu, tikrosios pasekmės nebūna tokios žymios, palyginti su tuo, kokį burbulą išpučia tėvai. Priekaištai, moralai, pretenzijos, pamokslai – visa tai atitraukia vaikų dėmesį nuo tikrųjų jų poelgių pasekmių. Nepriverčia susimąstyti, kuo toks elgesys gresia jiems patiems ateityje. Vietoj to susikoncentruojama tik ties tėvų reakcija.

„Koncentruojant dėmesį tik į tėvų reakcijas, pažvelgti į tikrąsias poelgių pasekmes nebeužtenka jėgų. Bandydami vaikus atvesti į protą jų dėmesį atitraukiame nuo jų pačių vizijos gyvenimui“, – pabrėžė lektorius.

Anot jo, savo priekaištais, pastabomis, bausmėmis, žmonėms dar niekada nepadėjome ir taip jiems nesukėlėme jokios papildomos motyvacijos. Motyvaciją sukelti išoriškai praktiškai neįmanoma. Tai labai sunkiai įsivaizduojama.
Tad kodėl vaikai nenori eiti į mokyklą, o vėliau lankyti paskaitų universitete? V. Arvasevičius svarstė, kad galbūt dėl ten neįdomiai pateikiamų žinių. Kita vertus, taip yra, nes net pilnametystės sulaukę asmenys nevizualizuoja savo ateities. Pavyzdžiui, beveik visi dvyliktokai sako, kad stos į universitetą, bet ką veiks gyvenime, žino vos keli. Vadinasi, visus likusius reikia kažkaip motyvuoti, kviesti specialistus, kad su jais pakalbėtų ir pan. Kaip tėvams motyvuoti savo vaikus?

Per greitai klijuojame etiketes
Lektorius patarė nusiraminti, nes iš tiesų motyvuoti savo vaikų neįmanoma. Jeigu žmogus neturi vizinės ateities, neturi jokių tolimesnio gyvenimo gairių, jį motyvuoti yra bergždžias užsiėmimas. Pilnametystės sulaukę asmenys yra suaugę žmonės. Galbūt jie neturi patirties, bet turi veikiančius intelektualius mechanizmus, kuriais pasinaudodami patys gali ieškoti atramos taškų.

Jaunas žmogus pats gali jausti savo vidinę motyvaciją, suprasti, kokios pasekmės laukia priėmus tam tikrus sprendimus. Tačiau jeigu jis neturi kažkokių gairių, tuomet žmogaus negąsdina jokios pasekmės. Net jeigu jis jaučia baimę, vis tiek gali nenorėti nieko daryti. Tokiais atvejais vaikus dažniausiai palaiko jų draugai. Vis dėlto pranešėjas akcentavo, kad žymiai svarbesni santykiai yra su tėvais. Mokytojai atlieka savo funkciją, o tėvų funkcijos dar niekas neatšaukė – nesvarbu ar vaikai būtų pradinukai, ar studentai. Tik reikėtų įsidėmėti, kad auklėjant vaikus nereikia visko daryti griežtai, jog nebūtina jiems įpūsti moralės ir pan.

Auklėjamoji funkcija pirmiausia yra emocinis ryšys. Vaikams svarbiausia jausti, kad tėvai jais pasitiki. Tačiau, deja, tėvai to nėra linkę parodyti. Todėl, kai vaikai pajaučia, kad už juos viską nusprendžia tėvai, jie savo nuožiūra bijo ką nors padaryti. Vaikai žino, kad jeigu padarys klaidą, už tai turės atsakyti.

Be to, mūsų šalis unikali tuo, kad mes už klaidas esame linkę bausti. Pavyzdžiui, kai žmogus suklysta, pradedame aiškinti, kad jis neatsakingas, kvailas ir pan. Mes pamirštame, kad žmogus galbūt suklydo, nes jam pritrūko kompetencijos, žinių ir t. t., o visa tai yra ne atsakomybės, bet pareigingumo klausimai. Vadinasi, jeigu vaikas gavo dvejetą, dėl to ant jo nereikėtų pykti. Racionaliausia būtų paklausti, ką jis dabar darys.

„Dvejetas rodo tam tikrą temos nesupratimą, nepasirengimą, bet tai nieko nepasako apie patį žmogų. Todėl mes turime atskirti vertinimą dalyko, konkrečių žinių nuo asmenybės vertinimo. Iš karto nereikėtų klijuoti etiketės, kad iš vaiko nieko nebus“, – patarė V. Arvasevičius.

Ragina vaikų taip nespausti
Lektorius pastebi, kad mes visi kitiems esame gudrūs pasakyti, jog gyvenime svarbiausia ne pažymiai ar diplomas. Tačiau ragino susimąstyti, kodėl šiuo atžvilgiu taip spaudžiame savo vaikus. Jiems aiškiname, kad būtina gerai mokytis, nes kitaip neįstos į universitetą. Įstojus į universitetą profesoriai sako, kad reikia užmiršti tai, ką mokeisi mokykloje. Įsidarbinus darbdaviai perspėja, kad žinios suteiktos universitete yra niekinės. Taigi, visi diplomai, atestatai kažkur nuplaukia, tačiau visa tai žinodami tėvai vis tiek spaudžia sūrį iš savo vaikų.

Pranešėjas ragino susimąstyti, kokios pasekmės lauks tėvų, jeigu jų vaikas neišlaikys egzamino. Atsakymas – lyg ir neturėtų kilti jokių. O kas nutiks pačiam vaikui? Tikriausiai jis niekur neįstos, jo gyvenimas pradės šlubuoti. Tad kodėl tėvai taip rūpinasi savo vaikais, jeigu jiems patiems tai nerūpi? Anot pranešėjo, mamai tiesiog sunku susitaikyti su mintimi, kad jos vaikas gali sumauti savo gyvenimą. Todėl jų nesėkmes priima kaip savo. O taip neturėtų būti. Mamai reikėtų tiesiog viltis, kad vaikas pats žino, ką daro.

Lektorius pasakojo, kad pati svarbiausia platforma, ant kurios žmogus stovės visą savo gyvenimą, yra suformuojama per pirmuosius metus nuo vaiko gimimo. Besąlyginė meilė, kūno kalba, šypsena, džiaugsmas, poreikių patenkinimas sukuria saugumo jausmą, kuris nusėda labai giliai į pasąmonę. Ketvirtaisiais-penktaisiais gyvenimo metais jau geriau suvokia savo interesus, tikslus. Tuomet susiformuoja tam tikra gyvenimo kryptis, kurios jis laikysis, ir priemonės, kuriomis sieks intereso išsipildymo. Todėl bandyti perauklėti dvidešimtmetį yra bergždžias reikalas.

Svarbiausia išlaikyti pasitikėjimą
„Bandymas perauklėti dvidešimtmetį turėtų būti smagus užsiėmimas, tik klausimas, kiek tai duos naudos. Pilnamečiams labiausiai reikalingas padrąsinimas, pasitikėjimas jais, suvokimas, kad jie žino, ką daro. Mūsų vaikai kaip asmenybės sustiprės tik tada, kai turės galimybę patys savarankiškai priimti sprendimus. Kuo vėliau ta galimybe pasinaudos, tuo sunkiau ateityje tai bus padaryti“, – sakė V. Arvasevičius.

Konsultanto teigimu, įtakos vaikų elgesiui turi ir pačių tėvų atliekami veiksmai. Pavyzdžiui, jeigu namo iš darbo tėvai grįžta pavargę ir su neviltimi skundžiasi, kad rytoj vėl reikės į darbą, vaikas tai mato. Jeigu gyvenimo džiaugsmo nejaučiate jūs, nereikia tikėtis, kad pajaus vaikas. Jeigu patys esate sugniuždyti, vargu ar įkvėpsite entuziazmo ruoštis karjerai savo vaikus.

„Jeigu patys nesate patenkinti savo darbu, neaiškinkite, kuo turėtų tapti jūsų atžala. Vaikai yra patys pajėgūs pasirinkti savo gyvenimo kelią, o bet koks priekaištas demoralizuoja. Jeigu tikrai norite jiems padėti, geriau paklauskite, ką galite padaryti dėl jų gerovės. Labiau pasitikėkite jais“, – patarė lektorius.

V. Arvasevičius: „Mūsų vaikai kaip asmenybės sustiprės tik tada, kai turės galimybę patys savarankiškai priimti sprendimus.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pasiklausyti lektoriaus susirinko visa klasė tėvelių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.