„Lietuvos ir Baltijos šalių rusakalbiai gyventojai laviruoja tarp dviejų tapatybių. Didžiuojasi tėvynės valdžios veiksmais, bet patys nelabai norėtų ten grįžti. Galima manyti, kad tiesiog nori sau patogiai gyventi“, – „Šiaulių naujienoms“ sako švedų žurnalistas, režisierius Jonas Ohmanas.
Elgesiui įtakos turi ir pasąmonė
Karo žurnalistas svarsto, kad toks elgesys gyventojams yra įskiepytas nuo prigimties. Jie įpratę, kad Rusijos didybė pasireiškia per skleidžiamą baimę. Valdžiai yra reikalinga, kad aplinkiniai jaustų grėsmę. Tai susiję su jų režimu ir santvarka. Todėl iš vienos pusės rusai supranta, kas iš tiesų vyksta, iš kitos – nelabai nori tuo tikėti.
„Susišaudymo metu realiai patys žmonės nežino, kodėl šaudo vieni į kitus. Žmonės pasitenkina tais paaiškinimais, kuriuos pateikia žiniasklaida, ir jiems toks elgesys tampa normalus“, – akcentuoja pašnekovas.
Anot jo, pasitaiko net tokių atvejų, kai rusai sau ramiai kariauja, nes esą taip reikia, o pasibaigus krizei ir toliau kilnoja taureles su savo „priešais“ lyg nieko ir nebūtų nutikę.
Tuo tarpu Baltijos šalyse yra šiek tiek kitaip. Čia gyventojai patys gali atsirinkti kuo tikėti, tačiau vyresnio amžiaus žmonės dar yra paveikti sovietų valdžios, todėl propagandai ne visada atsispiria.
„Kadangi tais laikais Lietuvoje negyvenau, galiu manyti, kad nuo Rusijos skleidžiamos propagandos esu paskiepytas. Mus ir amerikiečius Rusijos skleidžiama propaganda veikia šiek tiek kitaip. Tačiau tiek lietuvius, tiek ukrainiečius paveikti yra lengviau. Dabartinė Rusijos valdžia yra prisisėmusi cinizmo iki lubų ir kaip jiems reikės, taip tą informaciją jie ir pateiks. Tik mes galime tuo tikėti arba ne“, – sako J. Ohmanas.
Ragina neprarasti kritinio mąstymo
Jo nuomone, gerai, kad iš rusiškų televizijos kanalų Lietuvoje yra atimama licencija. Nors galbūt ir skaudu, kad gyventojai nebeturi galimybės išvysti savo mėgstamų filmų ir serialų, tačiau bent jau yra apsaugoti nuo melo. Vis dėlto net ir tokios priemonės ne visada padeda pasiekti teigiamų rezultatų. Todėl būtų racionaliausia, kad patys gyventojai ugdytų kritinį mąstymą ir viskuo šimtu procentu netikėtų.
„Nemanykite, kad amerikiečiai visada atsispiria propagandai, juos taip pat lengva apgauti. Todėl tą informaciją reikia vertinti įtariai. Svarbiausia, kad jauni žmonės nuo mažų dienų būtų pratinami viešai reikšti savo nuomonę ir už ją pakovoti. Kritinis mąstymas, diskusija, drąsa – tai pagrindinės priemonės kovojant su propaganda“, – išskiria švedų žurnalistas.
Jis pastebi, kad mokyklose vaikų kritinio mąstymo ugdymui yra skiriama per mažai dėmesio. Vaikus reikėtų dažniau provokuoti, kad jie ne tik atskleistų savo nuomonę, bet ir paaiškintų, kodėl taip mano. Tuo tarpu pas mus jaunuoliai dar iki šiol bijo pasakyti ką nors kitaip, nei mano mokytojas ar dėstytojas. Bijo jiems paprieštarauti, kad nesulauktų neigiamų padarinių.
Anot jo, svarbiausia vaikams įskiepyti tą jausmą, kad jie gali ką nors pakeisti. Įtikinti, kad svarbiausia ne pinigai, bet pati idėja, sugebėjimas improvizuoti. Taip pat nereikėtų pasiduoti vartojimo manijai. Jeigu reklamoje skelbiama, kad nusipirkus kokią nors prekę jūsų gyvenimas pasikeis, nereikėtų tuo tikėti. Joks produktas, paslauga ar prekė mūsų gyvenimo nepakeis. Reikėtų nepamiršti, kad savo likimo šeimininkais esame tik mes patys.
