Jeigu šiandien mums reikėtų paimti ginklą į rankas ir eiti kariauti, gal ir neatsirastų daug norinčiųjų. Kaip žinia, kovoti už šalį ryžtasi tik tie, kurie pasitiki savo valdžia ir tiki šalies valstybingumu. Tuo tarpu lietuviams, ypač jauniems, pilietinės brandos vis dar trūksta. Mes nelabai tikime, kad savo valstybėje galime ką nors pakeisti. Laukiame, kol kiti viską padarys už mus. Šiauliuose, „Europe Direct“ informacijos centre, viešėjęs švedų žurnalistas, režisierius Jonas Ohmanas susitikime „Paprastas žmogus VS grobuonys – pilietinė visuomenė karo ir konfliktų atveju“ susirinkusiems pasakojo, kad taip mąstyti yra labai pavojinga. Jeigu nemylėsime savo valstybės, nesiimsime iniciatyvų ir konfliktų atvejais nepadėsime kitoms šalims, galime sulaukti nemenkų padarinių, pavyzdžiui, likti be tautybės.

Svarbiausia jausti vidinę vienybę
J. Ohmanas susitikime sakė, kad įvykiai Ukrainoje labai primena Lietuvos išgyventą istoriją. Mes, lietuviai, dėl savo valstybingumo, nepriklausomybės kovojome daugiau nei vieną kartą. Būtent tuo ryžtu, tikėjimu savo jėgomis, noru kažką pakeisti dar ir šiandien žavime kitas šiuo metu tapatybės krizę išgyvenančias šalis.

Todėl, anot jo, reikia domėtis savo šalies istorija. Jeigu visi geriau suvoksime istorinius praeities įvykius, sugebėsime aiškiau įvertinti ir šiandienos situaciją. Kaip žinia, istorija neretai kartojasi. Štai, pavyzdžiui, mes visi galėjome įtarti, kad Rusija nori Europos, kad jai reikalinga demonstruoti savo galią prieš kitas valstybes. Tačiau neleidome sau taip mąstyti iki įvykių Ukrainoje, todėl dabar tenka kovoti su pasekmėmis.

J. Ohmano nuomone, kai valstybę ištinka krizė ir ateina sunkus laikotarpis, tuomet pačiu svarbiausiu žmogumi tampa pilietis. Būtent jis turi didžiausią galią ką nors pakeisti.

„Šiuolaikiniai žmonės sako, kad yra laisvi daryti ką nori, tačiau ne visi suvokia, kad yra priklausomi nuo savo šalies praeities. Aišku, jūs galite bandyti nuo to pabėgti, bet tuomet daug ką prarasite. Kai tu žinai, kas vyko praeityje, visa tai gali pritaikyti ir šiandien. Tuomet supranti, ką gali padaryti. Jeigu matai tik miglą – gali lengvai tapti aplinkybių auka“, – akcentavo karo žurnalistas.

Pavyzdžiui, pokario metu lietuviai elgėsi labai prieštaringai. Tuo metu, kai turėjo aktyviai veikti, nieko nedarė. Pradėjo priešintis per vėlai ir už tai šiandien tenka mokėti didelę kainą. Pažvelgę į praeitį matome, kad už laisvę kovojo eiliniai piliečiai, kaimo žmonės. O kovojo būtent todėl, kad turėjo valstybingumą. Būtent sąveika tarp kaimo ir valstybingumo buvo pagrindas, stiprus signalas apie vietinę vienybę. Tiesiog tuomet žmonės jautė, kad yra valstybės kūrėjai ir už tai kovojo.

1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai taip pat buvo neatsitiktiniai. Tuomet tiek Lietuvos piliečiai, tiek nacionalinė valdžia buvo vieningi ir ėjo ta pačia kryptimi. Būtent tokios vienybės niekas nėra pajėgus nugalėti. O kai tokios vidinės jėgos nėra – labai lengva nuo visko atsiriboti ir nieko nedaryti.

Ėjo kariauti avėdami sportbačius
Iki Maidano revoliucijos tos vidinės vienybės Ukrainoje taip pat labai trūko. Pavyzdžiui, Ukraina turėjo šešis tūkstančius kariniams veiksmams pasiruošusių karių. Tačiau kai atėjo laikas kariauti, kariuomenė buvo išparduota ir jos beveik neliko. Tuomet eiliniai Ukrainos piliečiai labai greitai sureagavo, per kelias dienas suformavo savanorių dalinius ir pradėjo priešintis Rusijos agresijai.

Žmonės neturėjo ginklų, iš kitų juos nuomojosi už naminę degtinę, pinigus ir kitus dalykus ir su tais ginklais kovojo. O nugalėję separatistus jų ginklus pasiėmė kaip trofėjus ir kariavo toliau. Visi šie veiksmai būtent ir atspindi tą vidinę jėgą.

„Tai, kas kovojant už šalies nepriklausomybę vyko Lietuvoje, buvo fantastiškas dalykas. Tačiau ukrainiečių entuziazmas, ryžtas buvo dešimt kartų didesnis. Ten žmonės iš tiesų realiai veikė dėl savo šalies gerovės“, – kalbėjo J. Ohmanas.

Jis pasakojo, kad vidinis jausmas yra stipresnis, kai tiek valdžia, tiek piliečiai pradeda eiti išvien dar prieš krizę. Štai dabar matyti, kad ne visi lietuviai yra patenkinti savo valdžios veiksmais, ne visi ja pasitiki. Todėl jeigu šalyje kiltų karas, neaišku, ar visi lietuviai imtų į rankas ginklus ir eitų kovoti. Vadinasi, šioje srityje dar nesame visko atidirbę iki galo. Todėl mes privalome veikti išvien, skleisti supratimą, kad esame vieningi.

J. Ohmanas atkreipė dėmesį, kad pagrindinis priešas stabilumui yra korupcija. Jeigu žmogus jaučia, kad viskas yra daroma skaidriai, tuomet jis yra pasiryžęs per savo kompetenciją, įgytas žinias, talentus nuveikti ką nors gero šalies labui. Tuomet žmogus tarsi jaučiasi įvertintas, jam nebekyla minčių emigruoti. Tuo tarpu vyraujant korumpuotai sistemai žmogus nebetiki, kad gali ką nors pakeisti. Anot pranešėjo, korupcija yra pagrindinė tiek Lietuvos, tiek Ukrainos problema, neleidžianti piliečiui pajausti savo galios, patikėti, kad gali ką nors pakeisti.

Jis akcentavo, kad mes visi turime kažką tokio, apie ką galime sužinoti tik krizės atveju. Todėl krizės metas – puiki proga suprasti, ką kiekvienas individualiai galime padaryti. Tai puiki proga išbandyti savo jėgas. Tad nereikia galvoti, kad mes esame „nevykėliai“, mes viską galime, tik reikia noro. Visko nereikėtų vertinti tik pagal tai, ką matome šiandien. Krizės metu žmogus visada pasireiškia šiek tiek kitaip.

„Krizinėse situacijose pilietinė visuomenė visuomet reaguoja žymiai greičiau negu bet kuri valdžia ar kitos struktūrinės organizacijos. Kai reikia priimti sprendimus, valdžia linkusi galvoti apie pinigus ir t. t., tuo tarpu piliečiai į viską reaguoja greitai. Jeigu pilietinė visuomenė yra bent šiek tiek suderinta, ji gali keisti įvykius“, – pabrėžė karo žurnalistas.

Valstybingumu reikia rūpintis ir šiandien
Taigi, viską galima padaryti, tik nereikia tikėtis, kad pageidaujamus rezultatus pamatysime greitai. Be to, nereikia manyti, kad viskas priklauso nuo to, kiek turime pinigų. Kai nėra pinigų, bet yra noro – atsiranda kitoks mąstymas.

Pavyzdžiui, J. Ohmanas pasakojo, kad šiuo metu Ukrainai labai trūksta maskuojamųjų tinklų. Siekiant patenkinti šį poreikį lietuviai sumąstė paimti nebereikalingus lašišų auginimui skirtus tinklus ir juos supjaustę gabalais vežti į Ukrainą. Tokiu būdu panaudota antrinė žaliava ir sutaupyta pinigų.

„Nėra beviltiškų situacijų, svarbiausia negalvoti, kas būtų, jeigu būtų, bet imti ir daryti“, – akcentavo J. Ohmanas. Jo nuomone, šiuo klausimu lietuviai yra ne pėsti. Gebėjimas improvizuoti yra vienas pagrindinių mūsų tautos piliečių bruožų. Tai mūsų nacionalinis turtas, kuriuo turėtumėme labiau didžiuotis ir juo naudotis dažniau. Jis pastebi, kad kiekviena tauta turi savo išskirtinius bruožus, kurie labiau išryškėja krizės atveju. Todėl labai svarbu tuos teigiamus bruožus atrasti ir juos toliau vystyti, nes per tai kiekvienas galime atrasti save.

Karai, konfliktai vyksta ne atsitiktinai. Istorija, interesų konfliktai – viskas geopolitikoje yra labai susiję. Tačiau karo žurnalistas daro išvadą, kad viskas veda į vieną tašką – valstybingumą.

„Šioje vietoje Lietuvos pozicija pakankamai įdomi. Kitos šalys negali pasigirti tuo, kad dėl savo šalies valstybingumo kovojo kelis kartus. Tačiau šiandien lietuviams dėl valstybingumo dar yra kur pasistengti. Tuo tarpu Ukrainai reikia pasistengti dar labiau“, – lygino karo žurnalistas.

Reziumuodamas jis dar kartą akcentavo, kad reikia didinti piliečių norą prisidėti prie valstybingumo. Piliečiams būtina aktyviau veikti ir tą pavyzdį rodyti kitiems. Pranešėjas pastebi, kad gyventojai nebijo dainuoti ir šokti ant scenos, nepaisant to, kad tai daro nelabai gerai. Tačiau drovisi viešai pareikšti savo nuomonę, siūlyti idėjas ir jas įgyvendinti. Todėl pirmiausia reikia kažką daryti ir nebijoti rizikuoti.

„Baimė tėra iliuzija, vidinis nepatogumas, kurį galima įveikti. Turint idėją ir nebijant jos įgyvendinti galima pasiekti labai daug. Nebūtinai eikite kariauti, tačiau bent jau pradėkite ką nors keisti savo rajonuose. Pavyzdžiui, savanoriškai susitvarkykite savo parkus, kiemus. Ir jeigu jaučiate, kad galite, eikite į politiką, nes politikai labai reikia naujų, ypač jaunų, žmonių“, – sakė J. Ohmanas.

04 29 2016 12

Žurnalistas J. Ohmanas: „Baimė tėra iliuzija, vidinis nepatogumas, kurį galima įveikti.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94480755
Į viršų