Labai svarbu, kad negalią turintys vaikai nebūtų atskirti nuo visuomenės. Todėl bet kokios iniciatyvos, skatinančios socialinę integraciją, yra labai laukiamos. O Šiauliai čia turi ką pasiūlyti. Mieste vykdoma turbūt analogų neturinti praktika: kineziterapiją studijuojantys Šiaulių universiteto studentai nuo 2015 m. lapkričio vykdo savanorišką veiklą – du kartus per savaitę atvyksta į miesto bendrojo ugdymo mokyklas ir per kūno kultūros pamokas veda individualius užsiėmimus fizinę negalią turintiems vaikams. Taigi, vaikas per kūno kultūros pamokas nėra atskiriamas nuo bendraklasių ir sportuoja kartu su kitais, tik prižiūrimas kineziterapeuto. Šios iniciatyvos naudą įžvelgia tiek mokyklų vadovai, tiek tėvai, tiek studentai.
Ieško naujų sveikatinimo būdų
Didždvario gimnazijos biologijos mokytoja Irina Barabanova „Šiaulių naujienoms“ sako, kad fizinę negalią turintys vaikai neturėtų būti atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų: „Tai yra labai didelė prabanga jiems ir mūsų medicinai, nes toliau reabilitacija bus dar sudėtingesnė.“ Todėl pradėta ieškoti būdų, kaip efektyviau integruoti moksleivius, turinčius fizinę negalią, į kūno kultūros pamokas.
Pasirodo, kad Šiaulių universiteto Sveikatos studijų katedros studentai yra suinteresuoti pagelbėti nevaikštantiems mokiniams ir taip įgyti daugiau praktikos. Todėl studentai kineziterapeutai pradėjo teikti pagalbą vaikams. Per kūno kultūros pamokas jie mokiniams padeda atlikti tam tikrus pratimus ir t. t.
O atsidarius Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centrui neatmetama galimybė, kad bus perkamos papildomos paslaugos.
„Didėjantis sergamumas ir sutrikusi mokinių atramos sistemos sveikata skatina manyti, kad mums reikia ne projekto, bet sisteminio požiūrio. Todėl būtina ieškoti kažkokių formų. Viena jų – galbūt pirkti paslaugas iš Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro“, – apie galimą projekto tęstinumą kalba I. Barabanova.
Norinčių dalyvauti iniciatyvoje netrūksta
Ji pastebi, kad bendrojo lavinimo mokyklose kūno kultūros mokytojas neturi pakankamai laiko, kad galėtų kiekvienam vaikui skirti dėmesio atskirai. Be to, turintiems fizinę negalią reikalinga specifinė priežiūra. Todėl čia labiausiai pagelbėti gali kineziterapeutai. Tada vaikai ne tik fiziškai stiprėja, bet ir vyksta socializacijos procesas. Vaikai sportuoja su kitais klasės draugais ir smagiai leidžia laiką. Po pirmųjų bandymų jau matyti, kad vaikų sveikata gerėja, o socializacijos procesas tampa efektyvesnis.
Siekiant išsiaiškinti, kiek vaikų sutiktų dalyvauti tokioje iniciatyvoje, buvo atlikta apklausa. Paaiškėjo, kad pagalbos norėtų apie keturiolika asmenų. Taip pat matyti, kad yra daug vaikų, turinčių stuburo problemų. Didžioji dalis jų yra atleisti nuo kūno kultūros pamokų, nors realiai jiems reikalinga kineziterapeuto pagalba ir didesnis fizinis aktyvumas. Todėl neatmetama galimybė, kad ateityje atsiras daugiau norinčių gauti tokią paslaugą.
„Mūsų tikslas – pagerinti vaikų sveikatą, o ne grąžinti juos į kūno kultūros pamokas. Kas tris mėnesius vykstanti reabilitacija sutrikimą turinčiam vaikui yra ne pagalba, bet grįžimas į pradinę padėtį. Aišku, vaikai gali mankštintis namie, bet tai jiems neįdomu. Tuo tarpu sportuoti pamokose yra daug smagiau. Todėl mes norime padėti tai įgyvendinti“, – sako I. Barabanova.
Studentai nori aktyviau praktikuotis
Šiaulių universiteto Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro direktorė dr. Daiva Mockevičienė antrino, kad psichologinė pagalba jaunimui yra teikiama, tačiau apie fizinę negalią lyg ir yra pamirštama. Todėl tam reikėtų skirti daugiau dėmesio.
Džiugu, kad panašiai mąsto ir studentai. Jie prisideda prie savanoriškos veiklos, padeda vaikams ir tuo pačiu ugdo savo specialybės įgūdžius.
„Įsteigus specialų centrą vaikams, kuriems reikalinga pagalba, atsirado daugiau galimybių priartėti prie mūsų akademinės bendruomenės. Studentai, pasinaudodami savo žiniomis ir gebėjimais, gali padėti vaikams geriau gyventi. Padėti, kad jiems būtų lengvas krepšinio kamuolys, kvadrato smūgis, jog galėtų lenktyniauti ir t. t.“, – centro naudą atskleidžia D. Mockevičienė.
Direktorės teigimu, tiksliai pamatuoti, kiek kineziterapeutas padeda vaikui tobulėti, yra neįmanoma. Tačiau anot jos, svarbiausia, kad apskritai matosi rezultatai. Būtent tai yra didžiausia sėkmė ir pasiekimas.
D. Mockevičienė pastebi, kad kai praktikos metu studentai padeda negalią turintiems vaikams, laimi abi pusės. Tai naudinga veikla ne tik patiems vaikams, bet ir studentams.
„Manau, kad didesnę naudą gauna ne vaikai, bet būtent studentai. Jie įgyja tokios patirties, kurią vėliau tereikia apšlifuoti ir toliau skleisti. Tokiose nenumatytose situacijose, kai reikia ieškoti tinkamo sprendimo, labai aiškiai matyti, kokias kompetencijas studentai išsiugdo“, – akcentuoja centro direktorė.
Tikisi pakilti iš vežimėlio
Raumenų atrofija sergančios mergaitės mama Rita Bitinienė dienraščiui pasakoja, kad jos dukra iki penkerių metukų vaikščiojo, o po to atsidūrė invalido vežimėlyje. Tad vien faktas, kad mergaitė gali lankyti bendrojo, o ne specialiojo ugdymo mokyklą, yra didelis pasiekimas.
Iki šiol nedžiugino tik tai, kad Gabrielė per kūno kultūros pamokas negalėdavo sportuoti kartu su kitais klasės draugais. Situacija pasikeitė, kai mama sužinojo apie savanorių studentų kineziterapeutų siūlomą pagalbą fizinę negalią turintiems vaikams.
„Kai pas mus atėjo kineziterapeutas Kęstutis, viskas labai pasikeitė. Gabrielei smagu sportuoti su kitais vaikais. Be to, labai įdomu ir visai klasei, nes ji turi asmenį trenerį“, – džiaugiasi R. Bitinienė.
Moteris pasakoja, kad mergaitė į vežimėlį sėda septintą valandą ryto ir vienoje padėtyje išbūna iki pietų. Tad faktas, kad dabar kineziterapeutas mergaitę iškelia iš vežimėlio ir mokykloje padeda mankštintis yra didžiulis pliusas.
Moteris net viliasi, kad Gabrielė vėl pradės vaikščioti. „Mes labai daug dirbame, per savaitę turime nemažai treniruočių, tad leidžiu sau galvoti, kad dukra pakils nuo vežimėlio“, – sako mergaitės mama.
Džiaugiasi puikiais rezultatais
Antroko Mykolo mama Lina Bagdonienė taip pat džiaugiasi, kad atsirado tokia paslauga: „Mano vaikas savarankiškai nevaikšto, jam reikalinga pagalba. Džiaugiamės vien tuo, kad jis lanko bendrojo lavinimo mokyklą. O studentas mums yra tikras atradimas.“
Mama pasakoja, kad Mykolas nuo mažų dienų yra įpratęs daug mankštintis, tačiau niekada nelankė sporto būrelio, nesportavo kartu su kitais klasės draugais. Todėl išgirdęs, kad turės dalyvauti užsiėmimuose su kineziterapeutu, iš pradžių į tokią naujieną reagavo neigiamai ir tam priešinosi: „Ar aš jums bandomasis triušis? Jums reikia, tai jūs ir darykite.“ Tačiau dabar užsiėmimais per kūno kultūros pamokas jis labai džiaugiasi.
„Tai yra ne tiek dėl sveikatos, bet kiek dėl socialinės integracijos. Dabar vaikas nėra atitrauktas nuo visos klasės. Jie kartu žaidžia kvadratą, krepšinį ir t. t. Jei atvirai, aš ir pati nelabai įsivaizduoju, kaip tai galima padaryti“, – kalba L. Bagdonienė.
Moteris atvirauja, kad gimus vaikui su negalia labai nerimavo, kaip jį reikės auginti. Tokios informacijos labai trūksta, tad kaip susidoroti su kiekviena informacija, teko galvoti pačiai. Vis dėlto, anot jos, viskas nėra taip tragiška, kaip gali pasirodyti iš pradžių: „Aplinkui yra ir gerų žmonių. Man pasisekė, kad mano vaikas nėra ignoruojamas, iš jo nesišaipoma.“
Iniciatyvai pritaria ir mokyklų vadovai
Nauja paslauga yra patenkinti ir patys mokiniai. Štai cerebriniu paralyžiumi sergantis mokinys Donatas atvirauja, kad kineziterapeuto pagalba reikalinga ne tik mokykloje, bet ir visur kitur.
„Cerebriniu paralyžiumi sergantiems žmonėms tokia pagalba ir gydymas yra labai reikalingas. Be to, mes tuomet neliekame atskirti, galime bendrauti su žmonėmis“, – sako Donatas.
Vaikino teigimu, jo būklė nuo gimimo laipsniškai gerėja. Todėl tokios papildomos iniciatyvos, kaip užsiėmimai su kineziterapeutu per kūno kultūros pamokas, yra labai reikalingos.
„Nauda tikrai yra. Mums tampa lengviau vaikščioti savarankiškai, geresnė pusiausvyra“, – užsiėmimų naudą atskleidžia Donatas.
Vinco Kudirkos progimnazijos direktorius Juozas Varkulevičius sako, kad kvaili stereotipai, jog negalią turintys vaikai neįsipaišo tarp sveikų, vis dar egzistuoja. Todėl bet kokie projektai, leidžiantys neįgaliems vaikams integruotis į visuomenę, yra labai reikalingi.
„Turinčius negalią vaikus reikia ne užjausti, bet jiems padėti. Labai džiugu, kad ateina tokie studentai, kurie yra suinteresuoti būti gerais specialistais. Čia jiems puiki gyvenimo patirtis, o vaikams – paspirtis daugiau bendrauti“, – integracijos proceso nauda neabejoja mokyklos direktorius.
Integracijos proceso nauda neabejoja ir mokyklos vadovai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
D. Mockevičienė (kairėje) sako, kad prisijungimas prie iniciatyvos yra puiki praktika studentams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Mamos džiaugiasi, kad dabar jų vaikai gali sportuoti su klasės draugais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
