Šalies demografinei piramidei virstant aukštyn kojomis, regime ne klasių, bet kartų kovą. Rinkimus laimi seni žmonės, o jaunimas lieka namuose arba emigruoja. Todėl biudžeto disbalansas tarp išlaidų švietimui, pensijoms, sveikatos apsaugai aštrėja, o piliečiai praranda tikėjimą, kad gali ką nors pakeisti. Tad kas Lietuvoje gyvena geriau: senjorai, vidutinio amžiaus žmonės, o gal jaunos šeimos?

Sunku tiek vyresniems, tiek jaunesniems
Politologas Vytautas Sinica „Šiaulių naujienoms“ sako, kad visiems Lietuvos piliečiams gyvenimo sąlygos yra nepakankamos, trūksta galimybių užsidirbti oriam gyvenimui ir pan. Tačiau jo nuomone, blogiau gyvena senjorai. Tuo tarpu jaunuolius ilgiau išlaiko tėvai, todėl susidaro įspūdis tarsi jiems išgyventi yra lengviau. Kita vertus, jaunoms šeimoms taip pat nėra lengva atsistoti ant kojų.

Baisiausia, kad lietuvių pajamos nesiekia Europos Sąjungos vidurkio. Politologas svarsto, kad taip yra, nes Lietuva nesugeba surinktų lėšų teisingai perskirstyti. Vertinant pagal bendrojo vidaus produkto sukūrimo procentą matyti, kad labai nuo kitų ES šalių neatsiliekame, o pagal algų išmokėjimo dydį esame pačiame gale. Vadinasi, iš to, kas Lietuvoje yra sukuriama, šalies piliečiams yra išmokama mažiausia dalis.

„Tai galima pavadinti išnaudojimo koeficientu. Reikėtų pradėti kalbėti apie sąžiningą lėšų perskirstymą. Pinigų šalyje yra, jie tiesiog nepasiekia žmonių“, – pabrėžia V. Sinica.

Matyti, kad valdžia tingi apie tai mąstyti, todėl renkasi lengviausią kelią: didina mokesčius ir ilgina pensinį amžių. Žodžiu, valdžia, matyt, tikisi, kad žmonės iki pensijos neišgyvens ir ateityje jiems nereikės mokėti.

Ragina skatinti patriotiškumą
Vis dėlto, politologo nuomone, geriau ilginti pensinį amžių, negu skatinti masinę emigraciją. Kai keičiasi šalies demografinė situacija ir visuomenė sparčiau sensta, problemos sprendimo būdų nėra tiek daug. Mes galime iš užsienio atsivežti daugiau darbo jėgos arba ilginti pensinį amžių.

„Kol tai yra įmanoma. Aš manau, kad mažesnė bėda yra didinti pensinį amžių. Socialinių problemų, su kuriomis dabar susiduria Briuselis, Paryžius ir kitos šalys, mes nenorėtumėme labiau negu darbo iki 65 metų“, – sako pašnekovas.

Žinoma, šie du būdai galutinai problemos neišspręs, jeigu nepasikeis pats valstybės požiūris į šeimą. Kol patys nepamatysime, kad čia gera auginti vaikus, tol mums nepadės jokie imigrantai. Žmonės emigruoja, nes žino, kad kitur galės užsidirbti daugiau ir gyventi oriau. Tuo tarpu Lietuva dar ilgai negalės pasiūlyti tokių algų ir gyvenimo kaip Vakarų Europos šalyse. Vadinasi, visas jėgas reikia sutelkti į šalies patriotizmo skatinimą, kad gyventojams emigracija taptų kraštutinumu. Jeigu visi galvosime tik apie pinigus, Lietuva šią kovą bus pasmerkta pralaimėti. Todėl žmonės turi mylėti savo valstybę ir dalyvauti jos gyvenimo kūrime. Patriotiškumo jausmą aktyviau turėtų skatinti tėvai ir mokykla. Tačiau, deja,  taip nėra. Žmonės, ypač jaunimas, nelabai tiki, kad gali ką nors pakeisti.

Piliečiams trūksta iniciatyvos
Politologas atskleidžia dar vieną paradoksalią situaciją. Nors įvairūs tyrimai skelbia, kad jaunuoliai yra pilietiški, iš tiesų jie yra apolitiški. Jaunų žmonių pilietiškumas reiškiasi per būrelius, įvairias aplinkos tvarkymo ir kitas socialines akcijas, bet ne rūpinimusi šalies įstatymais, teisingu valstybės valdymu ir pan. Lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, jaunimas nesidomi, nei kas vyksta politikoje, nei bando ką nors pakeisti, nei dėl ko nors mitinguoja.

„Dėl to esu linkęs kaltinti po Lietuvos nepriklausomybės pasirinktą neteisingą ugdymo sistemą. Buvo patikėta mitu, kad jeigu mokyklose bus kalbama apie politiką, neišvengiamai visi bandys vaikus tempti į savo pusę. Dėl to polinkis domėtis politika, valstybės likimu, supratimas, kaip veikia politiniai mechanizmai ir pilietiškumo samprata, nebuvo ugdoma. Todėl dabar turime rezultatus“, – akcentuoja V. Sinica.

Tad jeigu jaunuoliai nesidomi politika, aktyviai nedalyvauja visuomeniniame gyvenime ir netiki, kad gali ką nors pakeisti, vadinasi, viską sprendžia vyresnioji karta, jaunimą palikdama užribyje. Galbūt todėl valdžia ne visada sugeba priimti lanksčius ir šiuolaikinių žmonių lūkesčius atitinkančius sprendimus. O jeigu keliami lūkesčiai nėra patenkinami, natūralu, kad žmogus geresnio gyvenimo pradeda ieškoti kitur.

Vis dėlto politologas svarsto, kad toks mąstymas gali būti tik dalinė tiesa: „Nelabai tikiu, kad jaunesni žmonės savaime turi geresnį, teisingesnį požiūrį. Yra labai daug protingų, su technologine pažanga koja kojon žengiančių vyresnių žmonių. Taip pat yra ir jaunų žmonių, kurie su technologine pažanga susitvarko, bet jų politinė orientacija yra pakrikusi ir valstybei nenaudinga.“

Žodžiu, žmogaus amžius nieko nereiškia, bet dėl to nereikia galvoti, kad jauniems žmonėms eiti į politiką nereikia. Svarbiausia, kad žmogus veiktų iš idėjos, o nenoro įtikti partijai ir pan.

Valdžia negalvoja apie ateitį
Šiaulių universiteto Filosofijos ir antropologijos dėstytojas Jurgis Dieliautas dienraščiui sako, kad mūsų valstybėje trūksta jaunimo politikos. Tik priešingai nei politologas pastebi, kad susidaro įspūdis, jog senjorai, vyresnės kartos žmonės gyvena geriau, nes gauna tam tikras socialines garantijas, pensijas, pašalpas, kompensacijas ir t. t. Atrodo, kad tie žmonės yra aprūpinti, jog jiems nereikia vargti, galvoti apie rytdieną, bent jau minimalios garantijos tarsi jiems suteiktos.

Tuo tarpu dirbantys žmonės ar tik pradedantis dirbti jaunimas neva turi mažiau galimybių ar garantijų. Kaip ten bebūtų, visos kartos susiduria su įvairiomis problemomis. Baisiausia, kad valstybė neskuba prognozuoti, nuspėti, kokie iššūkiai mūsų laukia rytoj. Tarsi bando atsikratyti atsakomybės už tai, kas bus ateityje.

Kita problema, kad mūsų visuomenė sensta. Didėja nedirbančių arba nebegalinčių intensyviai dirbti žmonių skaičius. Todėl likusiai visuomenės daliai tenka išlaikyti visą naštą. Natūralu, kad prastėjant demografinei situacijai, problema tik aštrėja. O jeigu jaunimas toliau emigruos ir nenorės čia gyventi, atsidursime tikrai nepavydėtinoje situacijoje.

J. Dieliautas svarsto, kad žmonės emigruoja, nes čia nepakanka sąlygų oriam gyvenimui. Be to, valstybės požiūris į žmogų yra prastas, žmogus nėra kaip savaiminė vertybė. Trūksta pagarbos gyvybei ir tai problema, į kurią nelabai kas nori atkreipti dėmesį. Kol į kiekvieną žmogų nebus pradedama žiūrėti kaip į vertybę, kol nepajausime pagarbos sergančiam, nedarbingam ar kitam „užribyje“ likusiam žmogui, tol ledai nepajudės į priekį. Deja, Lietuvoje to trūksta, todėl žmonės iš čia sprunka kuo toliau. Aišku, mes jiems neuždrausime gerovės kurti kitur. Klausimas – tik kokią  alternatyvą valdžios institucijos gali pasiūlyti, kad gyventojai neišvažiuotų.

„Manau, kas esmė yra ta, jog valstybė neturi vizijų, idėjų ir nesistengia jų ieškoti, tartis, konsultuotis su kitais žmonėmis, kurie galėtų tas idėjas pasiūlyti“, – pabrėžia filosofas.

Situacija galbūt pasikeistų, jeigu tiek respublikinė, tiek miesto valdžia dažniau klaustų kitų žmonių nuomonės. Rengtų įvairias diskusijas ar samdytų ekspertus, kurie patartų. Jeigu būtų daugiau dėmesio skiriama švietimui, jeigu mieste gyventojams atsirastų daugiau veiklos.

„Tiek senjorams, tiek jauniems žmonėms čia būtų geriau gyventi, jeigu keistųsi oficialus institucijų požiūris į visų kartų žmones. Nereikia didelių šūkių, lozungų, deklaracijų, reikia sudaryti tinkamas sąlygas darbui, verslui, kultūrinei, socialinei veiklai, tada žmonės nenorės iš čia pabėgti“, – svarsto J. Dieliautas.

Sąlygos visiems vienodos
Tuo tarpu ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad visiems Lietuvos gyventojams galimybės užsidirbti, siekti karjeros yra sudarytos vienodos. Tiesiog daug kas priklauso nuo individualių žmogaus pastangų. Kiek mes patys investuojame į savo kompetencijų ugdymą, tiek ir gauname grąžos.

„Manau, kad šiais laikais žmonės turi pakankamai daug galimybių rinktis kur gyventi, ką studijuoti, kur dirbti ir tų galimybių išnaudojimas priklauso nuo kiekvieno asmens. Lyginant su tuo, kiek gyventojai turėjo galimybių Sovietų Sąjungoje, tai situacija yra pasikeitusi ir būtų nesąžininga sakyti, kad mes esame įsprausti į kažkokius rėmus, kurie mums neleidžia savęs realizuoti ir pasiekti savo svajonių“,  – akcentuoja N. Mačiulis.

Taip pat nereikėtų pykti, jeigu visuomenėje daugiau dėmesio skiriama ne jaunoms šeimoms, bet senjorams. Visi puikiai žinome, kad dabartinės kartos senjorai savo didžiąją dalį santaupų prarado dėl transformacijų perėjus iš Sovietų Sąjungos į rinkos ekonomiką. Pensininkai nėra kalti, kad negauna adekvačių pensijų, tada mūsų pareiga jiems padėti.