Seime kultūros ministras Šarūnas Birutis pristatė Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo pakeitimo projektą. Bet „bravo!“, deja, negalime šaukti. Kultūros ministras sakosi, kad projektu keičiama 26 metus neliesta ir nuo sovietinių laikų likusi teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos specifika (o tai ką visą tą laiką ministerija veikė?). Esą sistema kliudo profesionaliai ir sklandžiai vykdyti profesionalią meno veiklą. Tačiau dirbantys scenos meno srityje suka galvas – ar tai priešrinkiminis aptakus projektėlis (priešrinkiminė „chaltūra“), siūlantis kažką ir tuo pačiu nieko, ar darbdavio interesams itin palankus sumanymas. Nors projektui savo siūlymus teikė kompetentingi žmonės – tarp jų atlikėjai, artistai, teatrologai ir t. t., į jų siūlymus buvo menkai atsižvelgta. Negana to, projektas buvo pateiktas be jų, t. y. be darbo grupės, kuri tiek vargo, sutikimo.

Vadovai – už naujoves, tačiau jose nujaučia spragas
Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus, susipažinęs su kultūros ministro pranešimu spaudai, pirmiausia pabrėžia, kad visada yra už naujoves. „Siūloma racionalių dalykų, tik, mano manymu, ne iki galo viskas apgalvota. Man patinka, kad ir konkurencingumas gali atsirasti tarp kūrybinių darbuotojų, ir kad bus galima plėsti savo ūkinę gamybinę veiklą pasiliekant uždirbtas lėšas (pasirinkus jau viešosios įstaigos statusą). Socialinės garantijos geresnės – socialinės išmokos ir senatvės amžiaus kompensacijos. Emerito vardo įvedimas – irgi labai gerai“, – dėsto vadovas.

O štai klausimą kelia kasmetinis vadovo darbo vertinamas. Pranešama, kad jeigu du kartus iš eilės vadovo darbas bus įvertinamas „nepatenkinamai“, tuomet jis bus iš pareigų atleidžiamas. Ir kūrybiniams darbuotojams neigiamas vertinimas atsirūgs atleidimu iš darbo.

„Galimas pavojus, kad pasikeitus politinei situacijai, valdžiai po rinkimų, gali būti politizuojamas įstaigos vadovo postas. Sudaroma prielaida labai lengvai atestacijos nepereiti du kartus iš eilės ir visai ne dėl profesinių savybių, o dėl kažkokių kitų jėgų ar dėl valdančiosios daugumos“, – sako A. Venckus.

Žinoma, konkursai skatins dar geriau dirbti – tuo džiaugiasi vadovas. Štai sakoma, kad vertinant kiekvieno kūrybinio darbuotojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas bus užtikrinamas darbuotojų realiai gaunamų pajamų skaidrumas. Bet, A. Venckaus manymu, šio vertinimo metodai privalo būti aiškiai išdėstyti ir paaiškinta, kas tuos gebėjimus vertins.

Vis dėlto, jo manymu, kai Lietuvoje prasidėjo priešrinkiminis laukimas, daugiau ne dirbama įstatymų leidyboje, o visos jėgos metamos į būsimus rinkimus.

Koncertinės įstaigos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ vadovės Aurelijos Čižauskaitės-Butkaliuk teigimu, reformų būta visose srityse, o dažniausiai kultūra būdavo apleista. „Gerai, kad vyksta pokyčiai ir kad sprendimai sulaukia kritikos. Aštriai kritikuojama galimybė užleisti vietą jauniems, profesionaliems ir talentingiems gali būti vertinama dvejopai. Pritariu atestacijoms. Darbuotojai žinos, kad jos gali vykti du kartus per metus, o neigiamas vertinimas grės atleidimu iš darbo. Tuomet atsiras erdvė ateiti jaunam žmogui, baigusiam studijas ir atitinkančiam visus kvalifikacinius reikalavimus“, – sako A. Čižauskaitė-Butkaliuk.

Profsąjunga: kaip kūrybinis darbuotojas jausis darbo biržoje?
Į darbuotojų interesų atstovų, nepritarusių šiam įstatymo pateikimui, pastabas ir pasiūlymus labai mažai atsižvelgta – tai paaiškėjo pakalbėjus su baleto artistu Laimiu Rosleku.

Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų profesinių sąjungų (LTIKĮDPS) federacijos  pirmininkas L. Roslekas iš karto atšovė, kad projektas Vyriausybei ir Seimui pateiktas be darbo grupės sutikimo, o tai jau yra nusikaltimas.

„Ir be trišalės tarybos sutikimo. Trišalė taryba, pasirodo, net nebuvo supažindinta su šiuo įstatymu“, – pasipiktinimo neslepia L. Roslekas.

Įstatymo projekte, pasak jo, yra labai daug neaiškumų. Pavyzdžiui, visiškai neaiški perėjimo į viešąsias įstaigas tvarka. Profsąjungiečių bandyta išplėsti kompensacinių išmokų įstatymo straipsnį, prie kurio operos solistė ir LTIKĮDPS federacijos narė Regina Burakauskienė dirbo daugiau nei dešimt metų (ji dirbo minėtoje darbo grupėje). „Tiek metų – šuniui ant uodegos. Mes bandėme įterpti ir dramos aktorius į kompensacinių išmokų straipsnį, ir orkestro, ir kitus kūrybinius darbuotojus, kad nebūtų diskriminacijos, kaip, pavyzdžiui, nustatyta Latvijos rentų įstatyme. Mūsų požiūriu, Latvijos rentų įstatymas yra socialiai atsakingo požiūrio viršūnė. Šį įstatymą turime po ranka ir visuomet bandėme siūlyti į jį atsižvelgti, bet visą laiką atsiremdavome į sieną“, – tikina L. Roslekas.

Pasak jo, federacijos atstovai visuomet sulaukdavo vieno ir to paties atsakymo – nėra pinigų. „Bet man keista, kad kultūrai apskritai niekada nėra pinigų. Pažvelkite į valstybės biudžeto dotacijas kultūrai: jei neklystu, esame priešpaskutinėje vietoje. Ir taip žmonės nereikalauja algų“, – sako pirmininkas ir prisipažįsta bijantis, kad tokiais tempais Lietuvoje bus sunaikintas repertuarinis teatras, o aukšto meistriškumo nebeliks.

L. Roslekas – 31-erių metų baleto artistas, kuriam liko devyni metai iki vadinamosios rentos. „Galvoju, kas motyvuos jauną žmogų dirbti teatre? Paminėsiu keletą paradoksų – Lietuvoje meno srities aukštasis mokslas yra antroje vietoje pagal brangumą po pilotų rengimo kursų. Palyginkite, kiek gauna pilotai dirbdami savo darbą ir kiek uždirba kultūros ir meno darbuotojai, dirbantys teatre ir koncertinėje įstaigoje. Jų atlyginimai yra apverktini, žmonės čia dirba patriotiškų jausmų vedami, nes myli savo šalį ir nori čia gyventi“, – aiškina L. Roslekas.

Ir Lietuvoje nėra jokio kaupiamojo fondo kompensacinėms išmokoms tuo atveju, jei aktorius būtų atleistas iš pareigų. Panašus fondas yra Vokietijoje, tad ten artistai nesijaučia tarsi išmesti į gatvę. „Reikės registruotis Lietuvos darbo biržoje, valstybė vis tiek mokės iš savo kišenės. Bet ar pagalvota, ką žmonės toliau darys ir kur eis, turėdami vienintelę specialybę?“ – klausia L. Roslekas.

Pasak jo, menininkai svarsto galimybę išeiti į gatves, kaip ir padarė pedagogai. Tačiau L. Roslekas tikina, kad niekas rankų nuleisti neketina – situaciją dar galima gelbėti siūlant įstatymo pataisas.

Teatrologė pasigenda žvilgsnio į ateitį
Teatrologė, Šiaulių universiteto Menų katedros docentė daktarė Nomeda Šatkauskienė neabejoja, kad reforma yra reikalinga. „Būtina siekti pokyčių, bet jie turėtų būti kur kas radikalesni, negu siūloma. Teatrai ir koncertinės įstaigos iš tikrųjų yra vienintelė Lietuvoje likusi sritis, kuri gyvena pasenusiais, visiškai nesusijusiais nei su rinkos dėsniais, nei rinkodara metodais. Bet atrodo, kad įstatymas yra panašus ne į reformą, siūlančią, ko iš tikrųjų reikia, o į pranešimą apie bandymą kažką daryti. Panašu į abstrakčius teiginius, nuspalvintus tuščiais lozungais, frazėmis, primenančiomis senąją retoriką, skelbiančią, kad aktorių laukia labai šviesus rytojus“, – sako teatrologė.

Kaip ir A. Venckus, N. Šatkauskienė klausia, kas atvyks tikrinti meninės scenos darbuotojų kokybės, kaip pagal kokybę bus nustatomi atlyginimai.

„Pavyzdžiui universiteto programos yra vertinamos tarptautiniu mastu – užsienio ekspertų. Galvoju, kad tai būtų tinkamas pasirinkimas. O dabar kas vertins – klerkai iš ministerijos? Pranešama, kad iki šiol esanti sistema neleidžia profesionaliai vykdyti profesionalaus meno veiklos. Tuomet ką veikė ministerija visus tuos 26 metus, jeigu esantys įstatymai neleido vykdyti profesionalios veiklos?“ – klausia N. Šatkauskienė.

Kaip sako teatrologė, dauguma teatrų vadovų dirba daugybę kadencijų iš eilės, jų darbas pasižymi stagnacija. Bet juk teatrai visuomet pristatinėja statistiką ir kokybės rezultatus Kultūros ministerijai, kuri iki šiol labai patenkinta visa ta statistika.

„Mūsų požiūriu Latvijos rentų įstatymas yra socialiai atsakingo požiūrio viršūnė. Šį įstatymą turime po ranka ir visuomet bandėme siūlyti į jį atsižvelgti, bet visą laiką atsiremdavome į sieną“, – tikina L. Roslekas.
oprofsajunga.fweb.lt nuotr.

A. Venckus: „Galimas pavojus, kad pasikeitus politinei situacijai, valdžiai po rinkimų, gali būti politizuojamas įstaigos vadovo postas.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.