Šiaulių universitete vyko forumas-diskusija „Kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai deinstitucionalizacijos kontekste: mokslas ir praktika“. Forume dalyvavę mokslininkai, ministerijų, miesto valdžios atstovai kalbėjo apie tai, ar šeimos gauna kokybiškas paslaugas ir pagalbą bendruomenėje, tenkinant individualius vaiko, negalę turinčio asmens ar jų šeimos globėjų poreikius. Taip pat kalbėta, kas yra daroma, kad teikiamų paslaugų kokybė gerėtų. Vieni akcentavo institucinės globos pertvarkos teikiamą naudą, kiti – bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimą ir t. t. Tuo tarpu Šveitimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė akcentavo inkliuzinio ugdymo naudą.

Išskirtinumas yra ne trūkumas
Ministerijos atstovė kalbėjo, kad reikia daugiau dėmesio skirti inkliuziniam ugdymui. Užtikrinti kokybišką ugdymą visiems jo dalyviams, kai atsižvelgiama į kiekvieno mokinio, jo tėvų (globėjų, rūpintojų) lūkesčius, ugdymosi poreikių ypatumus, pagalbos ir paslaugų reikmes, užkertant kelią „iškristi“ iš švietimo sistemos.

„Problemų, kurios lieka nepastebėtos, neišspręstos vaikystėje, vėliau praktiškai nebeįmanoma išspręsti. Reikia suvokti, kad tai nėra liga, kur išgėrus piliulę galima pasveikti. Tai yra būsena, kuriai reikalinga nuolatinė pagalba. Reikalingi sisteminiai pokyčiai, kurie leistų tvariai ir saugiai kurti decentralizuotą vaiko gerovę“, – akcentavo vedėja.

Pranešėjos teigimu, kuo daugiau atskirų mokyklų, institucijų sukursime, tuo didesnę duobę sau išsikasime. Netiesa, kad „kitokiems“ reikia daugiau pagalbos, jog geriausia tai daryti juos patalpinus į atskiras mokyklas. Kaltinti vien tik individą dėl jam kylančių mokymosi sunkumų, dėl biologinių skirtybių, nepripažįstant platesnio socialinio konteksto, tampa nebepopuliaru.

„Visi mes esme skirtingi ir tas išskirtinumas neturėtų tapti trūkumu. Turime plėsti savo požiūrį ir suvokti, kad įsitraukimas į inkliuziją yra būtinas. Tik tuomet turėsime mokyklas, kuriose galės mokytis ir saugiai jaustis visi“, – pabrėžė G. Šeibokienė.

Ji pastebėjo, kad valdžios atstovai neretai patys nėra suinteresuoti, kad specialiųjų poreikių turintys vaikai mokytųsi toje pačioje bendrojo lavinimo mokykloje, kaip ir visi. Statistiniai duomenys rodo, kad tokie asmenys dažniausiai yra ugdomi specialiose įstaigose ir tas skaičius nuolat didėja. Ji siūlė daryti viską, kad tokiose įstaigose nebūtų didelio vaikų skaičiaus: „Manome, kad savivaldybės galėtų atidžiau įvertinti situaciją ir galvoti apie kitokius žingsnius nei vaiko atidavimą į specialiąją mokyklą, pasinaudojant tuo, kad valstybė moka dvigubą krepšelį. Suprantu, kad savivaldybei tai yra finansiškai patogu, tačiau ar mes to tikrai norime.“

Ragino veikti išvien
G. Šeibokienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra aukštas skurdo ir socialinės atskirties lygis.

Lietuva ES šalių tarpe pagal socialinės atskirties lygį užima 4 vietą po Bulgarijos, Rumunijos, Latvijos. 30 proc. šalies kaimo gyventojų patiria skurdo riziką. 50 proc. mokinių nustatyti sveikatos sutrikimai. Egzistuoja aukštas nedarbo lygis. Ugdymo, mokymo programų kokybė ir prasmingumas Lietuvoje yra nepakankami. 10 proc. dirbančiųjų patiria skurdo riziką. Šalies mokinių pasiekimai kaime ženkliai skiriasi nuo pasiekimų mieste. Be to, vaikai visada patiria didesnę skurdo riziką nei tėvai, o tai turi įtakos vaiko pasiekimams, sėkmei gyvenime.

Todėl būtų logiška, jeigu bendrojo ugdymo mokyklos savo veiklą aktyviau grįstų inkliuzinio ugdymo nuostatomis. Tai veiksmingiausios priemonės diskriminacijai ir segregacijai nugalėti, padedančios kurti tolerancija skirtybėms pagrįstas bendruomenes, darnią visuomenę ir siekti, kad visi jos nariai įgytų išsilavinimą pagal savo gebėjimus.

Pripažinta, kad trukdyti ugdymuisi gali nepritaikyta aplinka, nepritaikytos ugdymo programos, mokyklos kultūra ir mokytojų nepasirengimas. Vietovės, kurioje yra mokyklos vieta, urbanizacijos lygis taip pat gali turėti didelės įtakos mokinių ypatumams: ją lankantys mokiniai gali būti iš geriau materialiai aprūpintų, turinčių ir vertinančių išsilavinimą namų ūkių ir atvirkščiai. Mokyklos vieta nulemia ir mokinių naudojimosi svarbiais papildomais ištekliais, pavyzdžiui, bibliotekomis, informaciniais centrais ar muziejais. Todėl reikėtų nustoti kaltinti vien tik individą dėl jam kylančių mokymosi sunkumų.

Vieno tyrimo duomenys atskleidžia, kad neretai ir patys mokytojai nėra suinteresuoti, jog jų klasėje mokytųsi specialiųjų poreikių turintys asmenys. 70 proc. stebėtų pamokų mokytojai neatsižvelgia į jų poreikius. Užduotys retai individualizuojamos, diferencijuojamos, pamokoje neįsitikinama, ar mokinys suprato. Žodžiu, nemažai pedagogų vis dar linkę atsiriboti nuo nepažangių ir pedagogiškai apleistų vaikų.

„Kodėl taip nutinka, pasakyti sunku. Galbūt trūksta mokytojų kompetencijos ar mokytojų padėjėjų, kurie padėtų mokytojui ugdymo proceso metu“, – svarstė G. Šeibokienė.

Tyrimo duomenys taip pat atskleidžia, kad vaikai, kurie, pavyzdžiui, mokyklose gauna nemokamą maitinimą, mokyklose jaučiasi nesaugiai. Neretai tokie vaikai net sodinami atskirai arba grupuojami pagal tai, iš kokios jie yra socialinės aplinkos. Trečdalis aukščiausių gebėjimų vaikų atstumti bendraamžių, o berniukų jų tarpe daugiau nei mergaičių. Kuo aukštesni gabumai, tuo daugiau vaikai gali turėti socialinių, emocinių ir elgesio problemų.

Ministerijos atstovė reziumuodama kalbėjo, kad Švietimo ir mokslo ministerija deda nemažai pastangų ir įgyvendina įvairius projektus, jog būtų užtikrinta inkliuzinio ugdymo kokybė. Tačiau pabrėžė, kad to iki galo nepavyks padaryti, jeigu įvairios ministerijos, politikai, pedagogai ir kitų sričių atstovai nepradės veikti išvien.

Forume-diskusijoje kalbėta apie paslaugas, teikiamas šeimoms.
Artūro STAPONKAUS nuotr.