Pilietinė visuomenės galia ir toliau stagnuoja. Praėjusių metų pilietinės galios indekso tyrimo duomenys rodo, kad vis dar nerandame recepto pilietinei visuomenei stiprinti. Pasirodo, kad gyventojai neskuba aukoti labdarai, rečiau dalyvauja aplinkos tvarkymo talkose, neįsitraukia į vietos bendruomenių veiklas ir t. t. Specialistų nuomone, žmonės neinicijuoja ir nedalyvauja pilietinėse akcijose, nes bijo nukentėti. Galbūt pilietinė galia augtų, jeigu valstybė sudarytų visas sąlygas pilietinėms iniciatyvoms reikštis. Taip pat jeigu mes patys savo pažįstamus, artimuosius asmeniškai pakviestumėme dalyvauti pilietinėse veiklose.

Politikai nevengia manipuliuoti
Tyrimo duomenimis, praėjusieji metai pasižymėjo dar labiau smukusiu visuomenės pilietiniu aktyvumu. Nepaisant sėkmingų pavienių pilietinių akcijų, didesnė Lietuvos gyventojų dalis teigė nepaaukojusi labdarai ar kitaip neparėmusi asmenų, organizacijų, kurioms ši parama reikalinga. Sumenko visuomenės dalyvavimas aplinkos tvarkymo talkose, mažiau žmonių įsitraukė ir į vietos bendruomenės veiklas. Smukęs visuomenės dalyvavimas šiose trijose populiariausiose visuomeninėse veiklose turėjo įtakos ir apskritai sumenkusiam pilietiniam aktyvumui – 2015 m. nė vienoje iš išvardytų pilietinių veiklų nedalyvavo net trečdalis gyventojų.

Politologo Alvydo Medalinsko nuomone, lietuviams trūksta pilietiškumo dėl mūsų valdžios kaltės: „Jeigu pilietinis aktyvumas valdžiai pasirodo esąs neparankus, jis yra slopinamas visomis įmanomomis priemonėmis. Tam naudojamas administracinis resursas, policija, kartais net žiniasklaida.“

Pavyzdžiui, kai kalbame apie antikorupcinį pilietinį aktyvumą, matyti, kad žmonės neskuba pranešti apie atlyginimus vokeliuose, siūlomą kyšį ir pan. Galbūt dėl to kaltas mūsų teisėsaugos darbas. Akivaizdu, kad sausį iš balos dažniausiai išbrenda turintys daugiau pinigų ir žinomesni asmenys, o eiliniai piliečiai nukenčia labiau.

Anot politologo, tokie atvejai žmones labai demoralizuoja. Galbūt iš pradžių dar atsiranda noras protestuoti prieš neteisybę, bet suvokus, kad buvo atsimušta į sieną, žmonių aktyvumas dingsta. Jeigu teisėsauga vienodai žvelgtų tiek į partinį asmenį, tiek į eilinį lietuvį, galbūt gyventojai dažniau informuotų apie korupcinius įvykius.

Pilietiškumą slopina ir politikų manipuliacijos. Pavyzdžiui, prieš rinkimus politikai žada, kad nuveiks daug valstybei naudingų darbų. Tuo patikėję žmonės įsijungia į pilietinio aktyvumo bangą ir skatina už tam tikrą kandidatą balsuoti. Tačiau kai politikas galiausiai išrenkamas į Seimą ar savivaldą, kandidatas savo pažadus užmiršta. Tuomet jam padėję asmenys pasijaučia išnaudoti ir viskuo nusivilia.

Bijo likti nesuprasti
Netrūksta manančiųjų, kad inicijuojant ar aktyviai dalyvaujant pilietinėse akcijose galima nukentėti: būti įtarinėjamas aplinkinių, jog veiki dėl savanaudiškų paskatų, prarasti darbą, būti viešai užsipuolamas, šmeižiamas aplinkinių būti palaikytas keistuoliu ar net sulaukti grasinimų susidoroti.

Politologas svarsto, kad jeigu žmogus neišreiškia savo nuomonės, nes bijo nukentėti, vadinasi, į Lietuvą grįžo baimės atmosfera.

Be to, jis pastebi, kad valdžios atstovai ir eiliniai piliečiai pilietiškumo sąvoką suvokia skirtingai. Žodžiu, politikai nori, kad valdžios žingsniai būtų vertinami tik teigiamai. Jeigu žmogus darys tai, kas vidutinio ar aukščiausio rango žmogui atrodo geriausia, jis gaus lėšų iš įvairių fondų, ministerijų projektų ir pan. Taigi, akivaizdu, kad jeigu, pavyzdžiui, ekologijos sferoje dirbantis asmuo kritikuos Aplinkos apsaugos ministerijos darbą, jis negaus tam tikrų lėšų. Būtent dėl baimės dar labiau kažko netekti mūsų šalyje aktyvesni ne pilietiniai, bet „kišeniniai“ aktyvistai. Kitaip tariant, vis dar vyrauja mąstymas, kad jeigu visi šoksime pagal valdžios dūdelę, tuomet niekas mūsų nesumals į miltus.

A. Medalinskas sako, kad šiais laikais būti pilietiškiems yra pakankamai pavojinga ir ne tik dėl to, kad galime netekti ekonominio gerbūvio. Yra nemažai žmonių, kurie aktyviau viešai reikštų savo poziciją, bet baiminasi likti nesuprasti. Net pažįstami ir artimieji tokio poelgio gali neįvertinti ir klausti, kodėl žmogus nenori gyventi normalaus gyvenimo, t. y. kam nors pataikauti, įtikti, kad tik daugiau uždirbtų ir pan.

„Tikrai pilietiški žmonės asmenys mūsų valstybėje ir visuomenėje pamažu tampa baltomis varnomis. O tai iššaukia dar didesnę problemą – žmonės tampa nesuprasti, puola į depresiją arba emigruoja“, – pabrėžia pašnekovas.

Žodžiu, susidūrus su valdžios priešiškumu, žmogus neretai arba nuleidžia rankas, arba pradeda aklai  prieštarauti viskam, kad daroma valstybėje.

Pilietiškumo dar trūksta
Politologo teigimu, mūsų valstybė kartoja veiksmus, kuriuos atliko ankstesnioji valdžia, kai nesugebėjo į savo pusę pritraukti aktyvių piliečių. Tokie asmenys ir dabar yra nustumiami į pakraštį, marginalizuojami, dėl to atsiranda išorės jėgų, kurie jais tiesiog pasinaudoja.

„Akivaizdu, kad pilietiško potencialo mūsų šalyje vis mažėja. Augantys asmenys jau nuo mažų dienų yra pratinami prie minties geriau neišsišokti, prisitaikyti, nereikšti savos tvirtos, pilietinės pozicijos“, – akcentuoja A. Medalinskas.

Jis sako, kad turėtumėme suvokti, kad valstybė yra ne tik valdžia, bet ir jos piliečiai. Tačiau tam, kad piliečiai galėtų veikti, valstybė turėtų sudaryti tam tinkamas sąlygas. Priešingu atveju – ji tik pati sau išsikasa duobę. Šiuo metu šalies vidaus situacija yra itin silpna. Mums trūksta vidinio turinio, kad taptumėme valstybe, kurioje būtų gera gyventi. Jeigu nebus imamasi kardinalių priemonių, situacija tikrai nepasikeis.

Politologo teigimu, dabar svarbiausia užtikrinti mūsų valstybės išorės saugumą, o pilietiškumą skatinti ne tik žodžiais, bet ir realiais darbais.

„Reikia skatinti, kad žmonės išreikštų savo poziciją vienu ar kitu klausimu. O valdžiai nepalankios asmens pozicijos nereikėtų daužyti į šipulius. Kritiškai nusiteikęs žmogus gali būti pavojingas tik blogai veikiančiai partijai ar asmeniui, tačiau tai labai naudinga valstybei“, – pabrėžia A. Medalinskas.

Ragina aktyviai veikti
Tuo tarpu Šiaulių universiteto dėstytojas, filosofas Jurgis Dieliautas svarsto, kad galbūt piliečiai nėra aktyvūs, nes mūsų visuomenė dar nėra iki galo susiformavusi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žmonės pradėjo klaidingai manyti, kad reikia imtis individualių veiksmų, esą tik mes patys atskirai galime išspręsti visus klausimus. Tačiau tai yra neįmanoma, nes vienas individas nieko padaryti negali. Tuo naudojasi išorinės jėgos, skleidžiančios mitus, esą jeigu išdrįsime elgtis priešingai nei dauguma, sulauksime neigiamo atsako.

„Tai tam tikros kvailinimo strategijos ir labai gudrios psichologine prasme. Korporacijos nori, kad dirbtumėme už maistą, minimalų mėnesio atlyginimą, kad nesijungtumėme į grupes, nors iš tiesų su bendraminčiais mes galime padaryti daug daugiau“, – akcentuoja J. Dieliautas.

Jis svarsto, kad žmonės neskuba būti pilietiškesni dėl dviejų pagrindinių priežasčių: informacinės ir komunikacinės. Pavyzdžiui, teigiamos iniciatyvos ne visada yra viešinamos, be to, žmonės netiki, kad gali ką nors padaryti be tarpininkų.

Filosofo nuomone, dabar apskritai vyrauja pilietinės visuomenės krizė. Aktyvūs žmonės emigruoja ir lieka tik nepajėgūs ką nors keisti. Galbūt problema išsispręstų, jeigu būtų skiriama daugiau dėmesio švietimui, jeigu ugdymo institucijos labiau skatintų pilietiškumą. Taip pat dažniau reikėtų rodyti gerus pavyzdžius. Norint sustabdyti emigraciją, reikia pasakoti apie tuos, kurie čia pasilieka, atvažiuoja ir integruojasi, o ne kalbėti tik apie nelaimėlius ir pan.

J. Dieliautas sako, kad reikia būti pilietiškiems. Norėdami vienas kitam neužlipti ant kojų ir nesusimušti, turime kažkaip laviruoti. Čia neužtenka etiketo žinių, išorinio reguliavimo, reikia aktyviau komunikuoti, atrasti bendrystės naudą.

„Mūsų visuomenėje yra daug dirbtinių konfliktų, jų neišvengsime, jeigu netapsime paslaugesni, mandagesni. Visko padaryti patys negalime, mums reikia sąjungininkų, kolegų, pagalbininkų. Turime išeiti iš lygmens „gyvenu tam, kad pavalgau“ į lygmenį „gyvenu tam, kad bendrauju“ ir kilti aukščiau“, – pataria J. Dieliautas.

J. Dieliautas: „Mūsų visuomenėje yra daug dirbtinių konfliktų, jų neišvengsime, jeigu netapsime paslaugesni, mandagesni.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.