Artėjant Velykoms gyventojai raginami parodyti dėmesį ir gerumą tiems, kuriems jo labai trūksta: skurstantiems, vienišiems seneliams, neįgaliesiems, sunkiomis sąlygomis augantiems vaikams. Jei sukaupėte nenešiojamų drabužių, avalynės, baldų, buitinės technikos ar netgi žaislų, neskubėkite jų išmesti – daiktai, kurių nebereikia jums, gali praversti kitiems. Taip pat galbūt būtų verta sudalyvauti nevyriausybinių organizacijų organizuojamose akcijose: nusipirkti žvakutę ar margutį ir taip paaukoti.
Ragina aukoti tik veikiančius daiktus
Organizacija Caritas ragina su vargstančiais dalytis drabužiais, baldais, įvairia buitine technika, ypač viryklėmis, šaldytuvais, kompiuteriais. Visi šie daiktai keliauja šeimoms, kurios negali sau leisti jų įsigyti. „Aukojančių drabužius yra, o štai galinčių dovanoti brangesnių daiktų labai trūksta. Tokių per metus atsiranda vos vienas kitas“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Šiaulių vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotoja Zita Baranauskienė.
Ji pastebi, kad kartais žmonės, kurie aukoja daiktus, tiesiog nori jų atsikratyti. Atsikrato senais rūbais, buitine technika ir organizacijoms suveža kaip į šiukšlyną. Atveža visiškai nebeveikiančius daiktus, o kai kurie net laukia, kol kas nors atvažiuos pas juos į namus ir nereikalingą daiktą pasiims patys kaip didžiausią dovaną. „Mes neturime mašinų ir nešame šiukšlių surinkėjai. Kiekvienas aukojantis turėtų gerai pagalvoti, ar daiktas veikiantis, kokybiškas, ar kažkas galės juo pasinaudoti“, – pataria Z. Baranauskienė.
Vis dėlto, anot jos, nereikalingus daiktus labiau verta pristatyti į tam tikrą centrą negu išmesti į šiukšlyną. Galbūt atsiras žmogus, kuriam jo iš tiesų labai reikia. Tuomet pats gerą darbą padarai ir kažkam naudos suteiki.
Prašo materialinės pagalbos
„Motinos Teresės šeimų namų“ direktorė Regina Zabielienė sako, kad naudingiau būtų ne daiktus, bet pinigus aukoti: „Užmirškite jūs apie tuos daiktus. Geriau vargstantiems žmonėms finansiškai padėkite arba nevyriausybinėms organizacijoms du procentus savo pajamų mokesčio perveskite.“
Direktorė pasakoja, kad kartais suaukotų daiktų nėra kur dėti. Jiems neatsiranda papildomos vietos ir nėra kur jų laikyti. Todėl būtų racionaliau atsiliepti į konkretaus žmogaus pagalbos šauksmą. Internetiniuose pagalbos prašymo puslapiuose galima sužinoti, kokio tiksliai daikto žmogui trūksta. Susiradus skelbimą galima su tuo žmogumi susisiekti ir padovanoti atlikusį daiktą.
„Jeigu vis dėlto nusprendėte nereikalingus daiktus, pavyzdžiui, drabužius išmesti, neišmėtykite jų bet kaip. Geriau sudėkite į atskirus maišus ir padėkite prie konteinerio“, – pataria R. Zabielienė.
Jos nuomone, pas mus labdaros kultūros labai trūksta. Aukojantys nesigilina, ko žmogui labiausiai reikia. Atiduoda bet ką ir galvoja, kad labai gerą darbą padarė. Anot jos, žmonių godumas, gobšumas trukdo įvertinti situaciją ir pamatyti tuos, kuriems paramos labiausiai reikia. „Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės pernelyg godūs, gobšūs ir abejingi. Ne visi pastebi, kad šalia mūsų esantiems žmonėms reikia pagalbos“, – pabrėžia direktorė.
Sunkiausiai verčiasi jaunos šeimos
Z. Baranauskienė pasakoja, kad labiausiai visko trūksta jaunoms šeimoms. Tuo tarpu seneliams labiau reikia ne materialinės pagalbos, bet emocinės paramos. Jie nori, kad kas nors juos aplankytų, su jais pakalbėtų, tiesiog pabūtų kartu. „Manau, kad pensinio amžiaus žmonės verčiasi lengviau nei jaunos šeimos. Jie gauna pensijas, be to, senjorų poreikiai yra gerokai mažesni, tad nors ir sunkiai, bet vis tiek išgyvena. Sunkiausia yra jaunoms šeimoms, ypač jeigu vienas iš tėvų geria arba jeigu šeima gyvena iš pašalpų ar minimalaus mėnesio atlyginimo“, – akcentuoja direktoriaus pavaduotoja.
Ji atskleidžia, kad prašančių paramos netrūksta, tačiau padėti visiems nepavyksta, nes trūksta lėšų. Be to, ne visi suteikta parama džiaugiasi. Pasitaiko ir tokių, kurie už viską net nepadėkoja. „Padėjome vienai moteriai, padengėme jos skolas, nupirkome maisto produktų, vaistų pagal receptus, nenupirkome tik vienos pakuotės vaistų, nes toje vaistinėje nebuvo. Tačiau vietoj padėkos sulaukėme priekaištų, esą galėjome ir į kitą vaistinę užsukti. Aišku, tai reti atvejai, dažniausiai žmonės gavę paramą būna dėkingi“, – atvirauja pašnekovė.
Nevyriausybinėms organizacijos trūksta ne tik pinigų, bet ir savanorių. Pasirodo, kad savanoriauti dažniausiai sutinka vyresnio amžiaus žmones. Savanoriauti sutinka ir jaunuoliai, bet dažniausiai tai būna asmenys, kurie savo ateitį ketina sieti ir dirbti socialinėje srityje.
Z. Baranauskienė svarsto, kad galbūt žmonės neskuba kitiems padėti ir dirbti nemokamai, nes jiems tiesiog gaila savo laiko. Kartais žmones išgąsdina darbo krūvis. Pamatę, kad reikės daug dirbti, išsigąsta ir praranda norą savanoriauti. Ji sako, kad savanorystė turėtų būti gyvenimo būdas, o tai yra priimtina ne visiems. Galbūt kažkam iš tiesų atrodo, kad naudingiau laiką leisti prie televizoriaus ar pramogaujant, bet tai jau kiekvieno žmogaus pasirinkimas. „Savanorystė materialinių turtų tikrai neatneš, bet smagu žinoti, kad kažkam padėjai. Kai žmogus padėkoja, tavęs laukia – pats didžiausias atlygis“, – sako Z. Baranauskienė.
