Kai pasiteirauji mokyklos direktoriaus – ar mokykloje buvo streikuota, ir išgirsti, kad čia jau užmirštas dalykas, tai tenka už atsakymą parašyti dvejetą. Nei pasekmių, nei klausimų? Okey, sėskite – du, jei įvykius taip greitai užmirštate. O mes kalbamės su švietimo profesinių sąjungų atstovais apie išspręstas ir likusias švietimo problemas. Panašu, kad po streiko mokyklų vadovams irgi kyla klausimų. Todėl taško po streikų nėra ir turbūt dar ilgai nebus, nes švietimas valstybėje – svarbus ir amžinas, o problemų kol kas daug. Bėda, kad jų vis dar nesuvokia politikai, ekonomistai, visuomenė.

Parako įmesta tarp mokytojų ir mokyklų vadovų
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius sako, kad mokytojų reikalavimuose ir po streikų taškas dar nepadėtas. „Susitarimus reikia įtvirtinti Lietuvos švietimo šakos kolektyvine sutartimi: derybos jau atnaujintos, ir manome, kad per balandžio mėnesį pavyks šitą sutartį užbaigti. Profsąjungos nuolat stebi ir stebės, kaip bus keičiami teisės aktai, įgyvendinantys mokytojų darbo apmokėjimo tvarką“, – sako A. Jurgelevičius.

Švietimo profesinėms sąjungoms pavyko sutarti dėl vienokio ar kitokio pedagoginių darbuotojų atlyginimų didinimo trimis etapais – nuo 2016 m. sausio 1 d. ir rugsėjo 1 d. bei nuo 2017 m. sausio 1 d.

Tuo pačiu metu bus keičiama visų biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistema. Kol kas nėra aišku, kaip ši sistema atrodys ir kur joje bus įdėtas mokytojų darbo užmokestis. „Valdžia tyli ir gali atsitikti taip, kad antroje metų pusėje pasirodysiančioje biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo naujojoje tvarkoje gali būti tam tikrų triukų, neatsižvelgta į darbuotojų nuomonę. Tuomet gali būti kalbama apie naujas protesto akcijas. Juo labiau kad kyla socialiniai darbuotojai, kurie irgi patenka į šią sistemą. Kultūros darbuotojų atlyginimai taip pat labai žemi, o jie – irgi sistemos dalis.  Tad dėl tolimesnės ateities daugiau nežinios negu aiškumo“, – mano A. Jurgelevičius.

Nenorint audrinti darbuotojų, turėtų vykti išankstinės konsultacijos, o jų dar nebuvo. Kaip rodo patirtis, jei į dokumento rengimą neįtraukiami darbuotojai, jų atstovai ir kitos suinteresuotos pusės, ypač kai tai susiję su darbo užmokesčiu, dokumento projektas pasitinkamas labai audringai.

Kartu su darbo apmokėjimo sistema keičiama ir koreguojama visa švietimo finansavimo sistema. Vienas iš jos pokyčių – apkarpyti mokyklų valdymui skirtas lėšas. O šios lėšos per tuos metus, kada veikė mokinio krepšelis, išsipūtė beveik du kartus, nei numato jo metodika. „Paruoštas teisės aktų projektas, kuris gana smarkiai apkarpo valdymui skirtas lėšas, tokiu būdu tarsi priešinami mokyklų vadovai su mokytojais: esą iš vadovų paimami pinigai, kurie bus perduoti mokytojams. Aišku, kad taip nėra“, – sako A. Jurgelevičius.

Mokytojai linkę pasireikšti... virtualioje erdvėje
Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė Rasa Jasmontienė primena, kad pasirašyta Lietuvos švietimo šakos kolektyvinė sutartis labiau užtikrins visų susitarimų garantijas dėl finansavimo, reformų net ir atėjus naujai politinei valdžiai. „Bet visuomet sakiau ir sakysiu, kad 10 proc. mokytojų likusiems 90 proc. niekada nieko neiškovos iki galo.

Įspūdinga ir pagirtina, kad vos keli mokytojai spaudžia valdžią ir bando keisti didžiulę sustabarėjusią sistemą vardan to, kad visi mokytojai gyventų geriau. Tačiau kol dauguma tyli, labai sudėtinga įrodinėti valdžiai, kaip turėtų būti iš tikrųjų“, – sako R. Jasmontienė. Dažniausiai tylintys – nestreikuojantys mokytojai internetinėje erdvėje verdančiose diskusijose karštai kalba apie sistemos negeroves, palaiko streikuojančių pedagogų reikalavimus, tačiau realiai nieko nedaro. Pasireikšti drąsiu monologu uždaroje virtualioje grupėje ar spausti „patinka“ prie kovoti kviečiančių straipsnių toli gražu nėra veiksmas, priversiantis Vyriausybę atsižvelgti į švietimo problemas ir pedagogų reikalavimus. Todėl R. Jasmontienė labai džiaugiasi aktyviaisiais mokytojais ir pastebi, kad tų švietimo įstaigų, kur mokytojai yra aktyvūs ir veikia profesinės sąjungos, direktoriai žymiai labiau linkę išklausyti mokytojus, tartis, derinti sprendimus. Deja, ne paslaptis, kad dar daugelyje švietimo įstaigų neretai trūksta vadovų lankstumo, geranoriškumo, noro konkrečią probleminę situaciją vertinti žmogiškai atidžiai ir jautriai. Didelė bėda, kai įstaigų vadovai tampa formalistais, biurokratais, besivadovaujančiais tik popierinėmis instrukcijomis. „Žmogiškojo faktoriaus ignoravimas švietimo vadyboje ypač baisus. Kartais priekaištaujama, kad mokytojas piktas, pavargęs, neatjaučiantis, nesuprantantis mokinio. O kaip jaučiasi mokytojas, kaip į jį žiūri „viršūnės“, vertinančios jo darbą? Vieni kitų vertinimo, supratimo ir pagarbaus požiūrio į žmogų grandinė suriša visus švietimo dalyvius ir tęsiasi iki pat vaiko. Tad ar reikia stebėtis, kad mūsų vaikų žinių lygis dar vis neatitinka europinių standartų, kad ugdymo galimybės dažnai iškreiptos, o labiausiai atsiliekame praktiniais gebėjimais bendradarbiauti, tartis?“ – sako R. Jasmontienė. Tad taško po streikų nėra ir turbūt dar ilgai nebus, nes švietimas valstybėje – svarbus ir amžinas, o problemų kol kas daug. Bėda, kad jų vis dar nesuvokia politikai, ekonomistai, visuomenė, todėl visi turi kalbėti ir veikti dėl ateities.

Išmokėti streikavusiems algas ar ne...
Dainų progimnazijos direktorius Viktoras Varanavičius sako, kad progimnazijoje pedagogų streikas truko dvi dienas ir streikavo apie 11 pagrindinio ugdymo mokytojų. Vis dėlto vyko pamokos, normalus ugdymo procesas – teko tik pakoreguoti tvarkaraštį, buvo kiek mažiau pamokų. Jeigu streikas būtų vykęs keturias dienas ar net savaitę, nuostoliai būtų buvę labai dideli. Tačiau vadovui po streiko lieka ne vienas klausimas. „Ne taip seniai, kai liberalai valdė Švietimo ir mokslo ministeriją, buvo pasiūlytas naujas valdymo modelis, kuriame atsirado skyrių vedėjai, pavaduotojai. Jis buvo priimtas ir siūlomas, teikiamas kaip vienas iš prioritetų mokyklose, kurios turi galimybę, t. y. turi tokį krepšelį, kad galėtų išsilaikyti. Šiandien šitas modelis šiai Vyriausybei yra nebeaktualus“, – sako V. Varanavičius.

Tad nerimą kelia, kad keičiantis pedagogų atlyginimo sistemai keisis ir mokyklos valdymui skirtas finansavimas? O tokia „vizija“ ir sklando, kad tai bus panašu į administracijos darbuotojų etatų mažinimą.

„Dešimt procentų lėšų valdymui išlaikyti – man tai atrodo keista, abejotina. Mes vėl keičiame pozicijas. Antra, kaip ten bebūtų, tokiu būdu neišsigelbėsime – vėl kažkur pritrūks lėšų, vėl pradėsime streikuoti ir vėl reikės iš kažko paimti. Kalbėta, kad neformalaus vaikų švietimo lėšas vėl mažinsime. Tai reiškia, kad mes nesprendžiame kardinaliai, o sprendžiame tik perskirstydami lėšas“, – sako direktorius. Dar vienas klausimas dėl atlyginimų streikuojantiems. Vadovaujantis Darbo kodeksu, streikuojantiems atlyginimas nemokamas, tačiau derybose dėl streiko užbaigimo gali būti susitarta, kad darbo užmokestis bus išmokėtas. Administracija su streikavusiais buvo susitarusi. Bet visą paketą dokumentų apie susitarimą dėl streikų užbaigimo atsiunčia švietimo profesinės sąjungos (štai kas dirba atsakingai ir atlieka visus namų darbus). Ir Ministras Pirmininkas, švietimo ministrė ir visų šakų profsąjungų pirmininkai dokumentuose pasirašė, kad darbuotojams, streikavusiems iki kovo 4-osios, visiškai būtų išmokėtas darbo užmokestis vykdant ugdymo programas.

„Žmonės, kurie streikavo, žinojo, kad bus nemokamas darbo užmokestis. O čia dabar atsiranda toks susitarimas – „manome, kad darbo užmokestis streikavusiems mokytojams gali būti mokamas iš mokinio krepšelio, jeigu užtikrinamas ugdymo plano vykdymas“, – ministrų pasirašytą dokumentą cituoja direktorius.

Klausimas – kodėl tokio dokumento direktorius negauna iš institucijos, kuriai yra pavaldus? Ir ką čia veikia žodis „manome“, jei reikia konkretaus nurodymo ir aiškaus koordinavimo kaip elgtis švietimo įstaigos vadovui. Tai buvo susitarimas ar tik nuomonė? Dar teks pasukti galvą.