Šiemet taip. Be fanfarų, be triukšmingų sezonų atidarinėjimų. Pernai karantinas atšauktas birželio 16-ąją. Šiemet, regis, užsitęs kiek ilgiau. Norisi apie jį kalbėti jau būtuoju laiku. Be to, vis tiek tikime, jog vasara bus geresnė už pavasarį ar už praėjusią vasarą.

Birželis prasidėjo Tėvo diena. Mamai visad jaučiau didžiulę pagarbą, visad į ją kreipdavaus „Jūs“. Tėtis gi daugiau buvo draugas ir jam sakydavau „Tu“. Kartu eidavome į kiną, futbolo rungtynes, pasikeisdavome skaitomomis knygomis. Futbole sirgome už Šiaulių „Elnią“. Kai šios komandos neliko, už „Statybininką“. Tėtis mokėjo vokiškai ir skaitydavo dienraštį „Neues Deutschland“. Vokiečių komunistų leidinys. Tik toks sovietmečiu Lietuvą iš VDR tepasiekdavo.

Pačiame centre, Tilžės (tuomet Lenino) ir Vilniaus gatvių sankryžoje, priešais dabartinį Fotografijos muziejų, buvo mažytė skaityklėlė. Dabar ten, berods, akinių parduotuvė. Tiesa, galiu ir suklysti, nes parduotuvės keičiasi taip greitai, kad kol šį tekstą spausdins, ten gali jau kažką kitą pardavinėti ar koks salonas įsikūręs. Visi ten skaitydavo „Liaudies sargyboje“, todėl didžiavausi, kai matydavau nustebusius žvilgsnius apžiūrinčius tėtį skaitantį vokiškai.

Dar su tėčiu mėgdavome padainuoti. Dažniausiai traukdavome bitlų „Yellow Submarine“. Tiesa, uždainių nemokėjom, tad kažką paniūniuodavome ir tik priedainį drauge užtraukdavome: „We all live in a yellow submarine, yellow submarine, yellow submarine...“

Nors jau ir vasara, nepraleidžiu kino filmų rodomų per LRT PLIUS. Birželį pradėjau režisieriaus Pedro Almodovaro juosta „Chuljeta“ – pasakojimu apie motinos ir dukters santykius, nors jei tiksliau – tai istorija apie atleidimą bei pamokas iš klaidų. Dar kartą peržiūrėjau „Jaunąjį popiežių“. Žiūrėdamas pirmą kartą, pasirodo, buvau praleidęs keletą svarbių detalių, kurias dabar pastebėjau ir jos pagilino filmo suvokimą. Ypač įsiminė popiežiaus žodžiai: „Malda tai ne prašymų sąrašas.“

Sigita iš „Kelionių centro“ atsiuntė ekskursijų į Krokuvą ir Zakopanę programas ir paprašė kaip šių kelionių vadovui jas pakoreguoti. Peržvelgiau, bet pastabų neturėjau, o pagaliau kelionės taip išsiilgtos, kad bet kokia programa tiks – kad tik keliauti. Taigi tos programos pradžiugino. Pagaliau. Keliausime trims ar keturioms dienom. Ilgesnėje kelionėje prijungtas pakilimas į Tatrų kalnus prie Ežero Akies. Numano, kad keliones bus galima pradėti rugpjūty, nors gali būti ir dar anksčiau.

Karantino metu vienas mano didžiausių malonumų – knygų skaitymas. Patiko kažkieno girdėtas pamąstymas, jog skaitymas – keistas procesas, daug kuo primenantis žiūrėjimą į debesis. Tad jei atrodo, kad skaityti turime tik rudenį ir žiemą, klystame, pavyzdžiui, ar ne gražus žmogus, laikantis rankose knygą vasarnamio aplinkoje?

Pastebėjau, jog kartais knyga dovanojama su dovanotojo įrašu joje. Pradžioje tas man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tai tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos netgi mirusių klasikų knygas. Bet vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su draugo autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir aplamai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?
Jau praėjusiame tekste minėjau, jog ėmiau skaityti primirštas knygas, kurias buvau kažkada skaitęs, bet, deja, jų turinys dyla atmintyje. Todėl iš knygų lentynos išsitraukiau Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Jo kraštiečiai, Lotynų Amerikos rašytojai, juokauja, jog Julio Cortazaras su dar dviem gerai pasaulyje žinomais argentiniečių rašytojais Jorge Luis Borges ir Ernesto Sabato sudaro Šventąją Trejybę, kurią „dievina“ ne tik lotynų amerikiečiai, bet ir visas pasaulis.
Kuo patraukia romanas „Žaidžiame klases“? Fabula? Nors istorija yra gana paprasta – nelaiminga meilė. Knyga nepataikauja skaitytojui, o įtraukia į keistą bei sunkiai paaiškinamą žaidimą.

Knygos prakalboje autorius paaiškina, jog šią knygą galima skaityti dviem būdais. Galima perskaityti viską iš eilės arba skaityti knygos skyrius pagal atitinkamai orientacinėje lentelėje nurodytą skyrių eilę. Pabandžiau knygą perskaityti abiem būdais. Antrąjį kartą skaitant sunkus tekstas dar labiau atsivėrė. Supratau, jog tai – knyga, kurią galima skaityti daug kartų ir vis kažką naujo atrasti. Knyga man priminė džiazo kūrinį. Ji užburia. Prancūzija ir Argentina. Paryžius ir Buenos Aires. Intelektualai ir namų šeimininkės. Psichiniai ligoniai ir tokiais juos pavertę gydytojai. Daug bohemiškų akimirkų, revoliucinių nuotaikų, meilės, sekso, užeigų, muzikos.

„Taip jie pradėjo bastytis po mitinį Paryžių: seka nakties duodamus ženklus, žygiuoja maršrutais, įpirštais kokio valkatos žodžių, mansardos, šviečiančios tolumoj tamsioje gatvikėje, apsistoja jaukiuose skveriukuose pasibučiuoti ant suolelio arba pasižiūrėti „klasių“, vaikiško akmenėlių ir šuoliukų viena koja ritualo, vedančio į Dangų.“ Tik sunku atsakyti, ar šeštojo dešimtmečio kontrkultūrinės idėjos, ar laisvamanybė, ar dar kitos nesuvokiamos priežastys išskiria mylimuosius Orasijų ir Magę... „Nenugalimos meilės“ paradoksas.

Julio Cortazaras mirė Paryžiuje, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta kai kurių jo kūrinių veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant J. Cortazaro kapą, palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas žaidimas „klasėmis“. Yra šventai įsitikinusių, kad J. Cortazaras gyvas ir sutiksi klausinėjančių, ar kas jo nematė. Yra ir atsakančių, jog jį matę tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai klajojantį Eliziejaus laukais, tai valgantį sraiges bare netoli Liuksemburgo sodo.

Kalbant apie Julio Cortazarą prisimeni ir mūsų Ugnę Karvelis, kuri pasaulio literatūroje įamžinta kaip Magė. Ji buvo jo mūza, žmona ir leidėja, padėjusi pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygoms, UNESCO ambasadorė, įrašiusi Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį.

Gegužės mėnesio tekstuose prisiminiau šviesų žmogų, dailės metrą, Šiaulių garbės pilietį Antaną Krištopaitį, kurio 100-metį baigiantis pavasariui paminėjome. Antanas mėgo keliauti. Iš visų kraštų, kuriuose lankėsi, labiausiai buvo pamėgęs Gruziją. Tada taip vadindavome, dabar jau – Sakartvelu. Tiesa, jam labai patiko Ispanijos miestai, rinko albumus, be abejo, Paryžius, Roma, bet ten tuo metu jokių prošvaisčių išvykti nebuvo. Net į Lenkiją jo neišleido. Viską biografijoje lėmė įrašas „Sibiro kalinys“.

Būtent jis, kaip viename iš tekstų užsiminiau, pasiūlė perskaityti Konstantine Gamsachurgijos romaną „Didžiojo meistro ranka“. Tai buvo 1971. Primiršęs, tad nutariau po 50 metų prie šios knygos grįžti.

Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje mielos moterys ėmė man tos knygos ieškoti. Neranda. Pasirodo, suklydau sakydamas pavadinimą. Pavadinau šį romaną „Dešinioji didžiojo meistro ranka“. Kažką prisiminiau, jog toks buvo pirmasis knygos pavadinimas, o vėliau jis sutrumpėjo. Grįžus prie teisingo pavadinimo bibliotekininkės rado vieną knygą fonduose, bet sutiko mėnesiui ją man išduoti ir iš saugyklos per kelias minutes ji buvo atnešta.

Romanas – istorija apie tragišką menininko likimą tirono valdomoje šalyje. Romane atskleidžiama XI a. pradžios Gruzijos panorama ir legenda apie Gyvojo stulpo katedros pastatymą. O pagrindinio romano herojaus architekto Arsakidzės suluošinamas  – tarsi nuoroda ir į Stalino menininkų persekiojamus. Sunkiai sovietmečiu ši knyga skynėsi kelią, nes glavlite buvo priskiriama nepageidaujamoms knygoms.

Gamsachurgijų šeima viena iš garbingiausių Gruzijoje. Konstantine sūnus Zviadas Gamsachurgija, garsus gruzinų disidentas, mokslininkas ir rašytojas, tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu Gruzijos respublikos prezidentu.

Perskaitęs šią išminties knygą, prisiminiau ir apsilankymus Gruzijoje. Pirmasis jų buvo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tik perskaičius „Didžiąją meistro ranką“, antrasis – prieš penketą metų. Tiesa, jei pirmąkart lankantis apkeliavau visą Gruziją, tai paskutinįkart – tik sostinę Tbilisį.

Jei Vilnius siejamas su vilku, tai Tbilisis – su sakalu ir fazanu. Sakalas pagavo fazaną ir abu įkrito į karštas versmes, o toje vietoje karalius Vachtangas I Gargalasas nutarė pastatyti miestą.

Kas pasikeitė per tuos dešimtmečius nuo pirmojo apsilankymo? Atsakymas vienareikšmis – daug kas. Žymiai daugiau pėsčiųjų gatvių, atnaujintos sovietmečiu apleistos cerkvės, naujai sušvito Pirosmanio muziejus, pastatytas stiklinis tiltas per Kurą (nors ši upė taip pavadinta sovietmečiu, o tikrasis jos vardas – Mtkvari). Dėmesį patraukia pačiame miesto centre įdomios architektūros teisingumo rūmai vien iš stiklo, tarsi bylojant, jog teisingumas pas juos skaidrus. Tiesa, korupcija, sako, tikrai mažėja. Prokuratūros pastatas gi juodas, labai jau primenantis mūsiškį Vilniuje.

Prabanga tviska 30 aukštų viešbutis „Biltmor“, kurį už 140 mln. eurų pastatė kažkoks arabų šeichas. Viešbutyje 216 liukso numerių, o viršutiniame aukšte – karališkieji apartamentai. Mieste begalė naujų restoranų, tarp kurių – ir lietuvių baras Lietuvos aikštėje, kurio atidarymas įvyko prieš penketą metų Joninių išvakarėse. Įdomu kaip šiam barui sekasi po to visų pandemijų. Tikiuosi – išgyveno.

Didinga Motina Gruzija, aišku, tebestovi ir kaip ir anksčiau iš visur matoma, pasitinkanti bičiulius su vyno taure rankoje, o priešus su kardu kitoje rankoje. Prisimenu, sovietmečiu tbilisiečiai vesdavo prie Lenino paminklo, stovinčio netoliese Pirosmanio muziejaus ir rodydavo kaip pro didįjį vadą žvelgiant į Motiną Gruziją, šiosios kardas atrodė nukerta Leniną. Visi žinojo, matė ir keista, kad nė viena organizacija nepatraukė Lenino keliais metrais.

Kiekvienas miestas turi savo keistą restoraną. Tbilisyje tai kavinė „KGB“. Nors visur gali paskanauti chinkalių ir chačapurių. Chinkaliai – tai paprasti koldūnai, tik jų forma panaši į grybo. O chačapurių viduryje esantį kiaušinį reikia spėti dar šiltą išmaišyti, kad į jį galėtum dažyti atsilaužtą lavašo gabalėlį. Jei anksčiau lavašas buvo laužomas rankomis, dabar, manau, naudojami įrankiai.

Žmonių bendravimas ir santykis su lietuviais Tbilisyje nuo pirmo mano pabuvojimo nepasikeitęs. Lietuvius jie dar labiau myli ir pasiruošę atverti savo namų duris. Paklausi gatvėje sutiktojo kelio, tas tuoj teiraujasi, iš kur tu. Atsakai. Paklaustasis apsisuka ir pats lydi tave į norimą vietą. Pakeliui sutinka bičiulį. Paaiškina, iš kur svečias ir kur jį lydi. Tas irgi apsisuka ir prisijungia. Po to sutinka dar vieną draugą, po to dar ir taip tave lydi visas būrys. Visi, vienas kitą perrėkdami, kažką pasakoja. Palydi tave, kur reikia, padėkoji, visi patenkinti, bet pagalvoji – juk jie kažkur ėjo, kažką turėjo veikti...

Prasidėjus kelionėms, siūliau šiame krašte apsilankyti. Gražu ir, bent kol kas, nesakysi, kad tas nesvarbu, pigu. O prieš vykstant verta perskaityti K. Gamsachurgijos romaną, kad geriau šią tautą pažinus. O kam iki Tbilisio toli, sukime į Krokuvą.