Šiandien atsivertus spaudą ar atsidarius internetą regi, jog visos publikacijos – apie pandemiją ir tik viena kita tema. Tad tos vienos ir ieškau. Na, gal kiek perdedu, bet tomis kitomis temomis publikacijų tikrai nėra daug. Tiesa, bendraudami virtualiai galime paliesti ir daug kitų temų. Bet bendraudami virtualiai greičiau pavargstame.
Be abejo, užtinkame publikacijų apie valdžią. Susidaro įspūdis, jog kai ateina konservatoriai, vis kas nors blogo įvyksta. Ir, aišku, apie Stambulo konvenciją. Girdėjau teigiant, jog ši konvencija kelia grėsmę šeimoms. Suprask, moterų nemušimas skatina skyrybas. Ir dar publikacijos apie parduotuvių apgultį. Žmonės vaikšto į parduotuves bala žino ko. Paklausti patys negali atsakyti, ko čia atėję.
Užsienyje, kai liaudis supyksta ant valdžios, daužo langus. Pas mus dažo sienas. Ir leidžiamose vietose. Pamenu, prieš dešimtmetį irgi pabandė daužyti langus, bet pritrūko akmenų ir ėmė apmėtyti kiaušiniais. Pritrūko ir tų. Tuomet ėjo į parduotuves, stovėjo eilėse ir, nusipirkę kiaušinių, ėjo jais apmėtyti Seimo langų. Abejoju, ar užsienyje piketuotojai pirktų kiaušinius, manau, būtų nusiaubę parduotuves. Tad tuo mes galime tik pasididžiuoti.
Vyriausybė atšventė šimtadienį. Ir dar mėnuo prabėgo. Šią vyriausybę imta iškart kritikuoti, joks šimtadienis negaliojo. Gal taip ir turi būti. Jau praėjusiame tekste buvau prisiminęs Rimvydo Valatkos pašmaikštavimą, nejau vyriausybės narys, trečią vyriausybės darbo dieną nudaužęs perėjoje vaiką, gali teisintis, jog dar šimtadienis nesibaigęs.
Yra, kas renka praėjusios dienos, savaitės ar mėnesio sentenciją. Manau, kovo mėnesį turėtų nugalėti laivo kapitono, vedančio laivą kanalu, tarti žodžiai: „Aš pabandysiu apsukti laivą.“ Girdėjau ir linksmą į policijos darbuotojų lūpas įdėtą frazę: „Dar pakentėkit ir mes jus visus nubausim. Tiesiog nespėjam.“
Daug laiko leidžiame priešais televizorių. Haroldas Mackevičius, paklaustas „Kur eina televizija?“, atsakė – „Niekur neina, stovi“. Kaip norėtųsi palikti televizorių vieną namuose, o pačiam pakeliauti. Deja, gali būti, kad mūsų vaikai vos beprisimins žodį „turizmas“.
Toks britas Tobijus Ferrisas labai pamėgo Pieterio Bruegelio paveikslus ir pasišovė visus juos pamatyti. O jų išlikę 42 (visi tapyti ant medžio), bet labai išsimėtę: 22 galerijose, 19 miestų ir 2 žemynuose. Užsibrėžtą tikslą Ferrisas įvykdė ir net parašė apie tai knygą.
Pakritikuok ką nors, kad šis nemoka derinti drabužių, kad pasikabino nevykusį paveikslą, kad klausosi prastos muzikos, bemat sulauksi atsakymo, girdi, dėl skonio nesiginčijama. Mano įsitikinimu, tai labai kvailas posakis, didžiausia nesąmonė, nes skonis yra arba jo nėra. Yra skonis, yra ir beskonybė, o neturintys skonio turi jį ugdyti bei lavinti. Jei skonis iš žmogaus atimtas, vadinasi buvo už ką. Pavyzdžiui, M.A.M.A. apdovanojimuose.
Skonio apibrėžimo, tiesa, niekur neradau, bet užtikau štai tokią mintį: „Terminai „geras skonis“ ir „skoninga“ naudojami siekiant apibūdinti estetiškai tobulus bei meniškai neperkrautus taikomojo meno kūrinius.
Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa. Nuo ko pradėti norint išsiugdyti gerą skonį? Atsakymas paprastas – pradėti reikia nuo knygų.
Sako, neturintys skonio pateisina kičą. Ar įmanoma išgyventi be kičo? Gal menas be kičo net neįmanomas? Kas liaudžiai padarys gyvenimą suprantamesnį, jei ne kičas, ir ką apie jį mano meno kritikai? Anot jų, pseudomeno vartojimo būdai yra du: įprastinis tradicinis ir ironiškas. Džiugu, kad atsiranda ne vienas, intuityviai jį jaučiantis. Ironiškai žiūrintieji į kičą sąmojingai bei žaismingai visa tai apibūdina. Pasirodo, kad jis ne visada yra banalus dalykas ir net per kičą galima išsivaduoti iš kičo.
Kam priklauso menas? Nūdienos jaunėliai net nežinotų, kaip į tokį klausimą atsakyti, o sovietmečiu augusiems pirštųsi mintis – liaudžiai, juo labiau kad pastaruoju metu atsiranda šios minties gaivintojų. Bet menininkai tam nepritars ir teigs, kad nuostata „menas priklauso liaudžiai“ yra neteisinga. Menas liaudžiai niekada nepriklausė. Ir nereikėtų, girdi, nusileisti iki publikos lygio. Atlikėjų lygis visada turi būti aukštėlesnis už klausytojo, kad skatintų jį augti.
Kas yra geras menas, o kas ne – diskutuotinas dalykas. Bet kas yra menas, o kas nėra – ne taip jau ir sunku išsiaiškinti. Vertybės, tiesa, laikui bėgant kinta. Romantizmą keičia realizmas, klasiką keičia modernizmas, o pastarąjį paneigia postmodernizmas.
Tyrimai rodo, kad dailės parodos – mažiausiai visuomenę dominanti kultūros sritis. Viena priežasčių – dauguma žmonių galvoja, kad meno jie nesupranta. Prikalbinau keletą pažįstamų, niekuomet nesilankiusių parodose, jas aplankyti. Labiausiai nustebino jų vertinimai – net menotyrininkams vertėjo suklusti!
Gero skonio žmogus, sako, turi būti originalus, savitas, madingas, kvepiantis kava, dėvintis akinius storais rėmeliais. Solidūs akiniai šiandien svarbiau už laikrodį. Savo aprangos stiliumi jis bando pretenduoti į menininkus arba bomžus. Jo klausomą muziką sunku apibūdinti, nes jis neklauso nieko, kas yra komercija. Jam populiari fotografija ir dizainas, jis važinėja dviračiu. Jei jis mano, kad kažkas iš principo yra teisinga – ar tai būtų gėjų teisės, ar kova prieš globalinį atšilimą, ar moterų emancipacija, jis už tai kovos. Mačiau net testą, kuris apibūdina kas turi skoningam žmogui būdingų bruožų. Sako, neprarasite skoningo žmogaus vardo jei domėsitės viskuo, kas bent kiek panašu į meną. Manau, kad reikia pagalvoti, ar tu esi vieno ar kito meno kūrinio dalimi. Jei esi, vadinasi, tas menas yra tavo.
Ar sunku tapti išlavinto skonio žmogumi? Kai kurie mūsiškiai turtuoliai, pradėję nuo cigarečių ar metalo kontrabandos ir staiga iškilę į jiems patiems netikėtas aukštumas, pradėjo suprasti: aukso grandinės ant kaklo – praeitis. Skoningo žmogaus džiaugsmas turėtų būti knyga, kurią jis pats atranda. Kaip gera gyventi dviejuose pasauliuose: įprastame pasaulyje, kurį žino daugelis žmonių, ir kupiname talentingų, įdomių asmenybių pasaulyje. Žmogaus gyvenimas turėtų būti žavus savo papročiais, gyvenimo taisyklėmis ir netgi žodynu, jis neturėtų baimintis išbandyti naujus pojūčius, nuotykius, sutikti naujus draugus.
Dar viena gero skonio žmogaus savybė – jis laikosi etiketo. Liudviko XIV sodininkas, regėdamas, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva, prismaigstė lentelių su užrašu „Nemindžiokite žolės”. O lentelė prancūziškai – „etiquette“. Vėliau tokių lentelių buvo prismaigstyta visur, o dar daugiau prikabinėta ant sienų, pavyzdžiui, įeinant į valgomąjį su nuorodomis, kaip elgtis prie stalo. Tad sako, etiketo ištakos Liudviko XIV dvare. Tiesa, Versalio šeimininkas neslėpė, jog čia kuriamos etiketo taisyklės rėmėsi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais.
Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už Markso „Kapitalą“) pasirodė ne taip jau ir seniai – 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas „Etiketas“ (išleistas ir lietuviškai), kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms. Tarp elgesio šeimoje ar gatvėje taisyklių yra tokios, kaip „niekada nesuduok moteriai“, „niekada neperženk piketo linijos“... Vertėtų pritarti teiginiui, jog paprasčiausias etiketas – elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.
Svarbiausia etiketo taisyklė, manding, ši: jeigu žmogų statai iš dešinės, vadinasi, jį gerbi ir myli. Jei šiandien ką nors laikai per daug žemai, žinok – greitai pats ten būsi. O šiaip taisyklių begalė. Pavyzdžiui, jog netinka eiti į svečius prieš tai nepaskambinus. Skaičiau apie vieną britų damą, kuri užsukus nekviestiems svečiams visada apsiaudavo batelius, užsidėdavo skrybėlaitę ir pasiimdavo skėtį. Jei žmogus jai malonus, ji sušukdavo: „O, kaip gerai, aš ką tik grįžau!“ O jei nemalonus: „O, kaip gaila, turiu išeiti.“ Jeigu jau prakalbau apie skėtį (šį pavasarį, sako, dar gali būti daug lietingų dienų), tai jis niekada nedžiovinamas išskleistas – nei biure, nei svečiuose. Jį reikia suskleisti ir įdėti į specialų stovą arba pakabinti.
Moteris patalpoje gali būti su skrybėlaite ir pirštinaitėmis, bet tik ne su kepure ir pirštinėmis. Bendras papuošalų kiekis pagal tarptautinį protokolą neturėtų viršyti 13 vienetų, įskaitant ir juvelyrines sagas. Kuo tamsiau lauke, tuo prabangesni turi būti papuošalai.
Atėjus į teatrą ar koncertą, į savo vietas reikia eiti veidu į sėdinčius. O štai kaip elgtis išeinant (jei, pavyzdžiui, nori išeiti pasivaikščioti pertraukos metu, o tavo kaimynai neina) užtikau dvi nuomones. Viena irgi, kad veidu į sėdinčius, kita, kad veidu į sceną – pagarba aktoriams. Kadangi niekas tiksliai kaip elgtis nepasako, pats irgi nenusvarstau. Jei tavo eilėje visi sėdėję jau išėję, be abejo, eini veidu į sceną (pagarba menui ir aktoriams). Aišku, tik viena, kad abiem atvejais pirmas eina vyras.
Šiandien ypač dažnai etiketas pažeidžiamas kalbant mobiliuoju telefonu. Čia 1-oji ir pagrindinė taisyklė – svarbesnis tas, kuris šalia, o ne tas, kuris skambina. Autobuse ar lifte, stenkitės kalbėti kuo trumpiau. Kiti žmonės neprivalo klausytis to, ko galbūt girdėti visai nenori.
Apie tai jau kažkada esu rašęs, bet ir iki šiol kaip elgtis nė iš vieno etiketo specialisto nesužinojau. O situacija tokia. Jūs su dama lipate į automobilio galinę sėdynę. Atidarote dureles ir praleidžiate damą. Tarsi viskas aišku. Bet atsisėdusi dama turi glamžydama drabužius slinktis toliau, kad galėtų įlipti vyriškis.
Pirmasis lipate jūs. Bet paliekate damą stovėti ant šaligatvio. Suprantu, kad reikia pasodinti damą, tuomet apibėgti automobilį ir įlipti pro kitoje pusėje esančias dureles. Bet jeigu gatvėje didžiulis eismas, o vairuotojas pro jo pusėje esančias galines dureles net lipti neleidžia? Be to, moteriai derėtų sėdėti už vairuotojo. Kodėl? O todėl, kad tai saugiausia vieta. Taip jau žmogus surėdytas, kad avarijos atveju vairuotojas instinktyviai gelbės save, o tuo pačiu saugiau bus ir už jo sėdinčiam.
Kai kas išlavinto skonio žmones lygina su snobais. Nesutikčiau. Snobai – susireikšminimo meistrai, o skoningiems žmonėms šito nereikia. Be snobų neapsieina nė viena prezentacija, nes ten – jų teatras: jie gali sublizgėti firminiais drabužiais, dizainerių vardais, kelionių įspūdžiais, pokalbiais apie gerą skonį ir vyno rūšis. Skoningi žmonės tokiuose renginiuose rečiau pasirodo, tačiau savo išprusimu snobus gali gerokai lenkti.
Išlavinto skonio žmonėms giliai širdyje prijaučiame. Juk ir patys turime bent šiek tiek noro turėti išlavintą skonį. Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nėra viskas taip sudėtinga. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai įrodinėja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys įminti paslaptis yra arba labai pavargę, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai būtų paskubėję kurti laivybą ir pirmieji būtų atvykę į Europą, būtų galima pasakyti, jog jie atrado Europą.
Nors pabaigai norisi nepamiršti ir vienos taisyklės – kad ir kaip besirūpintum savojo skonio ugdymu, kad ir kiek besilaikytum etiketo – žmogus turi teisę klysti.
