Viruso apsuptyje, kaip niekad, imi mąstyti apie gyvenimą. Interviu dažnai išgirsti klausimą „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Ogi taip pat. Kartočiau tas pačias klaidas ir viską daryčiau, kaip ir dariau. Todėl, kad tai – mano gyvenimas.

Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris.

Trileris – literatūros ir kino žanras, pasižymintis įtampa. Šio žanro kūriniuose dominuoja greitas tempas, dažni ir netikėti siužeto pasikeitimai, stresinės situacijos. Trileriai dažnai vyksta neįprastose vietovėse, pavyzdžiui, dykumose, jūrose, apleistuose pastatuose, nors gali vykti ir eiliniame name ar bute; juose nagrinėjamos paslaptingos istorijos, kuriose neaiškus bendras vaizdas, herojus dažniausiai turi pats įveikti priešus. Nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Kulminacija pasiekiama, kai įveikiamos visos kliūtys. Tiesa, trileriuose teigiami herojai gali žūti, bet gali ir savo gyvybės kaina išgelbėti kitus.

Pastebėjau, jog trilerių žmonės domisi pranašystėmis Dar pastebėjau, jog pranašai labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna. Indai tiki, kad ant palmių lapų užrašyti kiekvieno žmogaus gyvenimai, lietuviai tiki, kad Kalėdų naktį gyvuliai šneka ir kad ilgas šiaudas ilgą gyvenimą reiškia.

Metams pasukus baigmės link atgyja pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Paskutinis tokių pranašavimų pakilimas buvo 2012 m., kai buvo pranašaujama pasaulio pabaiga tų metų gruodžio 21 d. Dabar aštuonerius metus jau ramiau, tačiau žvelgiant į įvykius pasaulyje pasaulio pabaigos grėsmė kartkartėmis prisimenama.

Pasirodo, yra net toks simbolinis laikrodis, kuris rodo iki pasaulio pabaigos likusį laiką. Jis sukurtas 1947 m. Mokslininkų iš viso pasaulio grupė analizuoja tarptautines grėsmes, ypač daug dėmesio kreipia į branduolinį arsenalą ir klimato kaitą, ir nusprendžia, kur turi pasisukti laikrodžio rodyklės. Kuo arčiau 12 val., tuo žmonija arčiau pasaulio pabaigos. 2012 m. laikrodis rodė 11.55 val. Tuomet didžiausią nerimą kėlė branduolinis arsenalas visame pasaulyje. Laikrodį pasukti privertė ir baimė dėl Fukušimos atominės elektrinės bei H5N1 gripo. Šiemet laikas pasuktas iki 11.57 val.

Kai laikrodis buvo sukurtas, rodyklės rodė 11.53 val. Arčiausiai 12 val. jis buvo 1953 m., kai buvo išbandyta vandenilinė bomba, – iki vidurnakčio buvo likusios 2 minutės.

Ar mes ir mūsų vaikai sulauks pasaulio pabaigos? Štai ims ir išvys mūsų karta pasaulio pabaigą. Vaizdelis turėtų būti ne koks, bet būsime neeilinė karta – pasaulio pabaigos karta, taip patekusi į pasaulio istoriją. Gaila tik, kad niekas apie tai nežinos.

Šiandien regime klimato pasikeitimą, visų gamtos resursų išnaudojimą ir per didelį gyventojų skaičių. Baisiausia tai, kad visos šios blogybės tarpusavy susijusios. Daugėjant gyventojų skaičiui, sunaudojama daugiau maisto bei gamtos teikiamų gėrybių (kartais norisi sušukti: „Žmonės, pirkite su protu!“). Tad mokslininkai ir įspėja, kad, norint išvengti globalinės katastrofos, visas problemas reikia spręsti vienu metu.

Vieni tiki pasaulio pabaiga, baiminasi dėl jos, kiti nekreipia dėmesio. Taip ir viruso – vieni bijo ir stropiai saugosi, kiti nebijo ir į jokį virusą nekreipia dėmesio. Mano galva, teisūs ir tie, ir tie. Rytų išmintyje yra posakis: „Visi esame ten, kur ir turime būti“ arba „Visi buvome ten, kur ir turėjome būti“.    

Retai skaitau komentarus, suprantu, kad juos rašo dėmesio stokojantys ir niekur nesugebantys pasireikšti žmonės ar tie, kuriuos vaikystėje skriaudė.

Bet būna komentatorių pakomentuojančių taikliai. Pavyzdžiui, bernardinai.lt užtikau štai tokį: „Jaunystės metais už savo 110 „medinių“ rublių mėnesinį atlyginimą galėjau nusipirkti dvi naujas, arba tris-keturias truputį „papielintas“ vinilines plokšteles, o likusius dešimt „šlamančių“ padalint po 2 rb. 50 k. (keturi pakeliai „Kosmos“ cigarečių arba penkios skardinės „Kilkė tomatuose“) keturiom savaitėm. Tais laikais šarlatanams-dietologams nelabai buvo kur išplėsti savo veiklos. Dabar galiu nusipirkt 285 CD, bet paprastai pasitenkinu dviem-trim užtikrintai gerais. Už likusius perku knygas, skanų maistą, sau alų, žmonai ananasą, moku mokesčius ir keliauju. Ech, kaip keičiasi laikai ...“

Wisława Szymborska „Neprivalomuose skaitiniuose“ rašė, jog knygų skaitymas nuostabus, nes „gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios“. Aš, deja, taip negaliu. Jei pradedu skaityti, turiu baigti, o tik tuomet imtis kitos knygos. Nors, kai geriau pagalvojau, visko būna.

Sako, vis daugiau atsiranda žmonių besiklausančių audioknygų. Puiku, kai neatitraukdamas akių nuo kompiuterio ar telefono ekrano ir jas nualinęs, duoti bet kiek joms pailsėti. Imama suprasti tokių knygų reikšmė.

Šiandien mano rankose Johno Williamso knyga „Stouneris“ (tiesa, tikra, ne audio-, nes įrašymai vėluoja ir, deja, daugelio knygų net nebūna). Literatūros kritikai pasakytų, jog „Stounerio“ struktūra „elementari“ – biografija nuo gimimo iki mirties. Bemokslių valstiečių šeimoje gimusio Stounerio savimonė formuojasi lėtai. Ilgainiui šis doras žmogus skaitytojui tampa itin artimas. Herojų ištinka gausybė negandų, kurias jis kantriai ištveria, o knygos veiksmas vyksta ne kokiame nors didžiuliame puošniame mieste, bet Misūrio kasdienybėje. Stouneris – daug ir sunkiai dirbantis akademikas, nelaimingai vedęs, atplėštas nuo savo dukters, nusikamavęs karjeros akligatvyje, o artinantis gyvenimo pabaigai visiškai užmirštas.

LRT plius rodė režisieriaus Jonathan Levine kino filmą „Gyvenimas yra gražus“. Kiek žinau, JAV šis filmas buvo demonstruojamas pavadinimu „50/50“. Pagrindinis herojus – jaunas žmogus, kuriam diagnozuojamas vėžys. Jaunuolį lydi girdėti žodžiai: „Niekas negali keisti savo situacijos. Vienintelis dalykas, kurį jūs galite pakeisti, kaip nuspręsite kovoti su ja.“ Nuostabiai šiltas kino filmas, įrodantis, jog gyvenimas yra vertas gyventi, o ne egzistuoti.

Fotomenininkas Aleksandras Ostašenkovas facebooke talpina nuotraukų ciklą „Neįvardyto laiko portretai“. Šiauliai ir šiauliečiai prieš keturiasdešimt ir daugiau metų. Štai 1979 m. nuotrauka „Pagrindinė gatvė“ – eilė prie mėsos parduotuvės „Kumpis“. Pamenate, virš parduotuvės kabančią kiaulę.

Taikliai nuotrauką ir laikmetį apibūdina filosofas Jurgis Dieliautas: „Eilė – tai ano laiko iškarpa, nukirsta ano gyvenimo atkarpa. Laikas eilėje tarsi laukimo vienovė, bendravimas, bet iš tikro tai irzlus, nervingas, nekantrus laikas.“ Nuotrauka daryta rudenį. Žmonės jau su paltais, visi tamsiais ir aplink vien pilkuma. Gal pavasarį ar vasarą šį eilė atrodytų mieliau, nors vargu ar bet kuriuo metų laiku ką gero gali pasakyti apie eilę. Bet, regis, rudenį ypač.  

Ar laimingesni tie, kurie nelaukė rudens ir jiems ruduo užklupo netikėtai, ar tie, kurie pasitiko rudenį kaip lauktą svečią? Kas atsakys. Mąstau, nėra daug besidžiaugiančių rudeniu. Vis dažniau lyja, stiprėja vėjai, daugiau depresijos, dangus pilkas pilkas ir didžiausia švente tampa retkartėmis išnyranti saulė. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nors gal čia tik man ir dar keletui taip atrodo. Žiū, poetai ir eseistai kokiais gražiais žodžiais apibūdina rudenį. O ką apie rudenį sako žurnalistų gatvėse pakalbinti žmonės? Veik visiems ruduo patinka, randa tame metų laike ką nors neįprasto. Žmonės nori sakyti gražius žodžius ir būti geri.

Ankstesnes vasaras leisdavome keliaudami. Ir rudenį keliaudavome. Kai kurie šiuo metu laiku kelionėn susiruošdavo dar mieliau nei vasarą. Pamenu, praėjusį 2019 rudenį Lvivo (nors dažnai dar sakome Lvovo) operos ir baleto teatre spektaklius stebėdavo veik vien lietuviai. Teatre rasdavais it Lietuvoje. Taip pat ir ne vienam Lvivo restorane. Gidė iš šio Vakarų Ukrainos miesto Veronika Mazur atsiuntė kamerinio ansamblio koncerto priešais šio Vakarų Ukrainos miesto Šv. Petro ir Povilo bažnyčios duris įrašą. Norėtųsi vėl ten nukeliauti.

Liūdna be kelionių, tad pamąsčiau, o kaip mes gyvenome sovietmečiu, kai be plačiosios tėvynės, niekur keliauti negalėjome, tarsi Vakarų kraštuose tuo metu būtų siautęs virusas ir mūsų, kad apsaugojus nuo jo, ten neleisdavo. Visos kelionės būdavo iki Palangos ar Šventosios ir atgal.

Tiesa, nukeliaudavome į Rygą, Taliną, kai kas prisiruošdavo prie Juodosios jūros, pasiekdavome Vidurinę Aziją. Į Sibirą lietuviai vykdavo tik aplankyti savo tremties vietų. Kaip ten bebūtų, kelionės nebuvo populiarios, ir jos nebuvo skatinamos (nebent teminės TSRS teritorijoje – skirtos tautų draugystei), nes kaip žmonės pradės keliauti, tuoj ims veržtis ir į Vakarų pasaulį.

Prisimenu Lietuvos kinematografininkų keliones prie Juodosios jūros. Kino scenarijuose jų herojai mąstydavo apie gyvenimo sunkumų nugalėjimą, šviesų rytojų, o tą jų mąstymą ekrane turėdavo atspindėti bangų mūša į pakrantės akmenys. Kadangi Baltijos krantuose tokių akmenų nėra, vykdavo į Krymą ir ten kokias penkias dienas ar net ilgiau filmuodavo tą bangų mūšą. Ir pailsėdavo, ir dar dienpinigius gaudavo, o kinematografijos komiteto vadovai tokias keliones negalėdavo nepateisinti, nes viskas dėl šviesaus rytojaus, o anuomet jis buvo svarbiausias.

Jei grįžtant prie pranašų, tai jeigu jau jų klausyčiau, rinkčiausi tuos, kurie moko, kaip būti laimingiems. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų, kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri. Perskaičiau, kad nelaimingi darbuotojai kelia grėsmę ekonomikai. Laimingi darbuotojai yra produktyvesni, todėl darbdaviai turėtų būti suinteresuoti savo pavaldinių gerove.

Norisi gražių istorijų. Kad ir apie bėgiką, kuris nuo kitų stadione atsiliko net keturiais ratais. Tai buvo laikas, kai atsilikusius ratu dalyvius dar nenuimdavo iš trasos. Taigi, visi įveikė trasą, o tas atsilikėlis ir toliau bėgo. Žiūrovai pradžioje švilpė, kai jis bėgo antrą ar trečią ratą, pradėjo juoktis, o jam bėgant ketvirtąjį ratą ėmė ploti.

Mes daug ko gyvenime mokomės. Kad ir toks pamokymas – nesirink buto, rinkis kaimynus. Dėl ko plyšta asfaltas? Sugeria visus vairuotojų keiksmus. O moterims veidrodį puikiausiai atstotų vietoj jo užrašas ant sienos: „Tu esi labai graži.“

Yra teigiančių, jog ruduo, ypač rugsėjis – vasaros pratęsimas. O tiems, kam vasara jau baigėsi, siūlau pagalvoti, jog greitai prabėgs ir ruduo, po to žiema, o tada, žiūrėk – jau ir pavasaris. Bet grįžtant į kasdienybę, nori nenori vėl ima kankinti klausimas, kaip baigsis su tuo nelemtingu virusu. Juk galėtų tuo pasidalyti žydai, nes pas juos dabar 5781 metai (tik neseniai juos sutiko), tad ar sunku jiems pasakyti, kaip baigėsi 2020-ieji.