Gal ir keista, kad liepos mėnuo man atrodo tylus ir ramus. Kiti pasakys – vidurvasaris, reikia siausti. Atsakysiu – važiuokite į savo vyriškus ir moteriškus pliažus, kur jūsų laukia jūsų pačių šlapimo kvapas, alaus lakimas ir visokie tepalai nuo persikaitinimo saulėje. Aš noriu ramumos. Tiesa, ir gerų dienų, o vėliau dar geresnių. Tačiau geresnių nebūna, nes dabar pačios geriausios.

Romos senatas, atsižvelgdamas į Julijaus Cezario nuopelnus, septintajam metų mėnesiui davė Julijaus vardą. Skaičiau, kad valams šis mėnuo – šieno, airiams – uodų, pievų, škotams – griaustinio. Lietuviškas liepos mėnesio pavadinimas irgi yra senas – jį jau randame K. Sirvydo žodyne. Liepa turėjo labai mažai pakaitalų.

Lietuviai šį mėnesį yra vadinę šienpjūčiu arba šienpjūviu. Dažniausiai vadindavo liepa, liepiniu arba liepžiedžiu. Dar pasitaikydavo plaukjavio ir plūkio pavadinimai.

Liepą baigia žydėti liepos, kartais jos žydi ir anksčiau, manytum – mėnuo pavėlavo. Tačiau to niekada nebūna, viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.

Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas Septyniais broliais miegančiais arba „mižniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai, gresia sausra.

Viena smalsi ponia pasakojo „lindusi“ į internetą, bandydama išsiaiškinti legendos šaknis. Rado tik kažkokias nuotrupas apie septynių brolių motiną Felicitą, jų šunį Kalebą, užuominas, kad septyni broliai buvę kankiniai. Tačiau už ką jie kentėjo, kodėl įsišaknijo prietaras apie septynių dienų ar savaičių lietų – jokių paaiškinimų. Sakė, radusi ir dar vieną legendą, pasak kurios, Kijeve šie broliai statę katalikų šventovę. Bedirbdami jie pavargę, prigulę pokaičio ir... neatsibudę iki šiol. Etnologai sako, kad jie turėjo septynias Kristaus žymes ir galią nulemti vasaros orus.

Kiek žinau, priimta vadovautis pirmąja legenda, kuri byloja, kad antrajame mūsų eros amžiuje šie septyni broliai buvo nukankinti kartu su jų motina Felicita. Ji buvo romėnė našlė, kuri apaštalavo tarp pagonių. Krikščionių persekiotojai vertė Felicitą išsižadėti savo tikėjimo. Motinos akyse vieną po kito kankino sūnus, tačiau Felicita tik drąsino vaikus numirti garbingai. Jai paskutinei nukirto galvą.

Kaip bebūtų, septyni miegantys broliai liepos 10-ajai auštant trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis – žvaigždelė. Pažiūri, pasvarsto mūsų darbus ir, saulei tekant, vėl užmiega. Galbūt sapnuoja žemiškąjį gyvenimą?
Sako, liepos mėnuo gražiausias ir negali tokiu metu būti nelaimingas. Prisiminiau psichologų išvestą formulę laimei išmatuoti: Laimė = ŠO+ (G+B), Ats/T+L. Reikšmės: ŠO – šviežias oras, G – gamta, B – bendravimas, Ats – atsiminimai apie vasaros atostogas vaikystėje, T – temperatūra, L – artėjančio savaitgalio laukimas.

Imkim kad ir šią dieną – liepos 8-ajai viskas tinka. Tai gal šioji diena pati laimingiausia? Kas galėtų paneigti? Tiesa, manant, kad liepos 8-oji yra laimingiausia diena per metus, paklaida gali įsivelti, nes mokslininkas, matyt, neatsižvelgė į tai, kad, tarkime, klimato sąlygos skirtingose Žemės vietose yra skirtingos.

Iš liepos mėnesio šventųjų ryškiausias, be abejo, šventasis Benediktas – Europos globėjas. Jo diena – liepos 11-oji. Šventųjų sąraše dabar yra 31 šventasis ir 21 palaimintasis, vardu Benediktas.

Tačiau Senojo žemyno krikščionims svarbiausias yra šv. Benediktas Nursietis. Pasiturinčių italų sūnus, gyvenęs V–VI amžių sandūroje, studijavęs teisę ir literatūrą, nepaisydamas išsilavinimo pasitraukė iš pasaulio triukšmo ir įkūrė pirmąsias krikščionių atsiskyrėlių bendruomenes, vėliau pavadintas benediktinais.

Šie vienuoliai tebegyvena pagal šv. Benedikto parašytą taisyklių rinkinį „Regula“. Malda, mokymasis ir fizinis darbas į tris lygias dalis padalija Benediktino dieną. Toks religinio gyvenimo būdas paplito Vakaruose ir tapo visų vienuolynų esme. „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“) – ir mūsų dienas pasiekė ši šv. Benedikto tezė.

Tiesa, vienuoliai veikė plačiai – rūpinosi kultūra ir net kitais malonumais (benediktinų likeris). Todėl 1964 metais šv. Benediktas buvo paskelbtas Europos globėju. Šv. Benediktas gelbsti nuo apsinuodijimo, akmenligės bei rožės. Jis daugelio specialybių atstovų globėjas. Žemdirbiai, chemikai, melioratoriai, inžinieriai, architektai, speleologai bei moksleiviai liepos 11-ąją lenkiasi savo globėjui šv. Benediktui.

Liepos 15-oji – Žalgirio mūšio diena. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė vokiečių ordino kariuomenę. Šis mūšis nulėmė ordino galybės galą. Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tannenbergo mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“).
Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 tūkstančius karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 tūkstantį. Vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie šimtą patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje, be vokiečių, buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų. Manoma, kad Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę suvaidinus, jog traukiasi. Tuomet vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo pažeidžiama.

Vasara privalo būti šventiška. Jei jau liepa, o vasara jums dar neprasidėjo, nenoriu būti juodu pranašu, bet vasara jums bus liūdna, nes juk paprastai vasara prasideda jau pavasarį.

Tiesa, įpratusiems tikėti popieriais viskas yra paprasta – vasarą parodo kalendorius. Esu matęs tik vieną kalendorių, kuriame po gegužės buvo rugpjūtis, bet ir tai buvo tiesiog spaustuvės klaida. Vienodų vasarų nebūna. Tame vasarų asorti šiųmetinė – itin savotiška. Ar ilga ji bus? Atsakymas – kaip kam. Girdėjau kalbant, kad ilga vasara – nuobodi, o ypač vasaros savaitgaliai. Ar gali šitaip būti?!

Prisiminiau Vytautės Žilinskaitės humoreskas, kuriomis ji mokė, kaip „prastumti“ nuobodžias dienas. Humoreskos rašytos daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, tuomet dar nebuvo ilgųjų savaitgalių, bet nuobodulys, pasirodo, jau buvo.

Tiesa, tuomet buvo populiaru vieniems kitus laisvomis dienomis lankyti. Gaila, kad šiandien tas gražus paprotys miršta. O juk vertėtų jį atgaivinti – laiko juk turime į valias, o ir laisva diena pasižmonėjus greičiau prabėgtų. Štai prabundi laisvos dienos rytą mažagabaritiniame bute ir tave užplūsta keistas maudulys. Norisi, po galais, ko nors šventiško.
O jeigu taip aplankius draugus! Pagalvoji ir eini. Draugų šeima dar vartosi lovose. Pusryčiaujant jų akyse irgi įsižiebia tas pats laisvadienių maudulys ir platumų troškimas. Jie tuoj siūlo aplankyti dar vienus bendrus draugus, juo labiau kad anos šeimos galva visai neseniai sirguliavo.

Tad mūsų apsilankymas jam būtų tikra moralinė paspirtis. Bematant visi sugarma į moralinės paspirties išsiilgusių bendrų draugų butą. Svečiuojantis pas juos jie prisimena, jog būtų tiesiog nusikaltimas, laisvą dieną nepradžiuginti dar vienų draugų. Taip keliaujama iki vakaro. Dienos kaip nebūta.

Drauge Vytautė Žilinskaitė pataria, kaip elgtis, jeigu ne jūs lankotės svečiuose, o jus aplanko kokie laisvadienio svečiai. Reikia, anot satyrikės, pasiūlyti pavartyti šeimos albumus: arba, nors ir nuobodžiai, bet laikas bus prastumtas, arba svečiai ilgai neužsibus.

Dabar senuosius šeimos nuotraukų albumus gali atstoti nuotraukos rodomos mobiliajame telefone. Kuo nemielesni svečiai, tuo reikia ištraukti daugiau nuotraukų albumų ar ilgiau iš lankų nepaleisti mobiliojo nuspaudus „Gallery“. Pasodinkite svečią ar svečius ant sofos, pritraukite prie jų stalelį su septyniais storais albumais ar įduokite į rankas mobilųjį.

„Kadangi turite pakankamai laiko, – pabrėžtinai tarkite, – pradėkime nuo seniausių nuotraukų.“ Grupinėse nuotraukose, kurių ačiū Dievui, jei turite nemažai, atkreipkite dėmesį ne tik į centre stovinčius, sėdinčius ar tupinčius asmenis, bet ir į, pavyzdžiui, trečius iš kaires: „Šito – parodykite į patį kraštinį, – aš nepažįstu. Šito – irgi ne... Užtat šitą gerai pažinojo senelis. Šitas... iš kur jis atsirado? O čia senelis. Kaip jums mano senelis?“

Satyrikė įsitikinusi, jog visų septynių albumų gal ir vartyti nereikės. Gal jau ties trečiuoju ar ketvirtuoju svečiai prisimins pamiršę kažkokius svarbius reikalus, palinkės dar daug gražių laisvadienių bei vasarų ir išskubės. Tad reikalinga kiekvienuose namuose turėti ne vieną albumą, pilną nuotraukų, kuriose, svarbiausiai būtų daug „trečiųjų iš kairės“.
Ir nesimeskime laisvadieniais vien tik prie alkoholio. Nežiūrint to, kad alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir daugelio B grupės vitaminų šaltinis, o šį gėrimą aukštino karaliai ir apdainavo poetai, gi pakvietimas pakelti taurę – visame pasaulyje suprantamas draugiškumo ženklas.

Švenčių dienomis bent jau aš labiau nei piktnaudžiavimą alkoholiu, renkuosi knygų apie alkoholikus skaitymą. Kad ir Čarlio Bukovskio romanus – „Paštas“ ir „Skaitalas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis, „Skaitalas“ – apie nevykėlį, pageriantį detektyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino. Negaliu nepaminėti Eduardo Limonovo romano „Tai aš, Ediška“, kurio herojus, tiesa, labiau pasidavęs narkotikams, o ne alkoholiui, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“, kur keistuoliui ir alkoholikui autoriui nesunku fantazuoti apie iš arbūzų cukraus sulipdytus gyvenimus.

Alkoholis alkoholiu, bet dar tos pagirios po nesėkmingo jo pavartojimo. Senovės graikai manė, kad pagirios praeina pavalgius kopūstų, o senovės romėnai vaistu nuo pagirių laikė keptas kanarėles. Šiandien, bandydami atsikratyti pagirių, vokiečiai pusryčiams valgo mėsą su krauju ir bananus, prancūzai – geria stiprią kavą su druska, kinai – špinatų arbatą, puertorikiečiai tą ranką, kuria gėrė, įtrina citrinos pusele, haitiečiai įbeda 13 adatų juodomis galvutėmis į butelio, iš kurio gėrė, kamštį, rusai – geria degtinę. Nė vienas iš šių „priešnuodžių“ neveikia. Tiesa, sako, jog teisingiausiai elgiasi rusai.

Gerbiu vieną savo draugą, kuris pasakė, jog jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės, o reikia tiesiog negerti. Žinoma, turėti tvirtą valią – labai sunkus dalykas.

Kokį anekdotą parinkti rašant apie alkoholį? Gal labai trumputį.                  

– Kuo skiriasi išgeriantis vyras nuo negeriančio vyro?
– Išgeriantį vyrą kartais graužia sąžinė.

Nepamokantis anekdotas. Vienas iš trumpųjų. Stovi gerokai išgėręs vyriškis prie alkoholinių gėrimų parduotuvės, svyruoja.. „Ką jūs čia veikiate?“ – „Reklamuoju parduotuvę“.

Per kažkurį TV kanalą neseniai rodė jau kiek pagyvenusį, bet tikrai neprastą režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. Supratau, kad tai visad aktuali juosta.

Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamą salą. Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi...

Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra mikrobangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį.

Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Mes, lietuviai dažnai pagalvojame, kodėl mums taip nesiseka. Atskridęs į Londoną ilgiausiai pralauki savojo bagažo. Žiūrėk, lėktuvui atskridus iš kurio miesto švieslentėje užsidega to miesto pavadinimas ir tuoj salia užsižiebia skaičiai, prie kurio takelio atsiimti bagažą, o prie užrašo „Vilnius“ ilgiausiai dega „wait“ („laukti“).

Dar vienas anekdotas apie moteriškę, besiskundžiančią rabinui savo vyru:

– Rabi, gelbėkit! Mano vyras išprotėjo. Ištisas dienas sėdi prie Talmudo ir studijuoja.
– Ką reiškia „išprotėjo“? Aš tą patį darau.
– Jūs iš to gyvenate, rabi. O jis tai daro absoliučiai rimtai.

Žinote tokį pasakymą „Liūdnų akių princas“? Ar čia ne apie jus? Ar pažvelgę į veidrodį nepamąstote: „Štai aš – liūdnų akių princas“?

– Linkiu skanių ledų! – Mišias vaikams baigia kunigas Ričardas Doveika.

Kiekvienas iš mūsų sulaukėme jau daugiau ar mažiau vasarų. Kažkiek jų dar sulauksime. Ką apie prabėgusius metus ir praėjusias vasaras galime pasakyti? Vėl pakartoti – vienodų vasarų nebūna.

Vasarą pagrindiniai linkėjimai – kad visi norai išsipildytų. „Kad vargšai nesirgtų!“ – nori gydytojai. Moterys nori būti gražios. Bet vyrai džentelmenai visad pasakys, jog nėra negražių moterų, yra tik savito grožio moterys.

Kodėl tu sakai, kad tau nepasisekė? Tu juk įgijai patirties.
O pačioje liepos mėnesio teksto pabaigoje, vėl prisimenant tuos septynis brolius, orus lemiančius, pacituosiu mano mėgstamo poeto Jono Strielkūno eilėraščio „Liepa su jaunystės draugu“ posmelį:
Nei septyneto brolių, nei draugų neturėjom iš tikro.
Buvom du. Vieniši. Ir ilgėjomės moterų mes.
Nežinojom, kad jos vienusyk meldžias Velnio ir Dievo šventykloj,
Kad nusiaubs ir kad vėl apvaisins nelaimingos jaunystės žemes.