Ne vienas dabar tvirtina, jog kažkas žmonėms atsitiko. Jokio sąžiningumo, barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodęs pasaulis. Štai ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo, o prasidedant pavasariui išvažiuoji už miesto – žolė dega ir tas jos deginimas yra tarsi juodas simbolis žmonių nesusiklausymo. Darbovietėje, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk pražystant medžiams, tuokiantis sparnuočiams ir žengiant į vasarą norisi visai kitko.

Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputėlis meilės, paprasčiausias optimizmas?

Man net pasiūlymas, kad 50 proc. žinių mūsų informacinėse priemonėse būtų optimistinės, neatrodo toks kvailas. Aišku, kvaila, jei tai norima įteisinti priverstiniu būdu. Nors Europos šalyse net leidžiami įstatymai, įpareigojantys įstaigas ir įmones, kad jų valdyme dalyvautų ne mažiau nei 50 proc. moterų vadovių. Tai bent man asocijuoja su 50 proc. optimistinių žinių.

Nusileidus lėktuvui vieni ploja, kiti aiškina, kad taip elgiasi tik „runkeliai“. Šiuo atveju nebijau prisipažinti, jog aš tarp tų „runkelių“.

O kad žinotum kaip turėti tai, ko trokšti, būti tuo, kuo nori būti, ir kaip daryti tai, ką trokšti daryti. Kaip ten bebūtų optimizmas yra esminis emocinės gerovės elementas.

Nors šmaikštuoliai skelbia, kad gerai informuotas optimistas tampa pesimistu. Kažkuris protuolis teisingai pasakė, jog optimizmas yra anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą.

Be abejo, optimizmas nėra įsitikinimas, kad viskas bus gerai ir kad po nakties visada išaušta rytas. „Pesimistas mato sunkumus kiekvienoje galimybėje, optimistas – galimybes kiekviename sunkume“, – sakė Vinstonas Čerčilis. O Rėjus Bredberis paprasčiausiai apibūdino, jog optimizmas reiškia tik viena – galimybę elgtis optimaliai.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas.

Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.

Kaip pas mus būti optimistu? Pavyzdžiui, mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. Eur per metus.

Pas mus irgi toks gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkst. Eur ir galėsi būti laimingas. Dar galima pabandyti tapti Seimo nariu vien todėl, kad kavos puodelio kaina Seimo valgykloje – 20 euro centų.

Nors kartais diena susiklosto taip, tarsi kelią būtų perbėgusios trylika juodų kačių su tuščiais kibirais.

Žvelgiant į šių dienų valdančiuosius, galima sakyti, jog ir tarp senovės lietuvių kunigaikščių irgi visko buvo, bet jie matė stiprią Lietuvą ir už tokią kovojo. Kur dingo tie didžiavyriai? Atrodo, jog jeigu pradėsime gyventi be korupcijos, subyrėsime. Per rinkimus kaip projekte „Auksinis balsas“: iškart girdi tik dainavimą, o tik vėliau pamatai žmones.  

Visad galvojau, jog geriausia dovana – rožė ir knyga. Rožė simbolizuoja meilę, knyga – amžinybę. Kažkada tai paaiškinau vienai moteriai, bet ši sviedė knygą ir paprotino: „Durniau, amžinybės simbolis moteriai – aukso žiedas, ypač su briliantais.“ Nors gal ta moteris ir teisi, nes kartą pravėriau vieno valdininko kabineto duris ir matau, kaip šis purto prieš tai buvusio kliento dovanotą knygą. Niekas neiškrenta.

O gal geriausia gyventi taip, kad net vagių nebijotum, nes ką jie bute ras be banko paskolos sutarčių. Praeinant pro prekybos centrą tirtantis vyriškis prašo vieno euro. Atsakau, jog negaliu padėti ir parodau „Laiptų galerijos“ darbuotojo pažymėjimą – neuždirbu pagalbai savo artimui. Žinoma, absurdas, kad, pavyzdžiui, kultūros leidinio redaktorius uždirba tiek pat, kiek ir skrajučių dalintojas. Bet, atrodo, situacija gerėja – skrajučių dalintojų nebereikės, nes ant daugelio pašto dėžučių regėjau užrašus „Reklama nepageidaujama“.
„Užtenka man kalbėti apie save, geriau tu pakalbėk apie mane“ ir „Nėra lengva būti pranašesniam už visus, kuriuos pažįstu“, – sako narcizai. „Narcizas“ – tai savimyla, tačiau šis sutrikimas kyla būtent iš nemeilės sau. Mūsų visuomenė tampa vartotojiška, o tai geriausia terpė „narcicizmui“.

Jau esu rašęs apie amerikietę Anna Halprin, kuri būdamas 51-erių išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų A. Halprin nebuvo kitos išeities – tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią. A. Halprin pradėjo šokti. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų. Šiandien 92 metų sulaukusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sako moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokio kitus.

Gaila, kad net orai, o ypač jų prognozės, šiandien neatneša optimizmo. Sako, Lietuvoje sunku būti optimistu vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje žemės vietoje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Lietuvos sinoptikai aiškinasi, jog ilgalaikių orų jų tarnyba neprognozuoja. Tai daro Europos centras, iš kurio paimtus duomenis lietuviai pateikia šalies gyventojams. Girdėjau sinoptikus, besiskundžiančius, jog būna tokių situacijų, kai iš dviejų skirtingų modulių gaunama visiškai skirtinga informacija, pavyzdžiui, vienas rodo, kad rytoj bus 20–25 laipsniai šilumos, o kitas – 25–30.

Pasirodo, tokiu atveju sinoptikas pats turi nuspręsti, kuris, jo manymu, modelis apskaičiavo oro prognozę tiksliausiai. Ir galiausiai numatydamas, kaip ciklonai ar anticiklonai gali judėti, sinoptikas savo galvoje turi įvertinti ir pats padėti tašką, kad bus „taip“. Todėl šiais laikais orus atsargiai prognozuoja ir Naglis Šulija, ir Palmira, ir orų berniukai arba mergaitės ar dar kas nors kitas. Kalba aptakiai, teigdami, kad orai svyruos (tai šals, tai vėl atšils), neleis pamiršti skėčio.
Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad optimistai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip, kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai. Bet radau ir vieną trūkumą – jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau, nei yra dabar. Jie netobulėja.

Kaip ten bebūtų, optimizmą reikia gretinti su žodžiais „laimingas, teigiamas, įsitikinęs, linksmas, klestintis, idealistinis, žydintis, žvelgiantis į šviesiąją gyvenimo pusę, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, rožinis, prognozuojantis, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas iki metų pabaigos pagerės“.

Su pesimizmu gretinami žodžiai „nusiminęs, nusivylęs, liūdnas, ciniškas, beviltiškas“. Bet pastebėjau, kad visi dabar labiau gerbiame pesimistus. Literatūra užkėlė pesimistą ant pjedestalo ir pavertė jį romantišku herojumi. Pesimizmas netgi tapo neatskiriamu rafinuoto intelektualo bruožu. Optimizmas, girdi, sunaikina emocinį turtingumą.

Optimistai dabar net nervina. Galbūt todėl, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti negebame, tai ir pykstame ant optimistų. Netgi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo kvailas, beprasmis.

Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbūt jie tiesiog dengiasi „laimės kauke“, o viduje tiesiog tęžta iš sielvarto?
Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis.

Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojų, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.

Kur slepiasi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save.

Optimistė moteris apie vyrą mąsto, kad štai kartą rytą jis pabus ir supras, kaip ji jam yra reikalinga, tačiau tuo metu ji prabus šalia to, kuris tai jau suprato anksčiau. O sugyventiniui sugyventinį, man atrodo, tiktų vadinti žaismingesniu vardu, pavyzdžiui, „gyvenimo pakeleiviu“.

Įpusėjus gegužei nutariau paieškoti šiam laikui skirtos muzikos, knygos, kino filmo. Pradėsiu nuo pastarojo – „Gražioji gegužė“. Būtent dėl pavadinimo susiradau šią seną (1963) režisieriaus Chriso Markerio dokumentinę juostą. Filmas apie laimės paieškas. Filmuota Paryžiuje 1962 m. gegužę, pasibaigus Alžyro karui. Tai pirmasis taikos mėnuo po ilgo karo. Filmo kūrėjai kalba su paryžiečiais – nekalbiais, sutrikusiais, pavargusiais (net keista, kad prancūzai tokie gali būti). Beveik trijų valandų filme, sumontuotame iš 55 val. trukmės medžiagos, autoriai pašnekovų klausia apie jų asmeninį gyvenimą, politines aktualijas ir nepaliaujamą laimės troškimą. Žiūri ir atrodo, kad veiksmas vyksta šiomis dienomis Lietuvoje.

Iš muzikos susirandu naująjį Bobo Dylano trigubą diską „Triplicate“, pristatytą kovo 31 d. B. Dylanas Nobelio literatūros premijos laureatas, tad nejau neatkreipsi dėmesio. Šįkart B. Dylanas sugebėjo nustebinti paprastumu. Jis pateikia pluoštą klasikinių amerikiečių dainų, kurios kadaise formavo patį B. Dylaną. Akivaizdu, jog „Triplicate“ jis sudarė pagal savo skonį. Beveik visas dainas, kurias dabar dainuoja B. Dylanas, yra dainavęs Frankas Sinatra, kai kurias – Edith Piaf, Jane Morgan, Bing Crosby, Ella Fitzgerald, Barbara Streisand, Aretha Franklin, netgi Lady Gaga. Kai kurių muzikines versijas išgarsino saksofonininkai Sonny Rollins ir Stan Getz, pianistas Chick Carea.

Iš knygų lentynos traukiu naujut naujutėlį, dar spaustuve kvepiantį Audrej Carlan romaną „Kalendoriaus mergina. Balandis, gegužė, birželis“. Mūsų Mia (jei dar jos varde būtų viena raidė) net galėtų girtis, kad tai knyga apie ją, nes pagrindinės romano herojės vardas Mija. Aprašyti trys šios merginos gyvenimo mėnesiai ir kiekvieną mėnesį ją lydintis naujas vyriškis. Balandžio mėnesį Mijos laukia seksualus beisbolo pasaulis: oro uoste ją pasitinka Meisonas Merfs – arogantiškiausias beisbolo žaidėjas Bostone. Šiam pagarsėjusiam mergišiui mirtinai reikia pagerinti įvaizdį prieš reklamos užsakovus ir gerbėjus, todėl Mija tampa oficialia Meisono mergina.

Gegužę Mija apsupta Havajų saulės ir egzotiško modelio Tajaus deginančių glamonių. Tiesa, pagrindinis jos darbas – dalyvauti maudymosi kostiumėlių reklaminėje kampanijoje, kurios tikslas įrodyti, kad bet kokių formų ir dydžių moterys yra gražios.

Birželį Mija jau Vašingtone. Šio mėnesio klientas – pagyvenęs kilnios širdies milijonierius Vorenas Šiplis. Jam Mijos pagalbos reikia, kad pritaptų prie turtingiausių pasaulio verslininkų būrelio ir galėtų siekti filantropiško tikslo.

Ir pabaigai keletas trumpų faktų: optimistai dažniausiai turi daugiau draugų ir veiklos, besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena.

Tiesa, todėl kad optimistai gyvena turtingą gyvenimą, jie turi antsvorio bei jų prasta atmintis. Prasta atmintis todėl, kad tai, ką sužinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o įvykiai liūdnomis valandomis ilgai įsimena.
Be to, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai. Bet svarbiausia, jie nesigadina nervų, nes, nesunkiai galima spėti, šiandien blogai, galbūt pusei pasaulio žmonių.

„Neilginkit mokslo metų!“ – neša plakatą streikuojantys, žodyje „neilginkit“ – „y“. Bent man atrodo, kad nėra ko tų metų ilginti, tačiau pamačius tą „y“ kyla minčių, kad gal ilginti ir reikia.

Sako, kaip pradėjai dieną ar savaitę, tokia ir bus toji diena ar savaitė. Tas pats, be abejo, ir su vasara. Jei ją pradėsime gerai nusiteikę, ji gera ir bus.