Redaktorė papasakojo, jog į redakcija paskambino vyriškis pasipiktinęs, jog pernelyg dažnai vartojamas posakis „Visi vyrai kiaulės“. Nepamenu ar yra kas parašęs tokiu pavadinimu knygą, bet yra sukurtas serialas, o ir šiaip šį posakį, aišku, teko, girdėti. Kad vyriškis dėl šio posakio neteisybės skambina į „Šiaulių naujienas“ gal kiek ir keistoka, nors, antra vertus, ir džiugu, kad jis pasitiki šiuo laikraščiu ir mąsto, kad tarp kitų problemų, jis gali pasitarnauti ir sprendžiant vyrų garbės klausimus.

Ar visi vyrai kiaulės? Bent aš mąstau, kaip dabar populiaru 50 proc. pozityvios informacijos ir 50 proc. negatyvios, tad – 50 proc. kiaulės, o 50 proc. – ne. Nors to paklaustos pažįstamos moterys visos vienbalsiai pripažino, jog ne visi vyrai kiaulės, tačiau kai reikėdavo pavardinti ir paskaičiuoti, tai tik kelis atrasdavo, kurie ne kiaulės, o visi kiti, deja, buvo priskiriami kiaulėms.  

Jei vyras suduos moteriai, apie tai rašys kriminalinis puslapis, jei moteris trinktels per ausį vyrui, rašys skyrelis „Stilius“. Vasario 14-ąją, įsimylėjėlių dieną, bet apie moteris tą dieną kalbame gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-ąją – tik apie moteris. O kur vyrų šventės? Kad kažkada buvo tokia vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome. Pirmas birželio sekmadienis, Tėvo diena, irgi neišpopuliarėja, tarsi vyrai gėdytųsi žodžio „tėvas“ (viena moteris pasakojo, jog tą dieną ji sveikina savo buvusį vyrą norėdama priminti, kad reikia mokėti alimentus), o štai rytojaus Motinos diena bus paminima koncertais ir kitokiais renginiais. Kažkas atrado, jog vyrų diena yra lapkričio 7-oji, bet toji data irgi, atrodo, neįsitvirtins.

Sako, kad moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. Moterų, kurios teigia, kad geriau būtų buvę gimti vyru, yra daugiau nei vyrų, norinčių būti moterimis. Teigiama, kad privilegijų turi abi lytys, bet tvirtinama, esą vyrams lengviau, nes, girdi, vyrai sunkumų patiria mažiau, o lengvatų gauna daugiau (dėl mažiau sunkumų sutikčiau, bet dėl daugiau lengvatų drįsčiau suabejoti). Tiesa, vyrai statistiškai daugiau uždirba nei moterys, o pagyvenę vyrai dažniau išlieka gražūs nei to paties amžiaus sulaukusios moterys. Ir pramogos vyrų linksmesnės, pavyzdžiui, bernvakariai linksmesni nei mergvakariai. Per mergvakarius merginos netoliese laiko mobilųjį telefoną ir vis pranešinėja savo išrinktajam, kas vyksta ir kada grįš. Per bernvakarius vyrai viską aplinkui pamiršta. Be to, vyras visuomet buvo laikomas žmogiškumo norma. Nors, manau, niekas neabejoja, kuo baigtųsi lenktynės tarp vyrų ir moterų, kuris įžūliau pasistatys automobilį.

Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Tokie tyrimai parodo, jog, Lietuvos moterų supratimu, tikras vyras yra tas, kuris geba aprūpinti šeimą materialiai, kuris yra jautrus ir supratingas, kuris mokėtų dirbti „vyriškus“ buities darbus ir užsiimtų vaikų priežiūra bei auklėjimu, be to, galėtų „bet kada patenkinti moterį seksualiai, jei ji to nori“. Žodžiu, tai ne vyras, o dantyse įsikandusio storą cigarą kapitalisto, išbalusio socialinio darbuotojo bei „Viagrą“ šlamščiančio seksualinio maniako hibridas. Pinigų prinešk, varvantį čiaupą sutaisyk ir dar žmoną užjausk ir popink. Iš kur tiek gebėjimų gali turėti statistinis Lietuvos vyras? Taigi manėme, jog esame tikri vyro idealai, tačiau susipažinus su tokiais sociologinio tyrimo duomenimis tenka konstatuoti – neatitinkame įvaizdžio.

Ar galėtumėte įsivaizduoti storapilvę keturiasdešimtmetę, kuri nekviesta klesteli prie jaunų žavių vyrų kompanijos? „Nu, vyrai, kaip gyvenate?“ – prabyla žemu dusliu balsu. Nevalytos panagės, putlūs pirštai gniaužia alaus bokalą, geltoni dantys plačiai išviepti, veide vingiuoja raudoni išsiplėtusių kapiliarų siūleliai? Ne. Vyrus tokiais atvejais gelbsti vienintelis dalykas - stora piniginė.

Dažnai moterys apie vyrus sako: „Nenormalūs.“ Įdomu, iš kur jie tokie? Gal iš Mėnulio, o ne iš tos pačios visuomenės, kurioje juos auklėja „normalios moterys“? Negali juk normalios moterys gimdyti nenormalių vyrų. Mamos berniukus lepino, paikino ir pusryčius į lovą nešiojo, batus užrišinėjo, visus būtinus buities ir namų ruošos darbus už sūnelius nudirbinėjo, aklai mylėjo, o dabar keikia pasaulį ir niekuo dėtus vyrus, kad jų niekas už tą aklą meilę nei supranta, nei myli, nei gerbia, dažniausiai dar ir neapkenčia. Kartais tokie sūnus dar ir prilupa savo mamas, taip atsidėkodami už besaikę aklą meilę ir lepinimą, jau nekalbant apie žmonas ir pan. Akla meilė yra baisi meilė – jos pasekmės tragiškos. Vyrus irgi reikia užsiauginti, sukurti, išauklėti, jei ne sau, tai kitai moteriai, marčiai ir taip toliau.

Skirtumų tarp vyrų ir moterų – begalė. Vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose. Pateikus restorane sąskaitą vyrams, jie sumeta po 20 eurų, nors sąskaitos suma yra 53 eurai, o pateikus sąskaitą moterims ištraukiamas kalkuliatorius ir rašiklis. Vyras nė nemirktelėdamas sumoka už prekę du eurus, nors ji tekainuoja eurą, kai jam jos labai reikia, o moteris moka eurą už prekę, kainavusią du eurus, nors ji jai absoliučiai nereikalinga, bet yra išpardavimas. Vonioje vyras turi vidutiniškai šešis daiktus: dantų šepetėlį, skustuvą, skutimosi putas, odekoloną, muilą ir rankšluostį, o moteris turi vidutiniškai 66 daiktus. Vyras nežino net kai kurių jų pavadinimų. Ginčo metu moters žodis visuomet būna paskutinis. Viskas, ką po to pasako vyras, yra naujo ginčo pradžia. Moterys myli kates, vyrai teigia, jog myli kates, tačiau, kai nemato moterys, paspiria jas. Ko moterys nedarytų dėl vyrų? Nustebau perskaitęs, jog dažniausias atsakymas: „Nesitatuiruotų jo vardo.“

Skirtumus būtų galima tik vardyti, bet ryžausi rašyti apie vyrus. Nepaisant tokio ryžto atrodo, jog apie vyrus daug neprirašysi, nes juk mes tokie neįdomūs. Nors šiaip jau vyrai mėgsta pasididžiuoti, bet daug ką jie daro slapta. Pavyzdžiui, slapčia plauna indus. Vyrai pripažįsta, kad žmonos iš esmės juos pakeitė ir kad į gera. Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Bet kai juos priima, jie pasirengę keistis. O moteris vyrui yra iki galo nepažintas objektas, verčiantis jį gyventi, judėti, skustis ir netgi „atrodyti“.

Įsiminė kažkieno išsakyta mintis, kad kai vyras sako savo sakralinę frazę „visos jos tokios“, tai jis viešai prisipažįsta, jog viena, na, gal dvi trys moterys privertė jį pasijusti ožiu. Todėl jis pyksta ant visų moterų ir ant viso pasaulio apskritai. O iš tikrųjų - irgi ant savęs, t. y. ant to ožio, kuris gyvena jo viduje. Ir dar viena įsiminusi mintis, jog klaida, kai sutuoktiniai vienas apie kitą kalba su užuojauta, pavyzdžiui, moteris apie vyrą: „Jis per savo gyvenimą labai daug iškentėjo. Aš privalau padaryti jį laimingą.“ Ką kitam gali duoti tavo auka? Nebent - kaltės jausmą. Ir trečioji mintis, jog moterims vertėtų žinoti, kad vyrai nekonkuruoja su moterimis, vyrai konkuruoja su vyrais. Vyrui reikia būti pranašesniam - ar fiziškai, ar intelektualiai, ar materialiai. Gal to reikalauja gamta? Greičiausiai. O moterys mano, kad visa tai dėl jų.

Dabar apie vyrų ir moterų (bendradarbių, bendraminčių, kaimynų...) dalykinius susitikimus. „Taigi aš einu tik draugiškai susitikti“, – taip vyrai kalba apie „nekaltus“ susitikimus su kitomis moterimis, o moterys – su kitais vyrais, tarkime, kavinėje. Du žmonės viešoje vietoje sėdi vienas priešais kitą šalia nedidelio apvalaus staliuko prie kavos puodelio, torto, vyno ar brendžio taurės, neretai kikena ir kvatojasi, tikriausiai ir nevengdami žiūrėti vienas kitam į akis. Suprantu, kad galbūt tai ir nėra pasimatymas, bet greitai vienai ar kitai pusei, o kartais ir abiems ima atrodyti, kad tai yra pasimatymas. Nepasimatymas tik tokiu atveju, jei moteris vyrui ar vyras moteriai yra fiziškai visiškai nepatrauklūs, abi pusės turi bent lašelį sąžinės ir žino, kad priešais sėdintys jau turi kažką pašonėj, bendraujant paaiškėja, kad ji ar jis yra „žmogus, su kuriuo aš tikrai nenorėčiau praleisti daugiau nei dar 30 minučių!“...

Ir dar viena tema. Nuolat rypuojama ir skundžiamasi dėl trumpo Lietuvos vyrų amžiaus. Išties, kai pasakai kur nors užsienyje, kiek gyvena mūsų vyrai, niekas nepatiki. Aišku, reikėtų ne tik bėdoti dėl šios situacijos, bet ir kalbėti apie priežastis, lemiančias tokį trumpą mūsų vyrų amželį. Visų pirma ar jis gali būti ilgas, jeigu vyrai taip maitinasi? Niekas nepaneigs, kad vyrų maisto racionas – tiesus kelias į ligoninę. Ar išeina vyrai pasivaikščioti, palakstyti? Vis tik važiuoti... O dar tas laisvalaikis - sėdėti nieko neveikiant ir maukti alų. Šiurpina ir vyrų (tiesa, daugiausia jaunų) priklausomybė nuo triukšmo. Daugelis jų jau nebegali be garsios muzikos išbūti nė dienos. O kai pamatai, kaip mūsų statybininkai pjauna ar gręžia betoną be jokių garsą izoliuojančių ausinių, tampa net negera dėl tokio savęs žalojimo. Medikai jau seniai nustatė, kad, esant palyginti net nelabai triukšmingai aplinkai, insulto ir infarkto rizika padidėja dvigubai. Vyrų tarsi reikėtų gailėtis, tačiau ar gali būti gaila tų, kurie patys sau išsikasa duobę. Gaila tik, kad jie atima medicinai skirtas lėšas iš tų, kurie patys stengiasi sveikai ir todėl ilgai gyventi.

Tačiau kokį pasaulį išvystume, jei valandėlę įsivaizduotumė, kad jį valdo japonai. Išsiskirtų jis trim dalykais: pagarba maistui, švarai (tvarkingumui) ir laikui.

Maistas. Iš ryžių, šviežios žuvies ir daržovių gaminamas sušis – puikus tokių gyvybiškai svarbių medžiagų, pavyzdžiui, omega-3 rūgščių, šaltinis. Per pietų pertrauką japonai nesirenka plastikinėje pakuotėje užkonservuotų sumuštinių ar kitų pusfabrikačių, jie nori tikro maisto – mėsos arba žuvies, ryžių, makaronų, daržovių. Švara. Jei Vakaruose nieko nestebina riebaluoti padėklai traukiniuose ir lėktuvuose ar tarp nemokamų žurnalų puslapių aptinkamos sudžiuvusios obuolių nuograužos, to nepamatysi Japonijoje. Žmonės savo namus ir kiemus švarinasi kelis kartus per dieną. Juk jų visuomenėje kitų nuomonė ir požiūris yra itin svarbus. Punktualumas. Klausti, ar japonų traukiniai atvyksta ir išvyksta laiku, yra pats tikriausias įžeidimas tobulai šalies geležinkelio sistemai. Juokaujama, kad su šalies traukinių darbuotojais konsultavosi šveicarų laikrodininkai.

Bet grįžkime prie vyrų temos. Daug galima kalbėti, bet, esu įsitikinęs, pagrindinė vyro tezė turi būti – norint moterį nurengti, pirmiau reikia ją aprengti. To užtenka. Gera būti vyru, kai žinai, jog pasaulyje esama ir moterų. Jei staiga tektų išskirti kurią nors moterį, aš kalbėčiau apie J. Biliūno Juliją, kuri teka už nepagydomai sergančio rašytojo ir paskiria savo gyvenimą jam slaugyti, idant susitiktų savo mylimąjį danguje...

Neturintys moterų vyrai atsidėję jų ieško: „Ne pirmos jaunystės, bet gerai išsilaikęs vienišas vyriškis parduoda parketą“, „Ieškau moters, daugiau neturiu ką apie save pasakyti“... Nors maloniausia vyrui ne pačiam skelbtis, bet rasti skelbimą: „Jeigu už lango lyja, o ji neatėjo ir jums liūdna, nenusiminkite. Arba lietus liausis, arba aš ateisiu. Mano tel. ...“ Nors, jeigu atvirai, vyrai gyvenimu niekada nebūna patenkinti. Kaip tie psichiatrijos ligoninės pacientai, pamatę vaivorykštę, stebisi: „Tokiems dalykams pinigų atsiranda, o mūsų gyvenimui pagerinti vis trūksta.“

Prie kai kurių prekybos centrų besisukinėjančius vyrukus man kartais net norisi pavadinti gyvenimo analitikais. Juk jie stebi ir analizuoja, kas vyksta mieste. Jie galėtų būti didžiais rašytojais. Kartą vienas toks, didelei mano nuostabai, ėmė ir paklausė: „Tu daug rašai, o ar žinai Zomerį?“ Aš supratau, jog geriau žinoti, negu nežinoti, todėl atsakiau žinąs. Tiesa, vėliau prisiminiau Patriko Suskindo knygą „Pono Zomerio istorija“. Kadangi ši knyga vos 90 puslapių, ją galima įsimesti į kišenę ar rankinę ir, pavyzdžiui, perskaityti lėktuve, autobuse ar traukinyje, prie gydytojo kabineto, laukiant skanėsto kavinėje. Po „Kvepalų“ šis Suskindo kūrinėlis gali atrodyti paprastutis, tačiau tai neilga, bet labai miela apysaka apie mažame Vokietijos miestelyje gyvenantį berniuką su nepaprastai dideliu polėkiu. Tai jam maga laipioti po medžius, tai paskraidyti, tai pabučiuoti gražiausią klasės mergaitę. Tik bėda, kad gyvenimą vis apkartina kokie nors nemalonumai – tai jo įsižiūrėta mergaitė nusprendžia neiti kartu namo, tai muzikos mokytoja pyksta dėl paspausto ne to klavišo... Į berniuko pasaulėlį tarytum iš rūko vis įlekia ponas Zomeris – kaimo keistuolis, kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro, nesvarbu, saulė, lietus, speigas ar kruša, keliaujantis po apylinkes. Perskaitęs šią knygą, pamąsčiau, jog teisingai auga tie vyrai, kurie turi savo Zomerį.

O šiaip jau mąstau, jog vyrams netinka rašyti SMS. Tai moterų darbas, o tikri vyrai tik skambina. Be to, jiems netinka gerti kokteilį per šiaudelį. Šiaudeliai – moterų pasaulis. Netinka dažyti plaukus. Tiesa, tas negalioja gėjams. O labiausiai vyrams netinka rašyti internetinius komentarus.

– Ką skaitai? – tūlo paklausė.
– Nieko neskaitau, – atsakė šis.
– Tai gal bent televizorių žiūri, radijo klausaisi? Gal koncertuose, spektakliuose, parodose lankaisi.
– Niekur nevaikštau.
– Tai ką per dienų dienas veiki?
– Internetinius komentarus rašau.
– O iš kur žinių rašyti komentarus turi?
– Iš bendro išsilavinimo.