Apie dovanas reikia rašyti prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, pavasarį ar vasarą, kai daug švenčių, kai per Motinos ir Tėvo dienas sveikiname mamas ir tėčius. O sausis ar tik nebus mėnuo, kai pavargus nuo kalėdinių sveikinimų mažiausiai galvojama apie dovanas. Jei tu ar tavo artimieji negimė sausio mėnesį ar šį pirmą metų mėnesį nešvenčiate vardadienių, nevedate ir neištekate, su dovanomis šiuo metu neturite nieko bendra. Nebent dar apžiūrinėjate kalėdines bei naujametines dovanas ir, jei jums jos visiškai nereikalingos, galvojate, kaip tuo balastu atsikratyti, mąstote kam perdovanoti, nors vėl susiduriate su faktu, kad sausio mėnesį niekas niekam nieko nedovanoja. Bet... Ne už kalnų šv. Valentino diena, kada vėl prasidės dovanų maratonas, tad neskubėdami vėl pradėkime apie dovanas galvoti, nes sausis jau peržengė savo pusiaukelę.
Teko girdėti, kad anksčiau ne vienas karalius savo gimtadienio proga apdovanodavo kitus. Visi tuomet žinodavo – šiandien karaliaus gimtadienis. Ilgainiui šis paprotys nyko, kaip mažėjo ir karalių, o dovanas pradėta teikti tiems, kurių gimtadienis. Jeigu prisimeni, kurią dieną tavo bičiulio gimtadienis, vadinasi, tu – tikras jo draugas.
Gimtadieniai, vardadieniai, vestuvės, įkurtuvės, bendro gyvenimo ir darbo metų sukaktys, sportiniai ir kūrybiniai laimėjimai, mokslo pradžios ir baigimo progos... Nors, tiesa, dar pamiršau lauktuves, kai iš kur nors grįžtame. Be to, ar kas įvardys visas progas, kai gaunamos ar įteikiamos dovanos. Kaip parinkti dovaną, kad ji tiktų? Ar yra tobulos dovanos?
Manau, kad dovanas galima suskirstyti į dvi kategorijas: tai dovanos – meilės, pagarbos ženklai ir dovanos – pareigos atlikimas bei materialinė parama. Čia reikėtų moralizuoti ir išgirti pirmąją formą. O geriau pagalvojus – abi šios formos yra geros ir reikalingos.
Ne visada žmogus, kurį turi pasveikinti, tau kažkuo ypatingas. Tuomet meilės ženklai persikelia į antrąjį planą ir lieka tiesiog dovanos. Čia gali padėti etiketo išmanymas. Nedera dovanoti labai brangių dovanų ne tik Seimo, Vyriausybės nariams ar kitiems aukštas pareigas einantiems žmonėms. Tai įpareigoja ir jokių ypatingų pareigų neinantį žmogų, verčia jį sukti galvą kaip atsilyginti. Dovanos ne natūriniai mainai ir ne pasipuikavimas prieš aplinkinius: „O aš galiu...“ Jei dovanojamas daiktas – maloni smulkmena, vadinasi, dovanojama iš širdies, o jeigu dovana piniginiu matu labai brangi, tai kvepia noru įsiteikti.
Ar yra tokių daiktų, kurių negalima dovanoti? Manyčiau, ne. Nebent negalima dovanoti tiek ar tiek vienetų, pavyzdžiui, keturių. Štai kiniškai žodžiai „keturi“ ir „mirtis“ vienodai skamba. O šiaip... Turinčiam humoro jausmą galima dovanoti ir kaktusą.
Labai svarbu mokėti parinkti dovaną, o ypač puiku, jeigu pavyksta ja nustebinti. Puikiausia dovana – įdomaus laikraščio ar žurnalo prenumerata, kažkodėl pamiršta dovana – knyga, nustebinančios dovanos – kelionės, originalus poilsis, abonementai į teatro, koncertų ar sporto sales. Juk taip ne vieną neryžtingą galima išjudinti, kad pradėtų lankytis, tarkim, sporto klube, įdomiau leistų laisvalaikį – pasivažinėtų, paskraidytų oro balionu, išbandytų šuolį parašiutu ar galiausiai susiruoštų į grožio saloną.
Prisiminiau istoriją apie bičiulį, kuris sumanė Kalėdų proga pasidaryti dovaną sau. Paklausė mano patarimo, ką jam vertėtų pasidovanoti. Būta tai verslininko, neseniai pasistačiusio namą, todėl pasiūliau dailininko tapytą paveikslą. Patariau rinktis vyresnės kartos tapytojo, kurį jau galima pavadinti klasiku, Algirdo Petrulio kūrinį (šiuo metu Algirdas Petrulis jau mus palikęs, tačiau visad miela prisiminti šį malonų žmogų ir puikų menininką). Bičiulis paveikslą išsirinko, įsigijo, pasikabino savo namuose, džiaugiasi. Sako, būtų gerai pasikviesti autorių, kad šis pasižiūrėtų, kaip jo kūrinys dera naujoje vietoje.
Pasikvietėme. Susėdome prie paveikslo. Bičiulis vaišina tapytoją konjaku ir aiškina, koks tai geras ir brangus gėrimas. Kai pildamas gal trečią taurę paveikslo savininkas vėl pagyrė konjaką, metras Algirdas Petrulis patikslino: „Koks pirkinys, tokios ir vaišės.“
Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Labai smagios būna ir daug gerų jausmų sukelia humoristinės dovanos, tik, aišku, jei abi pusės turi humoro jausmą, kitaip galima pakliūti į labai keblią, dviprasmišką padėtį.
Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams įgyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.
Skaičiau plastinės chirurgijos specialisto Patricko Hudsono pasakojimą, kad prieš kelerius metus vienas vyras jo paprašė išrašyti dovanų kuponą, nes jis norėjo padovanoti žmonai krūtų didinimo operaciją.
Tačiau moteris, gavusi šią dovaną Kalėdų rytą, nebuvo labai patenkinta. „Jo žmona neapsidžiaugė, – sakė P. Hudsonas. – Aš nežinau, ar ši dovana tapo jų skyrybų priežastimi, bet, be jokios abejonės, prie to prisidėjo. Dabar pasakoju šią istoriją, norėdamas pamokyti savo klientus. Kai žmonės papasakoja savo mylimiesiems apie kūno defektus, dažniausiai viskas, ko jie nori, yra bučinys ir apkabinimas, o ne operacija.“
Įsivaizduoju, jog vyras nuperka savo žmonai riebalų šalinimo operaciją kaip dovaną. Galima užuominą apie antrosios pusės antsvorį padaryti ir kitaip, kiek švelnesniu būdu, pavyzdžiui, dovanojant per siaurą suknelę. Aišku, galima dovanoti ir knygą apie svorio metimą.
Įsivaizduoju ir vyrą, kad ir save, iš savo žmonos gavusį dovanų nosies plaukų skustuvą. Mano nosis ir ausys yra plaukuoti, tai tiesa. Taip pat antakiai pastaruoju metu tapo labai stori. Tačiau nežinau, ar apsidžiaugčiau per Kalėdas gavęs nosies plaukų skustuvą, nors tai praktiška dovana ir tikrai ne pati blogiausia, kokių per visą gyvenimą žmogus gauni.
Pagalvojau, ar taktiškas būtų palinkėjimas: „Linkiu gero sekso!“ Bet juk tai gyvenime labai svarbu. Seksas blogas, jei moteris po jo sako: „Mums reikia keisti lubų šviestuvą“. O pagyvenęs vyriškis atvirauja, jog jam su seksu tas pat, kas su prausimusi prastame duše: išsimuilini ir dingsta vanduo...
Šiuo susvetimėjimo laikmečiu dovanos žmones suartina, suteikia malonių akimirkų. Kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams. Kokie buvo jausmai! Kaimo žmogus net karves eidavo melžti nešinas lietuviška vėliavėle. O dabar? Tik dovanos gali bent šiek tiek padėtį pataisyti.
Tekstas apie dovanas prašosi šviesių istorijų. Parinkau kelias.
Pažįstamas garbaus amžiaus dailininkas pradėjo draugauti su jaunesne mergina. Ji buvo menotyrininkė, tad bendrų pokalbių temų tarp jų, be abejo, daug, tačiau amžiaus skirtumas – per keturiasdešimt metų. Net man, o aš labai normaliai žiūriu į tai, kad moteris gali būti net ir gerokai jaunesnė už vyrą, toks amžiaus skirtumas pasirodė kiek didokas. Tai pastebėjo ir kiti, o girdėdamas įvairiausias kalbas, kad toji menotyrininkė su dailininku bendrauja dėl jo turtų, dailininkas kartą man prasitarė, jog jis ištyręs, ar ji su juo draugauja dėl turtų, ar iš meilės. Kartą, žingsniuojant gatve, jis netikėtai žengė į gatvę prieš pat važiuojančią mašiną. Jaunoji jo žmona tvirtai sugriebė jį už rankos ir patraukė atgal ant šaligatvio.
Prisiminiau ir dar vieną istoriją, kai manęs, tarsi kokio moralės teisėjo, vaikai po mamos mirties prašė pakalbėti su jų tėvu ir jo nauja jauna drauge ir pabandyti išsiaiškinti, ar ji draugauja dėl išskaičiavimo, ar yra tarp jų kažkokia ten meilė. Tiesiai šviesiai moters ir paklausiau, ar ji mylinti naująjį savo draugą. Moteris atsakė mylinti ir net pateikė pavyzdį, ką dėl jo galėtų padaryti. Ji papasakojo, jog jeigu kas nors jos draugo kepurę nuplėštų jam nuo galvos ir užmestų ant stulpo, ji liptų į tą stulpą jos nuimti.
O aš vyrams, turintiems jaunas drauges, norėčiau patarti būti budriems, jei šios susitikimus skiria prekybos centruose. O kai vyras vedė jaunutę merginą, žmona ištekėjo už jos tėvo, tapdama savo vyrui uošve ir taip atkeršydama.
Dovanos atskleidžia žmogaus sielą. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.
Dievas kelis mėnesius lydėjo suvargusį žmogelį norėdamas su juo šnektelėti apie sielą. Bandė jį prakalbinti, bet nepavyko – žmogelio rūpestis buvo kaip parduoti tėvų sklypą.
Statistika rodo, kad pasibaigusiais metais didžioji dalis lietuvių šventiniams sveikinimams skyrė 30–100 eurų. Išvada, manau, viena – gerėja vartotojų nuotaika. Nors anksčiau 10 litų kainavusi dovana jau atrodė šis tas, tai dabar 3 eurus – tik niekalas.
O išvis keisčiausia, kai perskaitai, jog Skandinavijoje, kur žmonės gyvena labai gerai, o jų piniginės tikrai pilnos ir daug pilnesnės nei lietuvių, dovanoms jie išleidžia mažiau. Pasirodo, ir apskritai pasaulyje šiuo metu labai plinta tausojamojo vartojimo kultūra, kurios Lietuvoje dar nėra. Psichologai net aiškina, kad noras pirkti daugiau – nepatenkintų poreikių pasekmė, o pasiryžimas dovanoms išleisti daugiau rodo, kad vis dar gyvename materialinių vertybių pasaulyje.
Neseniai, žvalgydamas internetinėse platybėse, užtikau mielą žinią. Net patikėti sunku. Pasirodo, per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje gyventojų amžiaus vidurkis padidėjo beveik devyneriais metais – labiau nei bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje.
Bendrai ES gyventojų amžius per šį laikotarpį išaugo šešeriais metais. Po Lietuvos rikiuojasi Portugalija ir Vokietija (7,6 metų), Austrija ir Rumunija (7 metai), rodo Eurostato skelbiami duomenys.
1994 metais Lietuvoje gyventojų amžiaus vidurkis buvo 33,5 metų, o 2014 – 42,4 metų. Kaip skelbia Europos Sąjungos ES statistikos tarnyba, seniausios ES 2014 metais buvo Vokietijos (45,6), Italijos (44,7), Bulgarijos (43,2), Portugalijos (43,1) ir Graikijos (43) visuomenės, tuo metu vidutiniškai jauniausi – Airijos (36), Kipro (36,8), Slovakijos (38,6), Liuksemburgo ir Lenkijos (39,2) bei Didžiosios Britanijos (39,9) gyventojai. Reikia dar vieno – kad pas mus būtų kaip Kirgizijoje. Neseniai ten gimė šešiamilijoninis kirgizas, o penkiamilijoninis gimęs prieš 13 metų.
Kad visai tekstas apie dovanas sausio mėnesį nebūtų beprasmiškas, skirsiu kiek dėmesio tiems, kas šį mėnesį švenčia gimtadienius.
Šiandien per gimtadienius dažnai namuose neišsitenkama. Užsakoma atkampesnė užeiga, kavinė. Stalas tokiais atvejais beveik visur vienodas: kas pusmetrį degtinės, šampano, vyno, limonado, mineralinio buteliai, lėkščių lėkštės su mėsos, žuvies griežinėliais, daržovių kuokštais, kažin ko prikimštos ilgiausios lydekos. Nors, svečiams susėdus, iškart pateikiamas karštas patiekalas. Jį suvalgius pakeičiamos lėkštelės ir susirinkusieji toliau gali vaišintis minėtomis stalo gėrybėmis.
Ant atskiro stalelio metrinis viliojantis gelsvas šakotis, tortas su viduryje įtupdyta pirotechnika, kavos termosai. Ant baro staliuko kiauliškos ausys, sūris, apkepta duona, šaltai rūkyta skumbrė, be abejo, alus.
Muzikantai, pasitelkę pagalbon kompiuterį, skelia valsus, polkas, pabando net tango. Aišku, švenčiančiajam vis skamba pelnyti ir nepelnyti pagiriamieji žodžiai, sveikinimai, linkėjimai, kol galiausiai vakaro kaltininkas pamirštamas ir visi toliau gyvena savo šventinį gyvenimą.
O muzikantai kartais stebina. Štai per vieną gimtadienį galėjai pageidauti solenizantui bet kokios dainos ir jie bemat ją atlikdavo. Tiesa, pamąstęs supratau, jog tai jiems nėra pernelyg sunku, nes vis pageidaujami tie patys kūriniai iš Radžio, Cicino, Butkutės, Kazlauskų ir panašaus repertuaro. Aišku, jog nebus apsieita be „Gimtadienis – pati gražiausia šventė, gyvenimas – toks mielas, nuostabus. Gražiausi metai dar nenugyventi, gražiausi metai tie, kurie dar bus...“ arba „Penkiasdešimt metų – tai visai mažai, penkiasdešimt metų pralėkė gražiai, ir darbai prasmingi, ir vaikai laimingi, ir draugai širdingi – viskas kartu“. Tik kartą, regėjau, muzikantai suklupo – nemokėjo dainos „Keturiasdešimt kaštonų“, nors žinojo, kad solenizantas švenčia keturiasdešimtmetį.
Bet grįžkime prie sausio ir prie to, jog praūžus švenčių šurmuliui galima ramiai atsisėsti ir apžiūrėti dovanas.
Pasimatuoti, pasikvepinti, surasti namie joms deramą vietą. Galima ir paanalizuoti, ką tos dovanos reiškia. Daugybė daiktų gali tapti netinkama dovana. Į dovaną reikėtų žvelgti kaip į simbolį, kuris padeda mums išreikšti kitam žmogui dėkingumą, meilę, rūpestį. Norint išvengti su dovanomis klaidų, bandoma dovanoti pinigus, bet dažnai jie ištirpsta kitiems reikalams. Nei pinigų, nei dovanos.
Kartais bandoma tiesiai šviesiai išklausti, kokios dovanos norima, bet taip dovana praranda netikėtumo malonumą. Dabar madingi prekybininkų siūlomi dovanų čekiai, kviečiantys apsilankyti vienoje ar kitoje parduotuvėje ir už dovanotojo jau sumokėtą sumą išsirinkti kosmetikos, papuošalų ar buities prekių. Taip išvengiame nereikalingos dovanos, bet vėl – ar pajuntame tikrą dovanos džiaugsmą?
