Lyg ir buvau sugalvojusi, ką papasakoti, bet kai atėjo mano eilė, sutrikau:
 
- Gal vis dėlto vyną atkimštume? Juk ne be reikalo Mačetė jį čia atitempė.
 
Metalistė nustebo:
 
- Tu čia rimtai ar juokauji?
 
- Rimčiausiai, - atsakiau ir pažvelgiau į Mačetę laukdama jos pritarimo.
 
- Teisingai - reikia paragauti, - pritarė man Mačetė. - Bet jau jūs man atleiskit - aš tik vandens...
 
Tai ir prisipylėme: mudvi su Metaliste - po taurę vyno, Mačetei - vandens.
 
- Nuostabu, - lašelį nurijusi pareiškė Metalistė ir apžiūrėjusi žalsvoko gėrimo stiklą prieš liepsną iš krosnelės išspaudė: - Tikras dievų gėrimas!
 
- Tikrai? - apsidžiaugė Mačetė, matyt, nepajutusi falšo draugės žodžiuose. - Ir man truputį pilstelkit į vandenį.
 
Pilstelėjom, o aš vis dar negalėjau sumesti, ką galėčiau pasakyti nei apie savo apsikvailinimus, nei apie vyną. Vynas buvo atvežtas iš Italijos, tad ant jo nebuvo lietuviškos etiketės, kur būtų surašyta, kokie jo aromatai su poskoniais... O čia dar abi įsistebeilijo klausiamais žvilgsniais į mane.
 
- Tai... tai... kaip sausas aromatas iš Vezuvijaus papėdėse augančių vynuogynų... - galop išspaudžiau nei šį, nei tą.
 
- O! Tu pajutai pačią esmę - jis taip ir vadinasi „Senasis Vezuvijaus”... - ekstazėje sušuko Mačetė, o Metalistė išraiškingai pasukiojo smilių sau prie smilkinio.
 
Ir aš užsikvatojau nekreipdama dėmesio, kad galiu abi drauges įžeisti: situacija buvo tokia kvaila, kad kitaip nebegalėjau sureaguoti. Viskas kaip tada, vaikystėje: Mačetė entuziastinga, aš pasimetusi, Metalistė ironiška.
- Žinai, tau ne vieno šulo trūksta, o tik vienas iš visų belikęs, - diagnozavo geranoriškai Metalistė ir kreipėsi į Mačetę: - Gal mudvi ją iš karto pribaigiam ir pakasam po obelim?
 
- Geriau - po vyšnaite, - rimtai pritarė Mačetė. - Lilė vyšnias mėgsta.
 
Kaip ūmai pradėjau juoktis, taip ūmai ir nustojau - draugės nekantrauja. Gurkštelėjau vyno, kuris nors būdamas iš Vezuvijaus, buvo toks pat sausas ir rūgštokas, kaip ir visi vynai, ir pradėjau:
 
- Gal prieš porą savaičių nueinu pas bosą, o jo sekretorė ašaras varvina. Klausiu, kas atsitiko. Sako, pasaulio galas, katastrofa ir apskritai jos karjera pakibusi ant plauko...
 
Pasirodo, išsiuntė sekretorė Regina į vieną rimtą įstaigą dokumentus elektroniniu paštu, o po pusvalandžio iš tos įstaigos skambina ir šaukia, kad dalykiniuose laiškuose ne vieta juokeliams... 
 
Regina, aišku, išdidžiai pareiškė, kad jei kas ir juokauja, tai tik ne ji. Ach, taip, pasipiktino skambinusioji, tai gal ji akto pabaigoje prirašiusi: „Skambinkit pagalbos telefonu - mus puola teroristai!” 
 
Čia sekretorė išbalo, susiieškojo aktą - tikrai parašyta. Ir puolė atsiprašinėti - atsiųsianti kitą, tik nebepykit... O dar pasimaišė tuo momentu bosas, Reginos pasiklausė, viską suprato ir kažkaip kreivai nusišaipė... 
„Ar jis mane atleis? - pro ašaras išspaudė sekretorė man einant boso durų link. - Paklausk, gal sutiks „šalių susitarimu”?” Nepaklausiau, nes man tai pasirodė tik šiaip kuriozas, nevertas didesnio dėmesio, o Regina, aišku, kiekvienam atėjusiam į sekretoriatą išsipasakojo ir jai palengvėjo. Bet tai buvo tik pradžia.
- O kas toliau? - draugės net sulaikė kvapą iš susidomėjimo.
 
Tad teko papasakoti ir antrąją dalį, kuri lietė mane. Per savaitę gal du kartus mūsų firmos elektroniniame pašte pasitaikė nesusipratimų (tiesa, menkesnio masto), tad ir aš pradėjau kiekvieną dalykinį raštą prieš išsiųsdama skaityti po du kartus. Ir bingo - laiškelyje po žodžių „Prisegtuke siunčiu jūsų prašomus dokumentus” nežinia iš kur atsiradusi frazė „ir auksinį porcigarą”... 
 
Nutirpau, „porcigarą”, aišku, ištryniau ir laiškelį su dokumentais išsiunčiau, bet nusiraminti negalėjau: laikas tai nesąmonei padaryti galą.
 
Jei aš ir būčiau nesąmoningai prirašiusi tuos žodžius, tai vis dėlto žodį „portsigarą” būčiau parašiusi be klaidos. Vadinasi, tai ne mano kaltė. Vargu ar kas iš kolegų būtų pradėjęs taip tokius vaikiškus žaidimus - jei jau norėtų firmai ar darbuotojams pakenkti, kokį virusą paleistų ar sistemą užlaužtų...
 
Pala, pala, staiga susigriebiau - vaikiški žaidimai... Cha, tai juk boso Kristijonas, kol mokykloje karantinas, po pusdienį tėvo kabinete, kamputyje, sėdi. Tik kaip jis prie visų darbuotojų kompiuterių prieina? Negi iš boso pagrindinio prie kitų per sistemą prisijungia ir pokštus krečia? 
 
Deja, menka aš kompiuteristė, tad niekam nieko nesakiusi ir savo įtarimais nepasidalijusi vakare aplankiau kaimynų sūnų - kompiuterių genijų. Jis tai jau viską žino.
 
Ir apstulbau - genijus sėdėjo ant sofos ir skaitė... knygą. Ne apie kompiuterius - grožinę, vaikišką. „Va, kokia gera, - nenoriai atitraukęs akis nuo puslapio pareiškė vaikinukas. - Gal jūs tokių turite?” „Paieškosiu,” - skubiai pažadėjau ir dar skubiau išdėsčiau savo klausimą: ar įmanoma iš motininio kompiuterio prisijungti, taip sakant, prie dukterinių ir taip krėsti kiaulystes. Ir svarbiausia - kaip nuo to apsisaugoti?
 
„Viskas įmanoma, - pareiškė kompiuterių genijus ir išraiškingai pažvelgė į atverstą knygą, - tik apsisaugoti neįmanoma”. Supratusi tik viena - kad aš vaikinukui trukdau, nes man skirtas laiko limitas baigėsi, nukabinusi nosį jau ėjau namo, bet koridoriuje mane pasivijo kaimynė, genijaus mama, ir pašnibždomis pasidžiaugė: kokia laimė, kokia laimė - berniukas skaito, tegul ir savo jaunėlės sesutės knygas...
 
Tada ir prasivėrė genijaus durys, pirma išlindo jo sugipsuota koja, o paskui ir  galva: „O darbe kabinetų duris visada rakinat?” „Tik išeidama ilgesniam laikui”, - atsakiau. „Tai rakinkit”, - patarė genijus ir aš iš karto supratau, jei žmogus genialus - tai genialus visose srityse.

Lilitė
Į viršų