Nes svetainėje ant visais įmanomais valgiais nukrauto stalo kukliai stovėjo trys lėkštutės su prakąstais gardėsiais, aš su sidabrine dekoltuota suknele keičiau sauskelnes uošviui (o kas galėjo žinoti, kad mikseriu sutrinta silkė turės tokį poveikį), Mačetė su dar prašmatnesne tiurkio spalvos suknele gulėjo miegamajame, lovos vidury (jai tik sėdus prie stalo pasidarė silpna), o Mizantropas virtuvėje bandė įjungti dovanotąjį kavos virimo aparatą.
Taigi maniškis kiek po namus pasišvaistė, bet nedrįso nei garsiai reikšti nepasitenkinimo, nei trenkęs durimis kur išeiti, tad įsitaisė prie stalo, prisipylė taurę kažkokio nerealaus gėrimo ir įsijungė televizorių. Tiesą pasakius, ir mes nelabai į jį kreipėme dėmesį, nes visi laukėme Metalistės, kuri turėjo grįžti iš Vilniaus. Tik šlapdriba jai trukdė, todėl mudu su Mizantropu, pasiėmę milžinišką lėkštę užkandžių, įsitaisėme miegamajame, kur bandėme pamaitinti Mačetę.
Galop apie vidurnaktį, tik kokius septynis kartus atraportavusi, kokia kelio Vilnius-Šiauliai dangos būklė, pasirodė Metalistė ir, rodos, mus užsipuolė, kad mes per anksti pradėjome švęsti, nes dar ne Kalėdos, ir net ne Kūčios. Be to, ji dar turėsianti iš ryto eiti į darbą ir bent pusę dienos vaizduoti, kad dirbanti. O kaip vaizduoti žinant, kad tuo pat metu mūsų kompanija taip pramogaujanti?
Mačetė jau šokosi traukti iš rankinuko kupiūras (Įdomu, kam ruošėsi mokėti?), bet Metalistė išmintingai atėmė iš jos ir rankinuką, ir telefoną pasakiusi, kad esanti nepaperkama, bet jei jau turtingoji draugė tiek pinigų vaišėms išleidusi, tai kiek užkąsianti, o ir šiek tiek pasiimsianti pusryčiams, na, gal ir pietums, kol galėsianti prie mūsų išprotėjusios kompanijos prisidėti.
Kam tada kilo mintis Metalistę palydėti namo, irgi neprisimenu, bet prisimenu, kad Metalistė pakeliui mūsų trijulės gudriai nusikratė ir mes atsidūrėme Mačetės namuose, kur siautėjo jos vyras Mačo ieškodamas savo smokingo, kurį jo žmona buvo davusi savo prieteliui Mizantropui, o tas paliko mano namuose, nes buvo apsivilkęs ant vis dar baltutėlių marškinių mano vyro poledinei žūklei skirtą skrandą, kuri kabėjo prieškambaryje, nes mano brangusis jei ne šią žiemą, tai tikrai kitą rengėsi važiuoti žvejoti...
Mačo kažkodėl mus pamatęs nusiramino - iškart nustojo šaukęs ant tarnaitės ir net pabandė vaizduoti svetingą šeimininką, bet Mačetė pareiškė, kad jis iš visų pareigų atleistas, tad turįs teisių mažiau net už tarnaitę...
Paskui mes lyg ir gėrėme kavą, lyg ir apsivilkę vonios chalatais žiūrėjome kažkokį superinį filmą. Bet kokį - užmušk, neprisimenu...
Dar prisimenu, kaip Kalėdų rytą su rožiniu Mačetės chalatu ant pečių grįžau namo, nurinkau pradėjusį gesti maistą nuo stalo, nutraukiau dekoracijas ir užmigau svetainėje.
Po to, manau, buvo kelios rutininės dienos: prižiūrėjau uošvį, skalbiau, lyginau, valiau kampus, aiškinausi santykius su vyru, sveikinau telefonu sūnų, dukrą, mamą, Romaną su šeima ir, rodos, paskolinau šimtinę jaunesniajam sūnėnui. Bet tos dienos buvo tokios panašios į kitas mano gyvenimo dienas, kad tik galiu spėti, jog jos iš viso buvo.
Gruodžio 31-osios vakarą Mačetė ir Mizantropas jau atvažiavo pas mane su Metaliste, ir kadangi mano vyras, aišku, neskubėjo grįžti namo, buvo pasiryžę iškviesti krovininį taksi, kad galėtų vežtis uošvį kartu. Manau, kad tai buvo Mačetės idėja, nes ji vis dar prašė Metalistės grąžinti jei jau ne rankinuką, tai bent jos telefoną, kur suvesti visi numeriai.
Metalistė sakė negrąžinsianti, nes užteks čia turtuolei išlaidauti ir prieš vargingą kompaniją išsidirbinėti - ji parengusi nebrangią naujametę programą savo namelyje, juolab kad turinti suvesti sąskaitas su kaimynais pensininkais, kurie, neįsirengę kanalizacijos, paplavų kibirus naktimis išpilantys jos sklypelio pakraštyje...
Visiems susidomėjus, kokia tai būsianti keršto akcija ir koks mūsų visų vaidmuo joje, galop pasirodė vyras ir mums beliko tik greitai sprukti, nes šįkart, atrodė, jis gali pratrūkti. Aš tik spėjau pirštu bakstelti į krūvelę sauskelnių ir į avižinių dribsnių dėžutes ir su puskailiniais glėbyje išlėkti į laiptinę.
Pas Metalistę mes visai neblogai praleidome tris dienas, ir nors keršto akcija nepavyko (nevalos kaimynai buvo išvykę ir todėl negalėjo pernakt klausytis mūsų sprogdinamų petardų), bet vis tiek mes sužinojome firminių Metalistė pyragiukų paslaptį ir gana smagiai pasivažinėjome su skolintomis rogutėmis.
O jau pirmadienio vakarą, nekreipdama dėmesio į vyro skundus ir priekaištus, aš jam pranešiau, kad trečiadienį aš jau eisiu į darbą - tegul dabar jis prašąs atostogų. Vyras, matyt, nusprendė, kad aš pajuokavau, ir mano žodžius praleido pro ausis...
Lilitė
