Mokytoja Vitalija Daužvardienė pastebi, kad Užgavėnių šventės tampa prasmingesnės.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jovaro pagrindinės mokyklos technologijų mokytoja metodininkė Vitalija Daužvardienė šiemet visai nenori išvyti žiemos - tokia ji dabar graži ir tikra. Nors Užgavėnės jai visada buvo ir yra šventė - tik aišku, vaikystėje ji buvo vienokia, dabar, kai apie Užgavėnes, kaukes ir ritualus, žino daug daugiau, - visai kitokia.
O žino apie Užgavėnes Vitalija Daužvardienė daug - tiek daug, kad ją kartu su vyru Rimvydu, taip pat technologijų mokytoju ir Šiaulių universiteto dėstytoju, prieš porą metų Šiaulių „Aušros” muziejus net pakvietė padėti parengti Užgavėnių kaukių parodą „Kaukės ir gyvūnai”.
Tai kada ir kaip mokytoja susidomėjo šia švente?
- Aš - gryna šiaulietė, janonietė. Gyveno mūsų šeima centre, Varpo gatvėje, daugiabutyje, kur buvo labai geri kaimyniški santykiai: kaimynai vieni kitus ir nelaimėje užjausdavo, ir laimėje kartu džiaugdavosi, padėdavo vieni kitiems.
Iš viso mano vaikystė buvo labai linksma. Kiek save prisimenu, su vaikais iš Varpo, iš Tilžės, iš Dvaro gatvių, iš visų aplinkinių kiemų - mes anais laikais visada ir draugaudavome, ir pešdavomės, ir viską darydavome, ir persirengėliais eidavome vieni pas kitus per Užgavėnes. O ir suaugusieji prie mūsų prisijungdavo, todėl eidavome su akordeonais, su armonikomis - ir didesni, ir mažesni.
Mums, vaikams, eiti persirengėliais buvo pramoga, nes tai saldainių gaudavome, tai blynų, tai dar kažko. Tačiau vis dėlto įdomiausias ir linksmiausias būdavo pats persirengimo procesas skambant muzikai. O persirengti padėdavo tėvai: perrengdavo dažniausiai savo rūbais, apškarmaliuodavo - čigonais padarydavo.
Susitikdavome ir su kitų persirengėlių grupėmis, bet nesipykdavome - buvome labai geranoriški vieni kitų atžvilgiu.
Aš taip gyvenau ir man tai buvo gerai.
- O iš kur jūs tarybiniais laikais žinojote, juolab mieste gyvendami, kokios turi būti Užgavėnių kaukės, papročiai?
- Informaciją gaudavome vieni iš kitų, kai kas - gal iš tėvų, senelių, kaime gimusių ir augusių. Net nežinau iš kur, bet žinojome, kaip turi Užgavėnės atrodyti.
Geriausiai prisimenu Užgavėnes nuo kokių 1973 metų. Persirenginėdavau gal iki 1980 metų - iki šešiolikos metų, kaip ir kiti, nes, visų nuomone, tai tiko tik vaikams ir paaugliams. Tiesa, kartu eidavo ir vyresni vaikinai, bet jie tik grodavo.
Už tai, kad tarybiniais laikais tokias šventes švęsdavome, net nukentėti neteko - matyt, mūsų mokykloje per daug geri buvo mokytojai. Jie mūsų nei bardavo, nei ką.
- Taigi nuo 1980 metų jau nebebuvote Užgavėnių persirengėlė.
- Ne, prasidėjo studijų laikų Užgavėnės, nes mudu su vyru Rimvydu buvome Šiaulių pedagoginio instituto, dabartinio universiteto, folkloro ansamblio nariai, apie šią šventę jau daugiau žinojome ir kartu su ansambliu oi kaip Užgavėnes švęsdavome: ir visur eidavome, ir važiuodavome - net į Kurtuvėnus, Rumšiškes švęsti.
O paskui, prieš aštuoniolika metų, mudu su Rimvydu pradėjome dirbti Jovaro mokykloje, kai tik ji lietuviška tapo, ir gavome auklėjamąją klasę. Beje, ji buvo tik vienintelė mūsų laida. Tai Užgavėnės pasidarė labai linksma šventė ir mums, ir mokiniams. Prisimenu, kai vaikai buvo dvyliktokai, aš klasėje, kur buvo tikra viryklė, visą pusdienį jiems kepiau blynus ir visi valgėme su uogienėmis, iš namų prisineštomis...
Paskui mūsų mokykla tapo pagrindine ir jau nebe kiekvienais metais tenka Užgavėnes čia švęsti - jei Užgavėnės sutampa su mokinių atostogomis. Bet švenčiame, kai tik galime. Aš ir Morę padedu parengti, kad būtų ką sudeginti už mokyklos, ir kaukes iš papjė mašė mokiniams pasigaminti.
O ir mudviejų su Rimvydu sūnui ir dukrai, kol buvo mažesni ir kol patys norėjo, per Užgavėnes eiti persirengėliais, padėjome kaukes pasidaryti (ir sau pasidarėme) ir persirengti. Leidome juos su draugais ir per namus eiti, bet tik grupelėmis, o ne pavieniui.
- O ar švenčiate Užgavėnes namuose?
- Žinoma. Bendrai valgome ir blynus, ir mano mamos išvirtą šaltieną - ją būtinai valgydavome ir mano vaikystėje.
Kasmet laukiu ir įsileidžiu atėjusius persirengėlius - visada turiu prikepusi blynų (ar mieliniai, ar kitokių), prisipirkusi saldainių, nes nemėgstu duoti pinigų. Juk Užgavėnės yra šventė.
Ir žinote visa tai yra malonu, ypač kai pernai ir užpernai pamačiau, kad per Užgavėnes ateina vaikai labiau pasiruošę: ne tik kad gražiau pasipuošę, bet ir su įdomiomis dainomis, įdomiais, negirdėtais eilėraščiais. Anksčiau būdavo kitaip: iš karto - „Duok pinigų!“ ir pora žodžių „Mes žydukai iš Maskvos...“ Tuo esu maloniai nustebinta.
- Prieš porą metų jūs su vyru Užgavėnėms net parengėte „Aušros“ muziejuje parodą.
- Muziejus mus pakvietė: reikėjo ir muziejaus fonduose esančias Užgavėnių kaukes, ir savo draugų pasiskolintas, ir mūsų pačių pagamintas ekspozicijai panaudoti, nes parodos tema buvo gyvūnus vaizduojančios kaukės.
Parodai ruošiamės ilgai - nuo pat vasaros pabaigos, nes reikėjo ir daug medžiagos peržiūrėti, ir turimas kaukes sukomponuoti, ir naujų padaryti (tiesa, darėme nedaug), koncepciją apgalvoti, nuotarukų net iš Kurtuvėnų regioninio parko pasiskolinti, „Saulėtekio” mokyklos folkloro ansamblio vaikų ir jų tėvelių sukurtas kaukes išrikiuoti...
Nors Užgavėnių personažų yra įvairių - Gervė, Daktaras, Ožys, Žydas, Čigonas, Arklys, Kareivis, Meška ir kitokių - parodoje rodėme tik gyvūnų kaukes. O kad parodytume, teko daug ir knygų perskaityti, ir nuotraukų, ir piešinių peržiūrėti, ir daug ką nauja sužinoti. Pavyzdžiui, mudu su Rimvydu nustebino tai, kad Gervę arba Garnį galima vaidinti tik prieverpstę į rankas pasiėmus, net jokiais rūbais neapsirengus, net jokios kaukės neužsidėjus. Nustebino ir Ožiui iš šiaudų nupinti pusmetrio ilgio ragai. Mane, pagal pirmąją profesiją - pynėją iš vytelių, sudomino ir pati medžiaga - šiaudai ir galimybė pačiai tokius ragus nupinti. Ir nupyniau pagal paveiksliuką knygoje, matyt, neblogi gavosi, kad po parodos uždarymo muziejus nutarę juos pasilikti.
Darėme parodai ir raitą ant arklio Kareivį, ir seną, 1946 metais berods padarytą, muziejuje saugomą Morę įkomponavome. Sunkus, pasirodė darbas - parodas rengti muziejuje.
- Užgavėnės - jums šventė?
- Užgavėnės man smagi šventė, nors šios žiemos nenorėčiau išginti.
Aš vis pasakodavau ir savo vaikams, ir mokiniams, kad prisimenu, kaip žiemomis poškėdavo tvoros, kaip atrodė šalčio išrašyti langai... Vaikai, aišku, klausėsi, tik ar tikėjo...
O visai neseniai buvome nuvažiavę pas draugus, kurių namuose visai nėra plastikinių langų. Žiūriu aš į tą jų langą ir atsidžiaugti negaliu: pirmą kartą per tiek metų matau natūraliai apšarmojusius, apledėjusius, išrašytus langus - kiekviena dalis vienodais raštais išrašyta...
Paskui mūsų keturiolikmetė dukra dukra jau namo parvažiavus sako: „O aš galvojau, kad ten tokios užuolaidos...“ Ji, vaikas, nemačiusi to - per savo keturiolika metų.
Seniai taip gerai bebuvo, todėl visai nenoriu, kad išeitų žiema.
