Vyras vakare mane pasitiko be veido:
- Viskas baigta - jo nebėra...
Aš tik žioptelėjau - tik prieš valandą buvau pas uošvį, o jis atrodė visai žvalus - ir slaugytojas šnekino, ir kirto vakarienę kaip sveikas.
- Kada tau spėjo paskambinti? - tepajėgiau išspausti.
- Kas man turėjo skambinti? Rainis, ar ką? - nors ir visai susigraudinęs, bet užriko vyras. - Grįžtu, o jis, vargšelis... guli sustingęs...
- Apie ką čia kalbi? - pradėjau pykti ir aš. - Tėvukas...
- Kuo čia dėtas tėvukas? - teikėsi paaiškinti vyras. - Tai Rainis - mano draugas, amžinatilsi, guli prie vonios durų... jau sustingęs...
Ir ašaros jam tik papt papt nuo smakro ant baltų marškinių apykaklės. Kaip gyva nemačiau, kad vyras būtų dėl ko nors taip sielvartavęs, tad sukandusi dantis tepaklausiau:
- Kur dabar jis?
- Balkone ant kilimėlio paguldžiau... - jau tiesiog vaitojo. - Reikės sužinoti, kur yra kapinės gyvūnėliams...
- ... ir marmurinį paminklą pastatyti... - sumurmėjau po nosimi ir išėjau į balkoną.
Rainis - toks didelis, toks pūkuotas - gulėjo ne šiaip kur, o ant staliuko iš tiesų negyvas. Keista, nes rytą su apetitu paėdė ir šiaip atrodė visai nieko sau - žinoma, neskaitant to, kad iš pločio jis buvo toks, kaip ir iš ilgio... Ir toks jaunas - tik dvejų metų.
Nors kita vertus, su tokiu ėdimu, ypač po to, kai buvo kastruotas, ko ir bebuvo galima tikėtis. Juk rijo ir žalią žuvį, ir keptą, ir žalią mėsą, ir virtą, ir troškintas daržoves, ir net šokoladinius saldainius iš popieriukų išsivyniojęs. O kiek dar nesveiku maistu jį ir vyras pamylėdavo, kol manęs nebuvo arba kai aš sukausi virtuvėje! Paskui gulėdavo abu prie televizoriaus susiglaudę ir gadindavo orą iki eilinio išpuolio į šaldytuvą.
Kiek aš kartų abiem sakiau - liaukitės, nes galą gausit tiek rydami, bet kur tau... O dabar ką aš savo mamai pasakysiu? Kaip pasiaiškinsiu, kad jos numylėtinio neišsaugojau...
Uždariau balkono duris ir grįžau į svetainę, kur pasimetęs vyras sėdėjo ant sofos kraščiuko net televizoriaus neįsijungęs. Pamanykit, koks gedulas! O kad būtų bent paklausęs, kaip jo tėvukas laikosi, ar bent kartą pasidomėjęs, ar aš nenuvargusi. Kur ten! O Rainio - katino, matai, kaip liūdi?
- Ko vakarienei norėtum? - paklausiau vien iš mandagumo.
- Ai, kokia dabar vakarienė... - numojo ranka.
Ta-aip, pamaniau nuėjusi į virtuvę, reikaliukai prasti, jei jau nė vakarienės nereikia, tad užplikiau nervus raminančios arbatos ir nunešiau į svetainę:
- Išgerk - palengvės...
- Atstok, - tik pasipurtė vyras ir liko liūdėti - be savo draugo.
Ką gi, išgėriau arbatą viena ir man kiek palengvėjo, net kiek linksma pasidarė: ar kada dar gyvenime tokį susigraudinusį savo vyrą pamatysiu. Ir dėl ko?
Dėl katino!
Kitą dieną vyras liūdėjo dar labiau, nes Rainį savo rankelėmis užkasė savo tėvų namo sode ir šermenims nugėrė apskritai saldiems kepiniams pagardinti laikomo romo butelaitį. Ir dar paaiškino man, kad dabar nebeturįs su kuo nei pasikalbėti, nei dėl ko gyventi...
Tada jau ir aš nebeištvėriau - nuvažiavau į sodą pas Metalistę pasiskųsti gyvenimu ir kvailiu vyru.
Nebūtų Metalistė ekonomikos mokiusis, tad mano skundų nesiklausė, o nulėkė pas kaimynus, kurie iš palėpės jai ištraukė kumščio dydžio rainą katinėlį.
- Te, vežkis, - pasakė man paduodama rainiuką, - ir neik su savo seniu dėl kompanijos iš proto.
Pažadėjusi neiti užsikišau katinuką į užantį ir parsivežiau namo.
Vyras miegojo ant sofutės, televizoriaus ekrane liūtai vaikėsi antilopes. Tad nuo šilumos įmigusį rainiuką padėjau vyrui ant krūtinės. Katinukas prabudo ir gailiai sumiauksėjo. Vyras pramerkė vieną akį, pažiūrėjo į nosies link besiartinantį mažylio snukutį ir užkimusiu balsu pareikalavo:
- Dinkit jūs abi!
Ką darysi, pasiėmiau rainiuką ir nunešiau į virtuvę: jei jau netiks vyrui į draugus, tai gal bent mano mama mažiau pyks.
Kai įpyliau sušildyto pieno į lėkštelę, paaiškėjo, kad rainiukas dar nemoka lakti. Teko pamurkdyti snukutį, vieną kartą, antrą ir katinukas porą kartų apsilaižęs įsilipo visom keturiom į lėkštelę.
Juokingiausia, kad vėliau šluostydama jį pamačiau, kad nors užsimiegojęs vyras vis dėlto buvo teisus. Rainiukas pasirodė esanti rainiukė!
Lilitė
