Vyresnysis brolis mirė jaunas, šeimos nesukūręs, antrasis - mano uošvis - kaip išvyko į Vilnių studijuoti, taip ir į tėvų  namus negrįžo, tad Jonelis liko nusenusių tėvų užvadėliu.

Kol tėvai gyvi buvo, jis nevedė, nes motina ieškojo jam jaunos, gražios ir turtingos žmonos, bet tokios nerado. Vėliau Jonelis dar kiek paieškojo gražios ir turtingos, bet... Gal moteris nuo jo atbaidė savotiškas senbernio charakteris: buvo taupus iki šykštumo, patologiškai tvarkingas ir teisingas keistuolis.

Tad kai valdžia sugrąžino nacionalizuotą tėvų sodybą ir pusšimtį  hektarų, uošvis savo dalį perleido Joneliui: tegul jis viskuo rūpinasi, nes taip ar taip viską paveldės artimiausi giminės, tai yra, uošvio vienatinis sūnus - mano vyras... Prisimenu, kaip dar visi džiaugėsi: kaip gudru - niekuo nereikia rūpintis.

Tačiau džiaugėsi neilgai - Jonelis vedė. Ne tik vedė, bet ir šliūbą bažnyčioje paėmė. Žmona, tiesa, nebuvo nei turtinga, nei graži, nei jauna - dešimčia metų jaunesnė. Tai uošvius kiek apramino: bus kam Jonelį nukaršinti, juolab kad moteriškė iš giminių turėjo tik motiną.

Kai jau visi jaunavedžius užmiršo (uošvis su broliu beveik nebendravo), trenkė  po metų žinia - Jonelio žmona pagimdė. Dukrą. Sunkiai gimdė, cezario prireikė, bet mergaitė sveika ir jau Janytės vardu pakrikštyta.

Oi kaip tada mano anyta pradėjo uošvį udyti: kvailys jis esąs nelaimingas, kad tokį turtą ne už ką broleliui padovanojęs. Oi kaip ji pyko, o uošvis dantimis griežė ir nuo priekaištų, ir pripažindamas savo kvailumą. Santykiai su ana puse buvo galutinai nutraukti, bet nesutrukdė po metų išgirsti dar vieną pritrenkiančią žinią: Jonelio žmona pagimdė dvynius...

Įdomu, kad uošviai jau to fakto net nebesvarstė - Jonelis su visa šeima jiems jau buvo miręs. Todėl kai po gimdymo pasiligojusi moteriškė mirė palikusi dvynius tik pusės metų amžiaus, jie nenuvyko net į laidotuves.

O kai tolimesni giminės primindavo, kaip Jonelis su trimis vaikais ir amžinatilsi žmonos motina vargstąs, nes net nesiruošiąs dar kartą vesti, uošviai neištardavo nė žodžio.

Prieš  kokius penkerius metus - nauja žinia: Joneliui insultas, jam atėmė  kalbą, paralyžiuotas guli Kauno klinikose, vaikai dar mažučiai likę  su senele. Anyta, pamenu, neišlaikė tada ir vėl užsipuolė  vyrą: aha, dabar liksią našlaičiai ant jos vargšės galvos, kuo ji prieš Dievą ir savo netikėlį vyrą nusikaltusi, kad teksią jai senatvėje tokią naštą tempti...

Uošvis tylėjo ir berods tada pasinėrė į savo istorinius tyrinėjimus - rašysiąs knygą, kaip nereikia kariauti. Mano vyras irgi apsimetė, kad jis čia niekuo dėtas - mažamečiai pusbroliai jam ne giminės. O aš tuo metu buvau savais vaikais užsiėmusi: dukra kaip tik gimnaziją baigė, sūnus - universitete bakalaurą.

Tad negreit iki manęs atėjo žinia: daktarai kiaušą Joneliui atvožę, viską sutvarkę, reabilitacijon pasiuntę. Apskritai ne taip jau viskas blogai: kalba beveik atstatyta, tik kartais kertasi, žmogus grįžęs pas vaikus ir net elektros instaliaciją viename prašmatniame name vedžiojąs...

Ir vėl ilgam pasimiršo Jonelis su savo atžalomis. Taip pasimiršo, kad aš net jam nepranešiau apie anytos laidotuves. Tačiau jis pats kažkaip sužinojo ir laidotuvių dieną atburzgė į senutę „Audi” visus tris vaikelius įsisodinęs.

Jaučiausi kalta, tad kiek daugiau su Joneliu ir jo vaikais pabendravau. Jonelis kaip Jonelis - vis toks pat, nors jį kokius keturis kartus gyvenime tebuvau mačiusi, bet vaikai mane apstulbino - maži senukai. Iš devynioliktojo amžiaus, o gal ir iš dar senesnių laikų.

Norėjosi padaryti kažką vaikeliams gera ir kaip tik prisiminiau dukros visai nenešiotą avikailio puspaltį - pamaniau, imsiu Janytei ir atiduosiu. Tad po gedulingų pietų vargais negalais visus keturis parsikviečiau į namus. Mergaitės akys sužibo - puspaltis taip jai patiko, bet tėvas neleido paimti - nėr čia ko, tegul pirma sunešioja amžinatilsi motinos drabužius.

Nusileido tik, kai pasiūliau knygų, reikalingų pagal mokyklinę programą. Vogčiomis vienos knygelės gale užrašiau savo adresą ir mobiliojo telefono numerį - gal prireiks.

Prireikė  - Motinos dienos išvakarėse, kai prausiausi grįžusi iš kapinių, pasigirdo durų skambutis, o poros minučių vyras įkišo galvą pro duris:

- Čia tikriausiai pas tave...

Prieškambaryje stovėjo trys sutrikę paaugliai:

- Ponia teta, mes pas tamstą... Tėvelis ligoninėje, tai mes pas tamstą...

Iš karto trijulės neatpažinau, o atpažinusi nesugalvojau nieko geresnio, kaip nusivesti į virtuvę ir pamaitinti.

Iš jų  ir sužinojau neįtikėtą dalyką: kai prieš penkerius metus jų tėvas gulėjo ligoninėje, mano anyta, kuri vis ūdijo vyrą  už prarastą turtą, kuri sakė nenorinti Jonelio su šeima akyse regėti, vos ne kasdien važinėjo pas vaikus, ruošė jiems valgį, skalbė jų rūbelius, net nupirko automatinę skalbyklę, nors Jonelio namuose nebuvo vandentiekio...

- Taigi dabar, matyt, atėjo mano eilė Jonelio vaikus prižiūrėti, kol jis ligoninėje, - pasakiau draugėms. - Nors nežinau, ar man jie giminės...

- O kur dabar jie? - kaip mat susidomėjo Mačetė.

- Pamaitinau ir nuvežiau atgal į namus - pas senelę, - paaiškinau.

- Ir dabar iš čia lėksi pas juos? - kažkodėl nedraugiškai paklausė Metalistė.

- Matyt, teks, - prisipažinau. - Vyras juk išvyko į kapines, gal dar ir tėvuką  aplankys...

- Gal... - jau atvirai šaipėsi Metalistė. - Durna būsi, jei dar ir šitą  naštą užsikrausi. Juk yra visokių globos namų!

Aš tik žioptelėjau ir neištariau nė žodžio: lygiai tuos pačius žodžius vakar pasakė mano vyras, kai jo paklausiau, ką darysime su jo pusbroliais.

Lilitė