Ričardas JAKUTIS

Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą. Netrukus tokias mintis pakeičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas savotiškai paguodžia. Bet pradėję valgyti nebegalime sustoti. Kemšame ir kemšame. Persivalgoma daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti. Po to jaučiamės kalti ir pykstame ant savęs. Gydytojai, tyrinėjantys persivalgymo problemas, net visą mokslą iš to sukūrė. Pasirodo, persivalgymas gali būti subjektyvus ir objektyvus. Persivalgymas per šventes net savotiškai pateisinamas, nes, girdi, tai subjektyvus dalykas.

Kas tai yra persivalgymas (angl. binge eating)? Anksčiau daugumai angliškai kalbančių  žmonių žodis „binge” pirmiausia reiškė „per daug išgerti”. Šiandien šiam žodžiui vis dažniau suteikiama kita reikšmė – „persivalgyti”. Nors daugeliui pastaroji reikšmė apibūdina kažką visiškai nežalinga - dietos nesilaikymą ar paprasčiausią piktnaudžiavimą maistu, tačiau vis daugėja ir tokių žmonių, kuriems tai vis dėlto pirmiausia reiškia valgymo kontrolės praradimą.

Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, jog neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes. Viena iš ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. O štai ir visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.

Maistas –  svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Sako, kad tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir net mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio, esančio tarp patiekalo ir planetos.

Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Turiu galvoje, maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą. Tai yra 45 valandas per mėnesį, veik 550 valandų arba 23 paras per metus. 230 parų per dešimt metų, 1610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų, tai – kiek daugiau negu dešimtadalį viso mūsų gyvenimo. Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra jau taip blogai, jeigu mes valgome lėtai, stengiamės viską gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu („Kava baigia bręsti puodelyje“ – koks gražus išsireiškimas). Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu, laukimu savo eilės bei pokalbių meniu. Kartais šeimos pietų stalas lyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.

Net sapnuose dažnai regime stalą. Sapnininkai aiškina, jog sapne matyti tuščius stalus reiškia pyktį ir nesantaiką. Ilgą stalą sapnuoti - ilgas gyvenimas. Sulūžęs stalas - blogos permainos. Sapne matyti ant stalo pinigus reiškia, kad jūs laimingai išsisuksite iš keblumų. Dengti sapne stalą – prasigyvensite. Jeigu sapnuojate pietums padengtą stalą, vadinasi, užsimegs naujos pažintys ir bus geros aplinkybės veiklai. Prie stalo sėdėti, valgyti ar rūkyti - namuose turtas ir sėkmė, laimingas gyvenimas. Prie stalo valgyti vienam - namuose šykštumas. Prie stalo su kompanija valgyti - naujos pažintys. Jeigu sapnuojate stalą, ant kurio nešvarūs indai ir didžiulė netvarka, - profesinėje veikloje ištiks nesėkmė, todėl nesidrovėkite paprašyti pagalbos. Jeigu sapne nuimate indus nuo stalo, vadinasi, džiaugsmą ir ramybę pakeis liūdesys ir abejingumas.

Lietuviai - žemdirbių kraštas. Nuo seno mūsų žmonės susieidavo ne tik per didžiąsias kalendorines ar šeimos šventes, bet ir į  talkas. O po sunkaus darbo talkininkai buvo sočiai vaišinami. Kiekviena talka, skerstuvės, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, bulviakasis, ir t. t. turėjo savo išskirtinius valgius. Kai kurios tradicijos nyksta, visgi per šeimos šventes, kaip krikštynos, vestuvės, gimtadieniai, laidotuvės, ruošiama ypač daug įvairiausių valgių.

„Pasakyk, ką ir kaip tu valgai, ir aš pasakysiu, kas tu“, - taip galima perfrazuoti seną posakį. Šiais greito maisto laikais mes įpratę valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvėje. Mes valgome ir dar tuo pačiu metu ką nors veikiame (pvz., dirbame, žiūrime televizorių, net vairuojame). Ar ir jūs taip elgiatės? O gal valgote ir tuomet, kai nesijaučiate alkani? Ar valgote dideliais kąsniais, ar mėgaujatės mažais kąsneliais? Klausimų begalė. Žmogaus požiūris į maistą panašus į santykius su kitais žmonėmis.

Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai… Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais?

Aišku, tekstas apie maistą būtų nepilnas, jei nepakalbėtume apie dietas. Žodis „dieta“ graikų kalboje reiškia gyvenimo būdą. Maistas gi tradiciškai siejamas su išlikimu, išgyvenimu. Badavimas - tai trūkumas, tačiau trūkti gali ne tik maisto. Tai gali būti ir tuštuma, kurią išgyvename, kai nežinome, kur link pasukti. Tačiau pajutę tokią tuštumą, siekiame kuo greičiau to jausmo atsikratyti ir einame užkrimsti sausainių, saldainių ir kitokių skanėstų. Suaugęs žmogus gali alkti meilės, santykių, prisilietimų. Skaičiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilės santykiams pakeisti. Užtenka pažiūrėti į pilnus maisto prekių vežimėlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydžio kaltę žmonės jaučia.

Kiekviena lieknėjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa daugiau ar mažiau populiari, nes šiuo metu pasaulyje 1,7 milijardo žmonių turi antsvorį. Daugiausiai nutukusių žmonių yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kas trečias amerikietis kenčia nešiodamas nereikalingus kilogramus ir JAV nacionalinės sveikatos ir mitybos asociacijos tyrimų duomenimis, kasmet nutukusiųjų padaugėja vienu procentu. Teoriškai tai reikštų, kad dar po poros šimtų metų absoliučiai visi amerikiečiai bus nutukę. Europoje situacija irgi sudėtinga.

Bet, pasirodo, pastaruoju metu nutukimas tapo problema ne tik išsivysčiusiose šalyse. Kinijoje moterų, turinčių antsvorį, padvigubėjo, o vyrų – patrigubėjo. Kas keisčiausia, kad daugiau sveria išsilavinę žmonės. Atrodytų, kad jie turėtų suprasti antsvorio daromą žalą.

Dietologai aiškina, jog paskaičiuoti antsvorį labai paprasta. Paprasčiausias būdas: iš ūgio atimti 1 metrą ir tie likusieji centimetrai bei sveikatos dėlei dar minus 5 – jūsų normalaus svorio kilogramai. Jeigu jūsų ūgis 1,77 m, jūs daugiausiai turėtumėte sverti 72 kilogramus.

Viskas tarsi aišku, bet sunkiausia su valia. Jau gilioje senovėje buvo nuspręsta, kad persivalgymas yra nuodėmė. Tarp kitko, mėgstančių išlenkti taurelę paguodai, persivalgymas yra tokio pat dydžio nuodėmė kaip ir persigėrimas. Deja, daugeliui mūsų kūno svorio kontrolė – tai nenutrūkstama skrydžių ir kritimų grandinė. Vėl norisi prisiminti, jog kiek skelbiama liesėjimo programų, parduotuvėse ir vaistinėse atsiranda vis daugiau „riebalų degintojų“, tačiau...

Dažniau reikėtų  pagalvoti, jog kur tik einu, su savim nešiojuos 50 kilogramų  antsvorį. Jeigu taip kas tiek sveriantį maišą uždėtų ir lieptų visur tampyti...

Vis prisimenu, kaip sovietmečiu lankantis Maskvoje draugai buvo pakvietę pasižiūrėti tuomet itin garsios sovietinės ledo ritulio rinktinės treniruotės. Sportininkams uždėdavo gal irgi 50 kilogramų sveriančius specialiai pasiūtus maišus su smėliu. Nepaisydami to jie didžiuliu greičiu čiuožė aikštelėje. Aš tik pagalvojau, o kaip jie laksto per varžybas, kai tuos maišus nuima...

Nors ir nuo gilios senovės kalbama apie persivalgymą, ypač apie liesėjimą  prabilta XIX amžiuje. Vienas iš pirmųjų liesėjimo dietą siūlyti pradėjo pastorius Silvestras Gremas apie 1830 m. Reikia manyti, kad rubensiškos moterys tuomet dar buvo visiems gražios, nes pastorius buvo pramintas Daktaru Pjuvena.

Visai kitokia žmonių reakcija į dietas jau buvo 1878 metais, kai mirė  traktato „Laiškas apie storumą“ autorius Viljamas Bantingas. Traktate perspėjama, kad maistas, kuriame yra cukraus ir krakmolo, – kenksmingas. Ypač strėlės buvo nukreiptos prieš bulves ir makaronus, o pavadinimu „bantingas“ buvo „pakrikštyta“ viena iš pirmųjų rašytinių dietų pasaulyje, kurios daug kas, o ypač didikai, ėmė laikytis. Dieta peržengė Viljamo Bantingo tėvynės Anglijos sienas.

1890 metais chemikas Vilbutas Etvuoteris suskaidė maistą į atskirus maistingumo komponentus: baltymus, riebalus ir angliavandenius. Taip pat nustatė kiekvienos šių grupių kaloringumą. Prasidėjo visuotinis kalorijų skaičiavimo bumas.

Po Pirmojo pasaulinio karo pastebėta, kad nutukę vyrai, dirbantys cheminių ginklų fabrikuose, staiga ėmė plonėti. Išsiaiškinta, jog tai dėl naudojamo dinitrefenolo. Pasinaudojant šia „stebuklinga medžiaga“ imtas gydyti nutukimas. Dinitrofenolas naudotas ir žemės ūkyje kaip insekticidas ir herbicidas, tačiau norinčiųjų suliesėti tai nejaudino. 1938 m. įrodytas dinitrofenolo kenksmingumas ir uždrausta jį vartoti.

Septintojo-aštuntojo XX a. dešimtmečių sandūroje pasaulį užvaldo antroji svorio metimo banga. 1972 metais pasirodo staiga populiarumą išsikovojusio dietologo Roberto Atkinso knyga „Daktaro Atkinso dietos revoliucija“. Knyga tampa pasauliniu bestseleriu ir milijonai žmonių ėmė lieknėti „pagal Atkinsą“. „Suvalgykim save!“ – ironiškai skelbia Robertas Atkinsas. Prasidėjo masinė euforija. 1985 m. JAV nacionalinė sveikatos apsaugos federacija paskelbė daktarą Robertą Atkinsą metų žmogumi, 1990 m. jam įteiktas pagrindinis Tarptautinės alternatyviosios medicinos organizacijos apdovanojimas, o 1992 m. pasirodė jo antroji knyga „Daktaro Atkinso naujoji dietos revoliucija“.

Tiesa, tai, ką siūlo Atkinsas, daugiau kaip prieš šimtmetį siūlė jau minėtas Viljamas Bantingas. „Iš visų žmoniją slegiančių negerovių aš nežinau ir net negaliu įsivaizduoti kitos tokios nemalonios kaip nutukimas“, – rašė Bantingas. XIX šimtmečio dietologas maitinosi taip: „Pusryčiams suvalgau penkias ar šešias uncijas jautienos, avienos, inkstų, keptos žuvies, šoninės ar kitokios šaltos mėsos, tik ne kiaulienos ir ne veršienos; išgeriu didelį puodelį arbatos arba kavos (be pieno ir cukraus), suvalgau mažą sausainį arba vienos uncijos svorio skrebutį be sviesto; iš viso suvartojama šešios uncijos kieto maisto ir devynios uncijos skysčio. Pietums suvalgau penkias ar šešias uncijas bet kokios žuvies, išskyrus lašišą, silkę ir ungurį, bet kokios mėsos, išskyrus kiaulieną ar veršieną, bet kokių daržovių, išskyrus bulves, ropes, burokėlius, pastarnokus ar morkas, išgeriu dvi ar tris taures gero klareto, chereso arba maderos, gerti šampano, portveino arba alaus negalima; iš viso suvartojama dešimt-dvylika uncijų kieto maisto ir dešimt uncijų skysčio. Pavakarių metu suvalgau dvi ar tris uncijas virtų vaisių ir išgeriu puodelį arbatos be pieno ir cukraus; iš viso dvi ar trys uncijos kieto maisto, devynios uncijos skysčio. Vakarienei suvalgau dvi ar tris uncijas mėsos arba žuvies, panašiai kaip pietums, užgeriu viena ar dviem stiklinėmis klareto ar vandeniu atskiesto chereso; iš viso keturios uncijos kieto maisto ir septynios skysčio. Jau eidamas miegoti dar ko nors užsimanau, puikiausiai tinka stiklinė grogo (džino, viskio ar brendžio, be cukraus) arba viena-dvi stiklinės klareto ar chereso“ (bet mes vartoti alkoholį nerekomenduojame, - red. past.).

Atkinsas viską  dar labiau supaprastina: atsisakyti saldžių produktų, duonos ir kitokių kepinių, gazuotų vaisvandenių, riboti sūrį, gyvulinės ir augalinės kilmės riebalus Mėsą, žuvį, paukštieną, kiaušinius – galima kirsti. Dargi galima skaninti maistą padažais, majonezu ir net grietine.

Dietų  pasiūlymų gali daug išgirsti. Štai girdėjau, jog reikia savaitę (ar bent penkias dienas) valgyti tik kopūstų sriubą. Užsinori valgyti, vėl srėbk kopūstienę. Sveika ir skrandis bus užpildytas. Sako, per savaitę taip numesi nuo 5 iki 10 kilogramų. Nors kartą pamąsčiau, jog tos visos dietos gal ir gerai, tačiau, mano galva, užtektų vieno – mažiau valgyti. Bet tai nėra lengva. Robertas Atkinsas irgi mirė sverdamas 120 kilogramų, o Viljamą Bantingą visą gyvenimą kankino antsvoris.

Gėda regėti, kaip valgo savo valgyklose kai kurie mūsų išrinkti Seimo ir Vyriausybės atstovai. Elitas. Jie ne tik nemoka sėdėti prie stalo, jie nežino, kaip taisyklingai reikia laikyti rankose valgymo įrankius, nemoka valgant naudoti šakutes, peilius, šaukštus. Dar gerai, kad mūsų valdantieji pagaliau susigaudė, jog tos jų valgyklos būtų uždaros, jose nebūtų leidžiama filmuoti. Jei kas iš europiečių pamatytų šitokį „valgymą“, tai arba mandagiai patylėtų, arba patartų ne į Europą eiti, o kuo skubiau grįžti ten, iš kur valdžion netyčiom pakliuvus. Atrodo, kad ir šiandieninės valdžios valgyklose tebegyva sovietinė santvarka su iškreipta gastronomine estetika. Kaip aiškiai regima sovietinio „obščepito” įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau „savais” tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Nors ką aš čia apie valgymą, kai visi mūsų seimūnai ir kiti valdininkai jau tokie yra, kad, nepaisant ar jie moka laikyti peilį ir šakutę, moka valgyti, gobšumo vienodai apsėsti (A. Lydekos palėpės, G. Navaičio servizai ir t. t.). 

„Nuo pirmadienio lieknėsiu“, – tuščia frazė. Rengiantis lieknėti pats lengviausias pirmasis etapas – knygos apie lieknėjimą įsigijimas. O reikalingos čia kelios nuostatos: nevalgyti ko nemėgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovėdamas ir t. t. Nors kažkur skaičiau, kad žmogui reikia mylėti save tokį, koks esi. Neigiamos emocijos sėkmingai lieknėti nepadės ir apskritai nieko gero neduos. Net ideali figūra nėra laimės garantija! Šiuo metu Europoje paplito anoreksijos, bulimijos ir Stendalio sindromai. Tai liguisto susirūpinimo figūra formos. Anoreksija – kai imama badauti, laikytis dietų, vartoti įvairias liesėjimo priemones. Šis sindromas dažniausiai kankina jaunas merginas ir moteris (nuo 13 iki 30 metų). Specialistai mano, kad šį sindromą sukelia aplinkos peršamas idealios moters – perkarusios manekenės – stereotipas. Bulimija gi – nekontroliuojamas potraukis valgyti. Bulimija būdinga vyresniems nei 40 metų žmonėms. Manoma, kad bulimiją kelia nerimas ir depresija, taip pat įtaigi maisto reklama. Kai kurie psichologai mano, kad bulimiją sukelia Vakarų pasauliui būdingas egzistencinis vakuumas, kurį žmonės bando užpildyti prikimšdami skrandį. O Stendalio sindromą sukelia meno kūriniai – kai pamatai tobulas „Madonos“ ar „Dovydo“ figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai. Sindromas pavadintas garsaus rašytojo Stendalio garbei. 1817 metais jis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais. Sako, jog nebūna mėnesio, kad kuris nors turistas, apsilankęs muziejuje, neatsidurtų Florencijos psichiatrinėje ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos.

Ir pabaigai dar dėl ryžto (metant svorį ir kitur). Jeigu toks yra, gaudykim sėkmę. Pavyzdžiui, dar nevėlu atšokti vestuves 10 10 10 ir išsiskirti 11 11 11.