Romualdas BALIUTAVIČIUS

Lietuvos tautodailininkų  sąjunga (LTS) įkurta 1966 metais. Tuomet ji vadinosi Liaudies meno draugija. Per daugiau nei  keturis dešimtmečius nueitas ilgas kelias puoselėjant lietuvių liaudies meną ir tautodailės tradicijas. LTS Šiaulių skyrius jungia beveik 400 tautodailininkų, išsibarsčiusių po visą apskritį. Kalbiname skyriaus pirmininkę Laimą Kelmelienę prašydami pristatyti, kuo gyvi, kuo šiandien kvėpuoja Šiaulių krašto tautodailininkai?

„Iš tiesų vyksta nuolatinis judėjimas, kūryba, gyvenimas. Kasmet pavasarį rengiamos ataskaitinės parodos, rudenį suburiami tautodailininkai jubiliatai, rengiamos personalinės jų parodos, rūpinamasi jaunųjų kūryba”, - pasakoja L. Kelmelienė.

LTS Šiaulių  skyrius išlaikė gerą tradiciją – rengti kasmetines tautodailės darbų parodas (to jau senokai nebėra didžiuosiuose miestuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Anot pašnekovės, tai pačios lankomiausios ekspozicijos, kadangi kūriniai artimi daugumai lankytojų, nėra nutolę nuo žmogaus tiek savo atlikimo formomis, tiek siužetais, turiniu, idėjomis. Kiekvienas juose randa ką nors sau, atpažįsta pats save ar pamato savo galimybes: „Aš gi irgi taip galėčiau padaryti!”

„Ne kartą teko stebėti, kaip parodoje viena ar pora moterų su išrašų knygute ir pieštuku atidžiai stebi eksponatą, kažką žymisi. O parodos neretai sukelia diskusijas, ginčus, kas vėlgi netiesiogiai kalba apie jų svarbą bei įtaką visuomenei, - teigia L. Kelmelienė.

Skyriaus pirmininkės  žodžiais, dauguma tokių reikšmingų renginių vyksta periferijoje. Jiems čia  suteikiamos geriausios salės, atidarymuose dalyvauja vietos valdžios atstovai, renginiai tampa tikromis šventėmis. Taip tautodailė atlieka vieną iš svarbiausių meno funkcijų - žmonių suartinimo ir bendravimo funkciją.

„Ar jūsų žodžius reikėtų suprasti, kad miestiečiai nelabai domisi liaudies menu?” - klausiame.

L. Kelmelienė:  „Ne visai taip: Šiaulių Dailės galerijoje rengiamos krašto tautodailės metinės parodos, kuriose dalyvauja per 300 (!) autorių ir demonstruojama per 1500 darbų. Parodos  mėgstamos ir lankomos šiauliečių, jaunuomenės, miesto svečių. Apie tai rašo vietinė ir respublikinė spauda, rodo televizija”.

„Neslėpsime, vyrauja nuomonė, kad savamokslių tapytojų, medžio drožėjų ir t. t. darbai negali konkuruoti su akademinio meno šedevrais... Ką galite pasakyti?”

L. Kelmelienė:  „2006-aisiais Lietuvos tautodailininkų sąjunga pažymėjo kūrybinės veiklos 40-metį. Ta proga Nacionaliniame dailės muziejuje surengta liaudies meno paroda „Amžių sutartinė,“ kurioje dalyvavo per pusšimtis Šiaulių krašto tautodailininkų. Devynių autorių darbus nupirko muziejus - istorijai... Žvelkime toliau. 2007 metais iš kasmetinės tautodailininkų parodos Šiauliuose, 55 autorių darbai atrinkti į respublikinę liaudies meno parodą Vilniuje, Pasaulio lietuvių dainų šventės metu. O 2009-aisiais iš metinės Šiaulių krašto tautodailės parodos  komisija atrinko 56 autorių darbus. Juostų audėjas šiaulietis A. Dundulis komisijos pripažintas geriausiu rinktinių juostų audimo meistru bei vainikuotas „Aukso vainiku“. Tai tik keletas faktų, kurie, manau, kalba patys už save”.

Tautodailė  sensta?

Pasak LTS Šiaulių  skyriaus pirmininkės, liaudies meną praeityje ir dabar kuria įvairaus išsilavinimo miesto bei kaimo žmonės vaizduojamosios ir taikomosios dailės srityse. Dažniausiai kūriniai remiasi menine intuicija, skirtingas yra tautodailininkų išsimokslinimas. Senasis tradicinis liaudies menas yra profesionalus ta prasme, kad meistrai yra profesionalai, ilgaamžių tradicijų tesėjai ir perdavėjai. Tradicinis liaudies menas auga tarsi medis, kuris ne tik išsaugo savo kamieną (tradicijas), bet ir „apauga” naujomis tradicijomis.

„Kaip tauta galime išlikti tik per savo tradicijas, kultūrą, meną. Nebūsime įdomūs pasauliui, jeigu kūryboje neturėsime kažko savito, būdingo tik mūsų kraštui, regionui ar visai Lietuvai”, - įsitikinusi pašnekovė.

„Ar daug jaunimo perima tėvų ir senelių puoselėtus liaudies menus?”

L.Kelmelienė:  „Deja, žmonės ir ypač jaunimas vis mažiau besidomi tautodaile, ir kad netaptume tik suvenyrų gamintojais, turime ieškoti būdų, kaip tęsti tradicijas: per parodas, parodas-pardavimus, konkursus, konferencijas, amatų šventes, kūrybines stovyklas – mokymus, per kuriuos vyksta kultūriniai - kūrybiniai mainai, sukuriami didesni darbai, pasikeičiama informacija, mokomasi. Atgaivinome tradiciją - organizuojame kūrybines stovyklas: keramikų, medžio drožėjų - irgi Kuršėnuose, akmentašių – Kelmėje. Nerimą kelia tai, jog daug audėjų išėjo Anapilin, greitai gali nebelikti, kam perduoti tradicijų. Šiaulių apskrityje liko vos kelios rankšluosčių, lovatiesių audėjos -  tautodailininkės, kurios pačios nebeaudžia, o tik moko kitus, kaip uždėti siūlus, suverti nytis, austi rankšluosčius, prijuostes, lovatieses ar pan.”

Grįžtant prie temos: kuo dar, be parodų, užsiima tautodailininkai?

„Beržynėlio parke mūsų tautodailininkai vaikų žaidimų aikštelėms sukūrė atrakcionus, sūpuokles, dekoratyvines tvoreles, suoliukus, ir kt.

2007 m. gavę  savivaldybės paramą, organizavome teorinius-praktinius seminarus: „Tradicinis liaudies audimas“, ,,Riešinių, kojinių, pirštinių mezgimas “, „Tapyba ant šilko ir liaudies menas“.          

2008 m. tęsėme projekto vykdymą: įsigijome audimo stakles, mestuvus bei kitas audimui reikalingas priemones ir medžiagas. Audėjai Ritai Kavaliauskienei padedant, pradėjome mokytis austi rankšluosčius. Tebevyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai. 

2009 m. pradėjome austi juostas ant rėmelių, nes apskrityje juostų audėjų  liko taip pat nedaug. Juosta svarbi kaip dovana, kaip pagerbimo simbolis, ir ypač kaip tradicinio tautinio kostiumo dalis”, - sako pašnekovė.

Šiauliečiai tautodailininkai turi vienintelį Lietuvoje tautodailininkų folkloro ansamblį “Margulis”, kuris kūrybinę-koncertinę veiklą pradėjo 1990 m. Kolektyvas populiarina lietuvių liaudies dainas, šokius, tautosaką, instrumentinę muziką. Ansamblyje groja, dainuoja ir šoka 27 žmonės.

2009 m. pavasarį  „Margulis“ ir Šiaulių krašto tautodailininkai dalyvavo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginiuose Kaliningrado srityje. O vasarą išvyko į festivalį Punske (Lenkija). Čia taip pat buvo demonstruojami amatai, atidaryta keramikės V. S. Šufinskienės paroda. O tų pačių metų rugsėjo mėnesį dalyvauta Joniškio ŽŪ mokyklos organizuotame renginyje „Tradicinė Šiaurės Lietuvos  paroda – mugė“, kur demonstravo amatus, dalyvavo koncertinėje  programoje.

„Ar skyriaus tautodailės puoselėtojai vieni su kitais bendrauja tik per parodas ir koncertus?” - domimės. 

L. Kelmelienė:  „Anaiptol. Šiaulių krašto tautodailininkai turi gražią tradiciją: kasmet paskutinįjį lapkričio šeštadienį pagerbti jubiliejų švenčiančius savo kolegas. Ta proga rengiamos jubiliatų kūrybos parodos, konferencijos, priimami nauji nariai.

Pernai Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyrius pristatė jubiliatų kūrybą Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje. Jos autoriai – įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės: mokytojai, inžinieriai, staliai, kitų sričių specialistai. Dalyvavo daugiau kaip 30 žinomų liaudies meistrų, pateikusių apie pusantro šimto darbų. Tai audėjas A. Dundulis, medžio drožėjai A. F. Steponavičius, E. Gaubas ir V. Biskis, akmentašiai J. Vaicekauskas ir S. Rimas, kalviai J. Bukauskas, S. Špukas, keramikės R. Mataitienė bei Z. Pastaukienė, mezgėjos I. Gaidamavičienė, S. Pranienė, sodų iš šiaudų varstytoja B. Gricienė. Keturi parodos dalyviai - audėja G. Ivanauskienė, mezgėja A. Vonsavičienė, medžio drožėjas J. Bražiūnas ir keraminių švilpynių meistras S. Vilimas šventė solidų 80-ies metų jubiliejų.

„Kaip Šiaulių krašto tautodailininkų parodas vertina meno žinovai? Kokią tautodailės ateitį matote jūs pati?”

„Pasak menotyrininkės M. Adomavičienės, „tautodailės tradicijų puoselėjimas ir jų tęsimas yra gyvybiškai svarbi tautiškumo bei pilietiškumo išraiška visuotinėje globalizacijoje”. Keičiasi kūrėjų meninė samprata, atsiranda didesnis laisvės pojūtis. Keičiasi ir visuomenės estetiniai poreikiai, kurie savo ruožtu veikia meistrų kūrybą. Sukuriamos naujos technologijos ir atsiveriantys nauji ryšiai su pasauliu daro stiprią įtaką tautodailės raidai.

Reikia pripažinti, jog kai kurie meistrai neatlaiko tokio veržlaus naujų galimybių  srauto ir patenka į masinės kultūros pinkles”, - pabrėžia L. Kelmelienė.