Ričardas JAKUTIS

Apie tai, kad dienos šviesa yra vertybė, pirmas susigriebė ir parašė Benjaminas Franklinas 1784 metais. Jis baisiai mėgo ekonomiką, t. y. taupymą. Ir jam taip pagailo sudeginamų žvakių, kad jis ėmė ir parašė laišką The Journal of Paris redaktoriui. Tačiau persukinėti laikrodžių Franklinas nesiūlė. Jis siūlė tiesiog anksčiau keltis ryte ir anksčiau gultis - reiškia ilgiau išnaudoti dienos šviesą ir mažiau tamsą apšvietinėti žvakėmis.

 

Pirmasis pasiūlęs laikrodžius persukinėti buvo Williamas Willett. Šis žmogus keldavosi anksti ir jodinėdavo ant savo žirgo arba žaisdavo golfą, žodžiu, džiaugėsi pasauliu ir nuostabia gamta. Bet negalėjo jis vienas džiaugtis tyliais ir vaiskiais rytais, jis labai troško, kad ir kiti keltųsi anksti ir džiaugtųsi kartu su juo. Todėl 1907 metais Willett parašė pamfletą apie tai, kaip gera keltis anksti ryte, kaip būtina ir reikalinga persukinėti laikrodžius ir galiausiai pateikė visą virtinę skaičiukų, kiek mes sutaupytume, jei persuktume laikrodžius. Pirmą kartą toks laikrodžių rodyklių pasukimas įvyko 1908 metais, kai Didžiojoje Britanijoje buvo įvestas vasaros laikas, nes britai nusprendė taip taupyti energetinius resursus. Tačiau procesas toliau nejudėjo, o Willett mirė 1915 nesulaukęs, kad kas pasektų britų pavyzdžiu. 

 

O laukti jam būtų reikėję tik vienerius metus, nes 1916-aisiais Didžiosios Britanijos pavyzdžiu pasekė ir Vokietija bei Austrija-Vengrija, I pasaulinio karo metais ieškojusios bet kokios galimybės energijai taupyti. Dar po dvejų metų vasaros laiką įsivedė ir Jungtinės Amerikos Valstijos (Day-Saving Time, DST). 

 

Šiuo metu visa Europos Sąjunga, Rusija, Kanada, JAV ir kitos šiaurės pusrutulio šalys taupo dienos šviesą. Taip pat taupo ir pietų pusrutulio šalys, esančios toliau nuo ekvatoriaus. Bet didžioji pasaulio dalis netaupo, t. y. jie nepersukinėja laikrodžių. Netaupo Afrika, Azija ir Pietų Amerika.

ES toks laiko keitimas patvirtintas 1980-aisiais. Lietuvoje, atsižvelgus į ES direktyvą, 2002 metais įsigaliojo vasaros ir žiemos laikas: paskutinį spalio sekmadienį trečią valandą įsivedėme žiemos, o paskutinį kovo sekmadienį - vasaros laiką.

 

Taigi į suktą viktorinų klausimą, kuris mėnuo metuose ilgiausias, reikia atsakyti, jog tai spalis, nes paskutinį šio mėnesio sekmadienį laikrodžio rodykles pasukame vieną valandą atgal ir tuo mėnesį valanda prailginame.

 

Laikrodžių rodyklės sukinėjamos, tačiau specialistai vis nesutaria, kas svarbiau: vasaros laiko įvedimo nauda energijos taupimui, kuri, pasirodo, tėra minimali - vidutiniškai ekonominis efektas vertinamas 3-8 proc., ar visa ta „velniava“ dėl laiko kaitaliojimo ir dargi daroma žala žmonių sveikatai (tiesa, pastaroji gal irgi minimali, bet vis tiek).

 

Kol laikrodžių rodyklių nereikia sukti, viskas tylu, bet kai ateina laikas tam pasukimui, pasipila liaudies nuomonės. Vieni siūlo grįžti prie vadintojo „Andrikienės laiko“, t. y. prie tokio, kuris yra Europoje, kad važiuojant į Vakarus ir kertant Lenkijos sieną nebereikėtų laikrodžio sukti valanda atgal. Tam kovo mėnesį nebeįvesti vasaros laiko ir viską palikti nebejudinamai. Miegaliai gi teigia, kad anoks malonumas, kai saulė tave pradeda žadinti 3-4 val., o po pietų jau ima temti. Ir, girdi, laikrodžio sukinėjimas primena pasaką apie kvailius, kurie “dieną ilgino”.  Ironiškas pasiūlymas - atsukti laikrodžius pusvalandį ir gyventi tarp vasaros ir žiemos laiko, o be to, Lietuva taip išsiskirtų originalumu ir būtų žinoma visoje Europoje ar net pasaulyje. Nors šiaip jau mūsų laikas kaip ir Izraelio, tad niekas dėl jo neturėtų mums priekaištauti. 

 

Pažįstami vasarą nusivedė iš Amerikos atvykusį giminaitį į naktinį klubą. Nuėjo jie ten 21 valandą, išėjo prieš 4 valandą. Įėjo - buvo šviesu, išėjo - šviesu. „Ar yra pas jus naktis?“ - klausia svečias. Juokaujama, jog Lietuva - tai šalis, kur pietaudamas gali grožėtis saulėlydžiu.

 

Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas - „Neturiu laiko“. Visi pasakys, jog mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Netiesa, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas per parą. O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuos mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, tarkavimo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangės. O restoranai (vėl - „greito“ maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera. Kai sakome „Neturime laiko“, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, o reikia tik paaukoti kokiam reikalui laiko ir laiko bus, nes tokia jau aukos esmė - grįžti pasidauginus. O žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko nenuveikia.

Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka - jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų“. Gi tas pats Einšteinas savo studentams išdalijo užduotis. „Bet juk čia tokie patys uždaviniai, kuriuos davėte per praėjusį egzaminą?“ - pastebėjo studentai. „Taip, bet atsakymai jau kitokie“, - paaiškino mokslininkas. Ir tuomet supranti (bent kiek), kas tai yra laikas. O dėl laiko neturėjimo, tai kažkas yra teisingai pasakęs, jog jo neturėjimas (neradimas) gali uždusinti mūsų santykius su kitais žmonėmis ir užtemdyti mūsų dienas. Laikas, deja, gali tapti ir stabu. Be abejo, jog laikas brangesnis ir už pinigus, bet žmonės moka pinigus, kad smagiai praleistų laiką.

Jaunam regis - visas laikas dar prieš akis. Atrodo, jis gali pasakyti, jog šiandien nieko neveiks, jog viską suspės padaryti vėliau. Garbingesnio amžiaus žmogus bandys jaunėliui paaiškinti, kaip jis klysta, tačiau ar tas klausys… Jauni gyvena ne laiku, o dabartimi. Bet visų blogiausia, kai jauni sako, „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas laikas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“. Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties. Alberas Kamiu yra pasakęs, jog pradžioje laikas mus neša, po to mes jį turime nešti. Pasipriešinti laikui yra neįmanoma, bet galima padaryti jį savo sąjungininku. Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko. Pasakysiu, jog kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, tas nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti - „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.

 

Kalbant apie laiką iš naujų knygų lentynos norisi išsitraukti Yuri Slezkine knygą „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“, nes, mano galva, žydai geriausiai susitvarko su laiku.

 

Yuri Slezkine (Jurijus Sliozkinas) (g. 1956) – Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje. Nuo 1983 m. gyvena JAV.

 

Knyga prasideda drąsiu pareiškimu: modernioji epocha yra žydų epocha, tad tam tikra prasme visi mes esame žydai. Žinoma, tai sakoma perkeltine prasme, bet įtikinamai aiškinama, kad gyventi šių laikų pasaulyje žydai prisitaikę geriau negu dauguma kitų grupių. „Žydų šimtmetyje“ (tas žydų šimtmetis - XX amžius) aiškinama, kaip ir kodėl moderniajame pasaulyje išsiskiria kaip tik žydai, pasiekę neproporcingai didelių laimėjimų mokslo, meno, politikos, verslo ir kitose srityse. Knygoje aiškinama, kad marksizmas ir froidizmas kilo daugiausia iš žydų istorinės padėties, čia kalbama apie žydų gyvenimą JAV ir Palestinoje, bet daugiausia dėmesio skiriama dramatiškiems žydų likimo posūkiams Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje.

 

Savo knygoje Yuri Slezkin teigia, kad paskutinį šimtmetį žydai patyrė tris rojus ir vieną pragarą. Žodis „pragaras“, žinoma, nurodo į holokaustą. O kas yra tie rojai? Autorius taip ir neatsako, bet linksmai pasakoja apie žydų gyvenimą ir nuotykius Kijeve, Charkove, Leningrade ir Maskvoje.

 

Žydų visuomenėje pagrindinis sėkmės kriterijus ir pagrindinė nišos, kurią jie užima, prasmė - intelektuali veikla, intelektualus tarpininkavimas, paskui - darbas su tekstu. Įsiminė sena istorija, mano galva, gan puikiai šią tautą apibūdinanti. 

 

Jaunas žydas atėjo pas rabiną ir pareiškė, jog nori studijuoti Talmudą. 

 

- Aš baigiau Berklio filosofijos fakultetą ir apsigyniau disertaciją apie Sokrato filosofijos logiką. O dabar noriu truputį pasimokyti Talmudo. 

 

- Tu nepasiruošęs studijuoti Talmudą, - pasakė rabinas. - Tai giliausia knyga iš visų, kada nors žmonių parašytų. Bet jei jau reikalauji, aš patikrinsiu tavo logiką: susidorosi - mokysiu tave.

 

Jaunuolis sutiko. Rabinas klausia:

 

- Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas - ištepliotu. Kuris iš jų eis praustis? 

 

- Na, žinoma, tas, kurio veidas nešvarus! 

 

- Neteisingai. Pagalvok logiškai: tas, kieno veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio veidas švarus, ir nuspręs, kad jo veidas taip pat švarus. O tas, kurio veidas švarus, pažiūrės į tą, kurio išteptas, nuspręs, kad jo veidas taip pat išsitepęs, ir eis praustis. 

 

- Gudriai sugalvota! - sužavėtas pasakė svečias. Nagi, rebe, patikrinkite dar kartą! 

 

- Gerai, jaunuoli. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas - ištеptu. Kuris iš jų eis praustis?

 

- Bet mes gi jau išsiaiškinom - tas, kurio veidas švarus! 

 

- Neteisingai. Praustis eis abu. Pagalvok logiškai: tas su švariu veidu, pažiūrės į tą, kurio išteptas, ir nuspręs, kad jo veidas taip pat išsitepęs. O tas, kurio išteptas, pamatęs, jog kitas nuėjo praustis, supras, jog jo veidas išteptas ir taip pat eis praustis. 

 

- Aš apie tai nepagalvojau! Neįtikėtina - aš padariau loginę klaidą! Rebe, patikrinkite dar kartą!

 

- Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu. Vienas išlenda švariu veidu, kitas - ištеptu. Kuris iš jų eis praustis? 

 

- Na... Praustis eis abu. 

 

- Neteisingai. Nė vienas neis praustis. Pagalvok logiškai: tas, kurio veidas nešvarus, pažiūrės į tą, kurio švarus, ir neis praustis. O tas, kurio švarus, pamatęs, kad išsitepęs neina praustis, supras, kad jo veidas švarus, ir taip pat neis praustis. 

 

Jaunuolį apėmė neviltis. 

 

- Patikėkite, aš galiu studijuoti Talmudą! Paklauskite ko nors kitko! 

 

- Gerai. Du žmonės leidžiasi dūmtraukiu… 

 

- O Viešpatie! Nė vienas neis praustis!!! 

 

- Neteisingai. Dabar tu įsitikinai, kad Sokrato logikos nepakanka, norint studijuoti Talmudą. Paaiškink man, kaip taip gali atsitikti, kad du žmonės leistųsi vienu ir tuo pačiu dūmtraukiu, ir vienas veidą išsiteptų, o kitas - ne?! Šis klausimas - beprasmis, ir jei tu leisi savo gyvenimą, atsakinėdamas į beprasmiškus klausimus, tai visi tavo atsakymai taip pat neturės prasmės! 

 

Kodėl žydai protingiausia tauta, o žydų humoras - geriausias pasaulyje? Sako, tai lėmė du veiksniai: 1) žydai per tūkstantmečius išlaikė tradiciškumą, nuolat gausino išminties skrynios lobius; 2) žydų tauta patyrė daugybę negandų; tik labai nukentėjęs pasidarai protingas ir supranti gerą humorą. O kodėl žydai taip nukentėjo? Paradoksas - kaip tik dėl to, kad buvo išmintingi ir vengė juodo darbo, prasčiokų minios, o krovė turtus. 

 

Su Y. Slezkin teiginiu, kad visi mes esame žydai, susidūriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti žodį „Gerai“. Kadangi „R“ nekaip tariu, tai nežinau, ką pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau man žydai artimi, nes jie netriauškia „čipsų“, negeria „Coca-colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje.

 

Lietuvos televizijos laidos „Labas rytas“ žurnalistai lankėsi Izraelyje ir neseniai net kelias savaites savo laidoje rodė trumpus reportažus iš šios kelionės. Ypač puiku keliauti po Izraelį žiemą, kai temperatūra šiame krašte šiek tiek per 20 laipsnių šilumos. Laikas atitinka mūsiškį, susikalbėti rusiškai gali, o kai kur - net lietuviškai. Jeruzalė Jeruzale, bet bent man Izraelyje kelionės tikslas - Kinereto ežeras, kuris dar vadinamas Galilėjos jūra, o to laiko šalia esančių miestų garbei ežeras turėjo dar du pavadinimus: Tiberiados arba Genezareto. Naujasis Testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Turistai apsilanko prie švento Petro namo pamatų. Ant ežero kranto gausybė restoranų. Pagrindinis patiekalas - jūros gėrybės. Kaip ir turi būti, brangiausia porcija pavadinta „Švento Petro žuvis“.

 

Nustebau išgirdęs apie Jeruzalės sindromą. Jis pasireiškia tuo, kad apsilankę Jeruzalėje ar kitose Kristaus buvimo vietose žmonės patiki turintys stebuklingų galių ar net įsivaizduoja esą mesijai. Girdėjau, kad kai kurie net išsikerpa baltoje viešbučio paklodėje skylę, užsimauna per galvą ir nuplevėsuoja gatvėsna skelbti ateities karalystės. Be abejo, jie patenka Jeruzalės klinikų, aptarnaujančių tokius turistus, globon. Nors sako, jog geriausias būdas kuo greičiau parvežti tokį turistą namo ir jam viskas praeina.

 

Nors šiandien visiems ne laikrodžių sukimas svarbiausia ir net neįdomi žydų išmintis, o labiausiai domina, ar šalta bus žiema, ar tikrai, kaip kai kurie pranašauja, temperatūra pasieks 40 laipsnių šalčio. Atsakymas vienas - stebėti gamtą: jei spalį ima snigti ir šalta - sausis bus gražus, jei spalis miglotas - žiemą gausiai snigs, jei daug riešutų ir mažai grybų - bus gili ir rūsti žiema. Kaip ten su riešutais nežinau, bet grybų tai juk buvo daug, o dar spalį pasnigo.