
Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotojai, GKK pirmininkei Marijai Birutei Paplauskienei dažnai tenka patvirtinti gydytojų skirtą individualų mokymą namuose.
Tado JUODŽIUKYNO nuotr.
Zita KATKIENĖ
Kai vaikas suserga psichikos liga, vargsta ne tik šeima. Pedagogai bei mokyklose dirbantys psichologai, socialiniai darbuotojai pastebi, kad tokių vaikų mokyklose daugėja. Psichikos sveikatos specialistai ima stebėtis, jog vis dažniau psichikos problemų turinčiam vaikui tenka skirti individualų mokymą namuose, nes vaikas nepajėgia pritapti mokykloje – jis trukdo dirbti kitiems arba nespėja su visais ir jo pažangumas krenta vien dėl to, kad nespėja atlikti mokytojo skirtų užduočių. Tėvai reaguoja įvairiai: vieni kaltina pedagogus, kad šie nepakankamai skiria vaikui dėmesio, kiti - gydytojus, kad šie neskiria tinkamo gydymo, treti baiminasi, kad mokymas namuose tik dar labiau pakenks vaikui.
Mokykloje nepritapo
Penktoje klasėje tėvai pastebėjo, kad Greta (vardas pakeistas) tampa vis tylesnė, užsisklendusi. „Kai dukra maudėsi, netikėtai užėjau į vonią ir pastebėjau jos kojas, nusėtas mėlynių“, - pasakoja mama, iki šiol nepamirštanti to išgąsčio, kuris ją ištiko tą minutę.
Duktė nenorėjusi pasakoti, tačiau tylėti jau negalėjo. Jos pasakojimas pribloškė tėvus. Mergaitė, pasirodo, beveik kasdiena kentė klasės draugų patyčias. Šie prikibdavo prie jos dėl kiekvieno menkniekio, o savo nepasitenkinimą dažniausiai išreikšdavo... spyriais. Greta nuolat kęsdavo klasės draugų spyrius į kojas, tačiau niekam nesiskundė: nei mokytojams, nei tėvams.
Mama ėjusi kalbėtis pas klasės auklėtoją, bet ši tik nusišaipė, kad prie kiekvieno vaiko nepristovės, kad padaryti nieko negali. „Aš kreipiausi į mokyklos direktorių, bet jis pareiškė, kad jų mokykloje smurto ir patyčių tikrai nėra ir negali būti“, - pasakoja mama.
Tačiau smurtas ir patyčios nesiliovė. Greta, grįžusi iš mokyklos, vis dažniau papasakodavo, kad atėmė iš jos piešinį, sudraskė rankdarbį, kuriuos mergaitė nuo mažens atlikdavo ypač stropiai, kūrybingai. „Ji labai gražiai piešia ir kai kurie klasės draugai dėl to piktinasi“, - sako mama. Tėvai suprato, kad šioje klasėje duktė mokytis nebegali ir nusprendė keisti mokyklą.
Kitoje mokykloje pirmą pusmetį buvę sunkiau – nerado draugų. Bet vėliau susipažino su mergaite, su kuria artimiau susidraugavo, ir jautėsi puikiai. Mokslai Gretai visada sekėsi, todėl mokytis patiko.
Baigusios devynias klases abi draugės nusprendė keisti mokyklą. Tačiau dešimtoje klasėje prasidėjo sveikatos problemos – ėmė varginti nemiga, ėjimas į mokyklą merginai tapo kančia.
Keitėsi ir Gretos išorė – ji ėmė rengtis tamsiais drabužiais, dažė plaukus tai raudonai, tai juodai, antakį, o vėliau ir nosį, lūpas bei ausis „dabino“ vis daugiau auskarų. „Aš prašiau, kad ji nesivertų tų auskarų, bet ji ir vėl kur nors įsiverdavo“, - pamena mama keistą dukters elgesį. Vėliau ant rankų atsirado tatuiruotės, kurias pastebėjusi mama dar labiau nustebo, nes pamatė, kad rankas „puošia“ ir ... pjūvių randai. Greta vis dažniau riešus žalodavo skutimosi peiliukais, bet randus visada slėpdavo ilgomis drabužių rankovėmis. Kai tėvai pastebėdavo, žaizdos jau būdavo begyjančios. Tapo akivaizdu ir ypač skaudu, kad duktė žaloja save ir akivaizdžiai tai slepia nuo aplinkinių. Tėvai kreipėsi į medikus ir mergina buvo paguldyta į ligoninę – jai diagnozuota sunki depresija ir asmenybės sutrikimas.
Mokymas namuose - išeitis
„Po gydymo ligoninėje gydytoja pasiūlė galimybę mokytis namuose ir Greta sutiko. Sutikome ir mes“, - pamena moteris, vėliau supratusi, kad namų mokymas sielos ligos kamuojamam vaikui – puiki išeitis.
Mergina norėjo mokytis, tačiau klasės triukšmas, bendravimas su bendraamžiais kėlė problemų. Kai viso to nebuvo, problemų buvo mažiau.
Deja, mokykloje žinia apie namų mokymą dėl psichikos problemų buvo sutikta prieštaringai. Pedagogai pasipiktino vien dėl to, kad moksleivė gyvena toli ir kelionei sugaiš daug laiko. Viena mokytoja sakė atvirai: „Kam psichei mokslas – vis tiek neprireiks“. Tačiau mergaitė norėjo mokytis ir siekė, kad būtų mokoma A lygiu. Tėvai rado išeitį: Kai Greta jautėsi blogai, tėvai jos atliktas užduotis nuveždavo į mokyklą. Kai savijauta geresnė – pati važiuodavo į mokyklą ir atsiskaitydavo.
Kildavo problemų tada, kai dėl ligos ilgiau nepajėgdavo mokytis. Ypač, kai po mėnesio, praleisto ligoninėje, dar mėnesį teko gydytis sanatorijoje. „Tik viena mokytoja piktinosi, kam Greta prašo, kad būtų mokoma A lygiu ir sakė tiesiai: „Juk esi psichė – kam tau tas A lygis?“ „Bet aš tik dėl ligos atsilikau – noriu pasivyti“, - prašė Greta mokytojos, kad nenuleistų reikalavimų ir užduočių kartelės. Pagaliau ši mokytoja sutiko ir mergina buvo mokoma A lygiu.
Gretos mama įsitikino, jog tam vaikui, kuris tikrai serga psichikos liga, namų mokymas – labai gerai. „Mes džiaugiamės namų mokymu, nes vaikas nori mokytis, bet tik dėl ligos negali“, - sako moteris.
Tėvų nuomonė – svarbiausia
Psichikos sveikatos specialistai pastebi, jog vis dažniau medikų pagalbos ieško ne tik tie vaikai, kuriems diagnozuojamos ligos – depresija, asmenybės sutrikimai, kaip minėtu atveju. Vis dažniau pagalbos ieško ir tokie vaikai, kuriuos vargina elgesio sutrikimai. Dėl neprognozuojamo vaiko elgesio kenčia ne tik artimieji, klasės draugai, bet ir pats vaikas. Į Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro vedėją Olgą Rimovskają bei kitus specialistus dėl psichikos ar elgesio problemų kreipiasi vaikai su šeimos gydytojų siuntimais arba tėvelių iniciatyva atvesti. Būna ir taip, kad patys tėveliai prašo skirti individualią mokymosi programą, nes dėl vaiko elgesio jau ne kartą teko keisti mokyklą, bet ir kitoje mokykloje problemos lieka tos pačios – jei vaikas patyrė patyčias ankstesnėje mokykloje, ir, pakeitęs mokyklą, jis sulaukia patyčių, jei vaiko elgesys buvo neprognozuojamas, ir kitoje mokykloje jis kelia problemų, dėl kurių darbas pamokoje tampa neįmanomas.
„Mes niekada nerekomenduosime individualaus mokymo namuose, jei patys tėvai to nenorėtų – jie pirmiausia inicijuoja ir sprendžia“, - sako gydytoja.
Juolab kad individualus mokymas, pasak psichiatrės, ne kiekvienam vaikui tinka. Mokyklos lankymas, anot specialistės, psichikos sutrikimų turinčiam vaikui dažnai yra būtina sėkmingo gydymo dalis. Tačiau ir mokykloje mokytojas su tokiu vaiku turėtų dirbti individualiai. Tačiau didelėse klasėse, kokios yra šiuo metu mokyklose, tai padaryti labai dažnai net neįmanoma, gydytojai neretai priekaištauja pedagogams, jog tai jie nesugeba dirbti su tokiu vaiku, kuriam reikalinga elgesio korekcija.
Kiti tėvai, pasak psichiatrės, nenori individualaus mokymo namuose, nes jaučiasi ramiau, kai vaikas eina į mokyklą.
Izoliuojami nuo gyvenimo problemų
„Ne mes sprendžiame, ar skirti vaikui mokymą namuose, mes tik rekomenduojame – tai sprendžia Gydytojų konsultacinė komisija“, - sako O. Rimovskaja, kuriai šias rekomendacijas mažojo paciento ligos istorijoje tenka rašyti vis dažniau.
Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro Gydytojų konsultacinės komisijos (GKK) pirmininkė Birutė Marija Paplauskienė pastebi, jog kas mėnesį individualų mokymą namuose tenka skirti 3-4 vaikams. Tačiau, pasak šeimos gydytojos, namų mokymas bene dažniausiai skiriamas po įvairių traumų, ligų. Skiriamas ir dėl psichikos sveikatos problemų. Tokiu atveju, pasak gydytojos, psichiatro rekomendacija ir būna lemiama – Gydytojų konsultacinė komisija specialistų rekomendacijos nėra keitusi.
Namų mokymą Gydytojų konsultacinė komisija skiria vieneriems metams. Jei specialistai mano, jog ir kitais mokslo metais reikalingas individualus mokymas namuose, vėl pacientas turi kreiptis į GKK. Komisijos pirmininkė B. M. Paplauskienė pastebėjo keistą dėsningumą – ypač dažnai dėl psichikos problemų kreipiasi vyresniųjų klasių moksleiviai baigiantis mokslo metams. Dažniausiai jiems diagnozuojamos adaptacijos problemos. Ir tai yra dvyliktokai, kurie rengiasi egzaminams. Abiturientai, tiesa, dažniausiai prašo atleisto nuo brandos egzamino. Būna, kad dėl adaptacijos problemų skiriamas mokymas namuose baigiamosios klasės pradžioje ir vaikas visus metus nelanko mokyklos, jis izoliuojamas nuo kolektyvo, jam, gydytojos manymu, sukuriamos šiltnamio sąlygos. „Vaikas turėtų būti pratinamas prie sunkumų, o ne nuo jų šalinamas“, - mano medikė.
Juolab kad sulaukę 18 metų tie patys vaikai, kurie prieš metus ar anksčiau prašė mokymo namuose, ateina sveikatos pažymos vairuotojo pažymėjimui gauti. Deja, kai paciento kortelėje yra psichikos ligos diagnozė, ir gydytojams iškyla problemų, – tenka aiškintis, atlikti specialius testus, kreiptis į psichologus, kurie įvertins esamą sveikatos būklę ir tik retais atvejais patvirtins, jog aštuoniolikmetis yra psichiškai sveikas.
Dirbti su hiperaktyviais nemoko
Šiais mokslo metais individualus mokymas namuose yra paskirtas 87-iems moksleiviams, besimokantiems įvairiose miesto mokyklose. Pasak Savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiosios specialistės Rasos Stankuvienės, mokyklų pateikta informacija – konfidenciali, nes ligos žymimos specialiais kodais ir neaišku, dėl kokių priežasčių skiriamas namų mokymas. Terminai taip pat skiriasi – nuo kelių mėnesių iki ilgiausio termino – visų mokslo metų.
Šis sąrašas, pasak specialistės, keičiasi, nes namų mokymas gali būti skiriamas bet kuriuo laiku, vaikui patyrus traumą ar susirgus.
Rasos progimnazijoje, kaip ir kitose miesto mokyklose, esama vaikų, kuriems medikai skiria individualų mokymą namuose. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Kristina Umbražūnienė teigia, jog tie vaikai ugdomi pagal mokymo planą, kuris sudarytas kiekvienai klasei. Kuo žemesnėje klasėje mokosi vaikas, tuo mažiau pamokų per savaitę jam skiriama.
Dažniausiai namų mokymas skiriamas po patirtų traumų ir jis trunka mėnesį–du. Tik vienas moksleivis mokomas namuose dėl psichikos problemų – sutrikusio intelekto. Šis vaikas individualiai mokomas jau ne pirmus metus ir pagal specialiai sudarytą mokymo planą įgis progimnazijos baigimo pažymėjimą. Moksleivis nėra izoliuotas nuo klasės kolektyvo, jis dalyvauja klasės valandėlėse, ateina į užsiėmimus pas logopedę, susitinka ir su mokytojais. Tėvai nenori, kad vaikas lankytų specialiąją mokyklą, nors ten gal įgytų daugiau įgūdžių, kur su intelekto problemų turinčiais vaikai dirbama daug intensyviau.
„Mes dirbti su specialių poreikių vaikais nesame pasirengę - esame savamoksliai, nes neturime specialiojo pedagogo žinių“, - sako K. Umbražūnienė.
Dėl elgesio sutrikimų, pasak pedagogės, vaikams mokymas namuose skiriamas labai retai, nors tokių vaikų mokyklose yra ne vienas ir ne du. Yra tokių, kurie dėl netinkamo elgesio išeina į kitą mokyklą, tačiau pasiekia informacija, jog ir ten vaikas nepritampa – akivaizdu, jog mokyklos keitimas elgesio problemų neišsprendžia.
Toks vaikas, pasak K. Umbražūnienės, trukdo visai klasei, tačiau mokytojų dirbti su hiperaktyviais vaikais niekas nemoko – jie patys kuria įvairias metodikas ir ieško būtų, kaip „tramdyti“ ramiai negalintį išbūti išsišokėlį. Dažniausiai tokie vaikai stinga socialinių įgūdžių, nemoka bendrauti, nesupranta, kada kalbėti, o kada nutilti. Grupinis darbas, kai yra toks vaikas, neįmanomas, tačiau tokie atvejai, pasak pedagogės, nėra labai dažni.
„Labiausiai džiaugiamės, kai pavyksta kalbą rasti su šeima“, - sako pedagogė, puikiai matanti, kad daugėja tėvų, kuriems patiems reikia specialistų pagalbos. Tais atvejais, kai tėvai supratingi, pedagogai drauge ieško sprendimų. Ypač svarbi tėvų kontrolė vaikui – jie kasdien turi ne tik patikrinti pažymių knygelę, bet ir elgesio sąsiuvinį, kuriame mokytojai rašo pastabas, pagyrimus. Kai mokytojas parašo, kad vaikas pamokoje buvo nedrausmingas, mama ar tėtis turi paskambinti mokytojui, išsiaiškinti problemas. „Kai tėvai reaguoja, ir vaiko elgesys keičiasi“, - pastebi pedagogė.
„Mes inicijavome ir bendradarbiavimą su policijos nuovada“, - sako K. Umbražūnienė.
Tas bendradarbiavimas prasidėjo prieš 7-8 metus. Policijos pareigūnai reguliariai lankosi mokykloje, bendrauja su elgesio problemų turinčiais vaikais. Yra vaikų, kurie taip pat turi bendrauti su policininkais, nes jie savo elgesio sąsiuvinį reguliariai turi parodyti ne tik tėvams, bet ir policijos pareigūnui. Tai vaikus, pasak pedagogės, labai drausmina.
Ypač vaikams nepatinka pašnekesiai socialinės pedagogės kabinete. Juose be vaiko ir socialinės pedagogės, turi dalyvauti ir tėvai, kurie taip pat turi pasisakyti apie tai, kas padaryta, kad vaiko elgesys būtų kontroliuojamas.
Namų mokymas, skirtas tokiam vaikui, vargu ar išspręstų visas problemas. Žinoma, palengvėtų mokytojo darbas, nes jam dirbti būtų lengviau. Bet vaiko žinios tikrai nukentėtų, nes mokymo krūvis mokykloje ir namuose labai skiriasi. Be to, vaikas izoliuojamas nuo bendraamžių, jis neišmoks bendrauti, nežinos, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Pedagogai pastebi, jog hiperaktyvūs vaikai dažniausiai yra normalaus intelekto, todėl asmenybei padaroma didelė žala, kai krūvis sumažinamas.



