Šiaulių dienų metu rašoma apie miesto istoriją, miesto pasiekimus, miestiečių gyvenimą, kultūros įvykius, o aš pagalvojau, parašysiu, kur per šias dienas vertėtų apsilankyti maisto gurmanui – tiek šiauliečiui, tiek miesto svečiui. Parašiau žodį „vertėtų“ ir galvoju, jog ir neturiu ką įdomaus ar išskirtinio pasiūlyti. Šiauliečiai skundžiasi, jog mieste nerasi nė vienos ypač mielos ir solidžios vietos, kur būtų galima skaniai pavalgyti. Na, tokių, kurias turi Vilnius, Klaipėda, gal dar Kaunas, o ir kai kurie mažesni miestai, žiūrėk, turi kuo maisto gurmanus nustebinti. Bet žiūrime, ką turime mes.

Ričardas JAKUTIS
Pirmiausia, kur rasti gerą lietuvišką virtuvę? Aš nežinau. Ei, gal kas atsiliepsit ir komentaruose parašysit!
Tiesa, kiek apie pačius lietuviškus patiekalus. Yra teigiančių, kad tautos pamėgti cepelinai ar šaltibarščiai – visai ne lietuviški nacionaliniai patiekalai. Tačiau ar tikrai negalime šių patiekalų vadinti savais?
Skaičiau, kad lietuviškiems patiekalams galima priskirti tuos, kurie minimi XIX amžiuje ar dar anksčiau (išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“), nes XX a. lietuviška virtuvė jau nebesiformavo. Po amžiaus turėtų sekti kilmės kriterijus – valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų bei ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.
Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje – 5 proc., o Lietuvoje net 10 proc. Tad kulinarijos specialistai teigia, kad lietuvių bajorų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais.
O šiaip jau vieni įsitikinę, kad cepelinus ir bulvių plokštainį į Lietuvą atvežė žydai, šaltibarščiai su kefyru yra sovietinis „obščepito“ valgis. Kiti aiškina, kad šaltibarščiai – tai valgis, nuo seno lydėjęs lietuvių lauko darbus, kai dar jokių sovietų čia net kvapo nebuvo. Lenkai aiškina, kad daug valgių lietuviai pasisavinę iš jų, o iš tikrųjų Lenkijoje taip populiarus bigusas buvo Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys, o fliakų sriuba – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis, gaminamas iš plėkų (žarnokų). Tad pasakyk dabar, kurie valgiai lietuviški, o kurie ne. Negirdėjau tik ginčų, kad kas neigtų, jog midus ir midaus trauktinės nėra lietuviški gėrimai.
Girdėjau nuomonę, kad lietuvių gurmanai mirs nuo riebalų ir cholesterolio. Dietologai tvirtina, esą, vienu kartu suvalgęs 10 kiaušinio trynių suaugęs žmogus gali ir numirti, bet naiviai nustemba, kai sužino, kad šitiek trynių būna karališko šakočio gabalėly, kurį per vakarą sušveičia kelerių metukų lietuviukas.
Lietuviai greitai bet kuriuos patiekalus pritaiko savo virtuvei. Mačiau sušius be jokios žalios žuvies, vasabių ar kitų japoniškų mandrybių, užtat su rūkyto kumpio gabalėliais, virtais kiaušiniais, konservuotais žirneliais. Tai pamatę japonų virėjai netektų amo.
Jei jau prakalbau apie sušius, kadangi jie vienas iš mano mėgiamiausių patiekalų, pasakysiu, jog Šiauliuose jų rasti galima. Sakoma, kad lietuviai – tradicijas puoselėjantys žmonės. Vieni nesutinka Naujųjų, neišklausę „Traviatos“, o štai vienas bičiulis tą naktį būtinai turi su šeima įkopti į Salduvės piliakalnį. Yra ir puoselėjančių naujamečių valgių tradicijas.
Nekalbėsiu apie baltas mišraines, bet pagarbą jaučiu draugei, mano metų, bet visuomet jaunesnei, per Naujuosius besigardžiuojančiai vyšnių uogiene. Taip ji daro jau daugelį metų. Originalu. Todėl susimąsčiau, kad dar neturiu pasirinkęs naujamečio patiekalo. O juk tai galėtų būti sušiai, juolab kad pagal paskutinius statistinius duomenis lietuviai labiausiai simpatizuoja skandinavams, prancūzams ir japonams.
Sušius pasirinkti sunku, nes sušių restoranų valgiaraščiuose jiems skirta gal 50 puslapių. Sako, kai restoranas gamina visko labai daug, iš tikrųjų nieko gero nepagamina. Aš dažniausiai renkuosi sušius „Sake tempora“ ir „Kuro kyakia“. Viskas juose puikiai dera: lašiša, didžioji tigrinė krevetė, ryžiai, agurkas, nori lapas, kremas. Kartais paskanauju „King sake ebi maki“: lašiša, mini krevetės temperoje, ryžiai, avokadas, pomidoras, nori lapas, kremas. Tiesa, dar „Mix sake maki“ (grynai lašišiniai sušiai): smulkinta kapota lašiša, rūkyta lašiša, kepta lašiša, ryžiai, agurkas, nori lapas, kremas.
Aišku, geriausia sušius valgyti lazdelėmis, bet jei jums nesiseka jų suvaldyti, galima naudoti ir europinius įrankius ar net imti maistą rankomis – neapsikvailinsite. Valgant sušius prigalvota visokių ritualų. Reikia mokėti keletą japoniškų žodžių – burtažodžių. Šie žodžiai nėra sunkiai ištariami, tačiau aš žinau tik „Itadaki masu!“, kuriuos reikia pasakyti prieš valgant. Tai galėtų reikšti „skanaus“, nors sunku rasti šios frazės atitikmenį. Gal vertimas galėtų būti kad ir toks: „Gerai, dabar pradedu valgyti sušius!“
Dažniausia klaida valgant – per daug sojos padažo. Atsispirkite šiai pagundai. Japonai itin didžiuojasi subtiliu savo ryžių skoniu, todėl naudodami pernelyg daug sojos padažo sugadinsite, jų akimis žvelgiant, kažką itin gardaus.
Ir dar viena taisyklė – nepalikite maisto likučių. Japonija irgi kentė sunkias karo pasekmes, maisto trūko, todėl tautos sąmonėje išliko pasibjaurėjimas švaistūniškumu, nors dabar japonams, aišku, visko užtenka. Be to, sušių suvalgymas iki paskutinio grūdelio pademonstruos didžiulę pagarbą jų meistrui.
Jei šiaulietiškiems sušiams kažkokių didesnių pretenzijų neišsakysi, tai kinų virtuvė mūsų mieste šlubuoja. Štai įspūdžiai iš apsilankymo su draugais viename mūsų miesto kinų restorane.
Užsisakėme jautienos sriubos ir menkės saldžiarūgščiame padaže. Sriuba potirštė: mažyčiai mėsos gabaliukai, daržovės, kruopos. Kokių nors kinų akcentų joje nepastebiu. Sakyčiau, visa tai man primena tiesiog lietuvišką sriubą. O štai menkė saldžiarūgščiame padaže nuvilia visiškai. Saujelė ryžių, šaukštas kopūstų. Keptos menkės gabalėliai apipilti padažu. Dėl to padažo labiausiai ir apniko įvairios mintys. Pynėsi keistas acto ir krakmolo skonis – lyg rungėsi tarpusavyje, kuris kurį nugalės. Kovos rezultatas – saldžiarūgščiame patiekale vietoj malonios rūgštelės buvo stipriai jaučiamas kažkoks neaiškus skonis, užmušantis bet kokius kitus skonio tonus. Be to, padažas buvo per glitus.
Aišku, skonį stiprinantys priedai yra neatsiejama kinų virtuvės dalis. Vis dėlto, tikrai geruose kinų restoranuose virėjai naudoja kiek įmanoma daugiau šviežių produktų, vengia šaldytų, neperkrauna maisto krakmolu. Gerai pagamintas kinų maistas tikrai vertas pinigų, tačiau neverta jų leisti už pigią soją ir peršaldytus produktus. Tikro kiniško maisto skonis yra subtilus ir ragauti jo norisi ne tik dėl skonio stipriklių. Atsidūstu – Lietuva yra Lietuva, o Šiauliai yra Šiauliai. Ir mintyse net užtariu virtuvės darbuotojus – per maža rinka gerai kokybei, šviežiems egzotiškiems produktams, o gal ir klientų poreikio bei supratimo nelabai yra.
Pasaulyje kinų restoranuose dažniausiai naudojama Shandong virtuvė su Honkongo virtuvės elementais, kuri pasižymi įvairių kiniškų ir vakarietiškų virtuvių mišiniu. Kokia kinų virtuvė Šiauliuose, nesupratau ir neklausiau, nes vargu ar kas nors būtų atsakęs. Tiesa, Šiaulių kinų restoranų „Facebook“ puslapiuose šiuos restoranus visi labai giria, tad susimąsčiau, ar ten saviškiai tuos komentarus rašo, ar čia man taip nepasisekė – buvo ne ta diena ir ne ta valanda. Viename komentarų lankytojai džiaugiasi, kad juos aptarnavo tikra kinė, man tokios regėti neteko. O galėtų tikri kinai ar kinės bent kas pusvalandį restoranų salėse pasirodyti, na, nors ir nieko neveiktų, tiesiog praeitų iš vieno restorano kampo į kitą, bet jų buvimas nors šiek tiek kiniško atspalvio restoranui suteiktų.
Dar įdomus pastebėjimas – ne viename restorane yra buvę, kad jautei, jog valgiaraštį čia ruošė kruopščiau nei maistą.
O dabar apie šašlykus, nes kaip be jų. Daugeliui mūsų šašlykai asocijuojasi su kaukaziečiais – jie geriausi šašlyko ruošėjai. Kaukaze aviena – labai populiari mėsa ir, atrodo, būtų natūralu, kad šašlykai būtų iš jos. Bet… Tai būtų tiesa Uzbekistane ir, aišku, logiška, nes ten žmonės išpažįsta islamą, todėl nevalgo kiaulienos. Gruzijoje ar Armėnijoje pats tikriausias šašlykas bus iš kiaulienos. Senieji gruzinai arba armėnai jums tai patvirtins. Jei apie Šiaulių restoranų šašlykus, tai turiu draugų, ypač iš sovietinio laikotarpio, kurie daug skaniau moka šašlykus paruošti.
Picų irgi yra kur Šiauliuose paragauti, nes picerijos populiarios, tačiau manęs jos netraukia, nes pica nėra tas patiekalas, kuris žavėtų. Už picą man blogiau tik „makdonaldų“ mėsainiai. Nors mano draugai, picos mėgėjai, sutikdami, kad ji – tik didelis sumuštinis, vis dėlto bando įrodyti, kad ji už sumuštinį kur kas geriau.
Pica siejama su saulėtąja Italija, tačiau iš tikrųjų jos istorija driekiasi iki Antikos laikų. Būtent graikai 1400 m. pr. Kr. kepė apvalią plokščią duonelę, kurią apibarstydavo prieskoninėmis žolelėmis ir apšlakstydavo alyvuogių aliejumi. Tuomet ši kepta duonelė tikrai buvo ne kilmingų žmonių maistas – ją valgydavo nepasiturintys gyventojai, o apie pasaulį užkariausiančią picą tuo metu niekas nė negalvojo.
Į Italiją picą „atvežė“ graikai, tačiau net iki 1889 m. Italijos aukštuomenė picos negalėjo pripažinti būtent todėl, kad ji buvo kepama ir valgoma neturtingų žmonių. Vis dėlto 1889 metais kažkas paskleidė gandus, kad pica labai patikusi Italijoje viešėjusiai Anglijos karalienei. Visi ėmė kalbėti apie Italijoje kepamą picą, viešėdami šioje šalyje būtinai norėjo jos paragauti. Taip ši šalis tapo picos tėvyne.
O dėl Anglijos karalienės, tai septintajame dešimtmetyje sėdėdamas su draugais Vilniuje, „Neringos“ kavinėje, ir gurkšnodamas Anykščių vyną Donatas Katkus, prisiminęs istoriją su pica, mestelėjo savajai kompanijai mintį imti šnekėti, kad jų geriamo vyno yra ragavusi ir pamėgusi Anglijos karalienė. Žinia bemat paplito.
Šoktelkime prie desertų. Kiek apie šokoladą. Štai bent su juo viskas Šiauliuose tvarkoje. Šiaulius jau net galima minėti kaip miestą turintį skanaus ir tikro šokolado. Šokoladas pasižymi keturiais maloniais dalykais. 1. Džiaugsmas. Į organizmą patekusi kakava skatina medžiagų, sukeliančių pasitenkinimą, išsiskyrimą. 2. Meilė. Sako, kad valgyti šokoladą yra taip pat malonu kaip bučiuotis. 3. Sveikata. 40 g juodojo šokolado per dieną gerina atmintį, didina atsparumą stresui, stiprina širdies kraujagysles, normalizuoja arterinį kraujospūdį. 4. Grožis. Laikantis šokolado dietos, per penkias dienas galima atsikratyti nuo 3 iki 6 kg.
O geros kavos Šiauliuose retai kur užtiksi. Išskyrus tas vietas, kur geras šokoladas. Keliuose miesto kavinukėse, gerąja to žodžio prasme, suderėjo kava ir arbata su šokoladu bei desertais.
Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.
Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį.
Pasaulyje kava antras pagal populiarumą produktas po naftos. Mėgstantys kavą draugai pasakoja, jog Šiauliuose iš šimto puodelių kavos gal tik keturi būna geri. Esą tokie jų pastebėjimai. O juk už kavą mokame tiek pat kiek ir Vakarų pasaulis. Retai kur kava kainuoja daugiau nei vieną eurą (nekalbu apie kokius nors prašmatnius restoranus, skirtus naujiesiems rusams, kur kava kaip ir visur, tik kaina kitokia). Tiesa, Italijoje užsisakyti antrą puodelį kavos yra pats didžiausias kavinės šeimininkų įžeidimas – kava ten turi būti tokia gera ir stipri, kad antro puodelio nereikėtų.
Dėl kavos poveikio sveikatai ginčijasi kas tik netingi. Vieningos nuomonės čia nėra. Tonizuojanti, magiškai viliojanti, tamsi kaip naktis, kvapi ir aromatinga, tačiau labai įnoringa ir kaprizinga – taip sakome apie kavą. Aišku tik, kad kava nepripažįsta neištikimybės, nes jei jau ją geri, tai geri jos neišduodamas – beveik kasdien. O pasidavus kavos vilionėms iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip.
Ką galiu pasakyti apie Šiaulių restoranų ir kavinių interjerus. Yra kelios „sklepuose“, lyg ir įdomiau, bet nesiskiria nuo kituose miestuose esančių tokių maitinimo įstaigų. Gal išskirti būtų galima „Juonė pastuogę“ Sakysite, jog tokių smuklių Lietuvoje irgi ne viena ir pirštu dursite į „Bernelių užeigą“. Taip tai taip, bet jei neklystu, mano žiniomis, „Juonė pastuogė“ pradėjo veikti anksčiau už „Bernelių užeigas“.
Aptarnavimas. Kažkokių pastabų neturiu. Ir visgi Lietuvos mastu jį vertinčiau – vidutinis. O labiausiai gaila, kad nėra mieste restorano su garbingesnio amžiaus padavėjomis ar padavėjais. Tai reiškia, kad restoranų savininkai galvoja, jog ilgos kojos pridengs maisto kokybę.