Mano jaunystės metais jei buvo paminimas žodis „atostogos“, tai kitas būdavo „Palanga“. Neįsivaizdavome, o ir neturėjome galimybės kur daugiau atostogauti. Aišku, buvo atostogaujančių Šventojoje, bet atostogos tenai buvo vadinamos irgi atostogomis Palangoje. Išrankieji, tiesa, pasiekdavo Nidą, Juodkrantę, ypač išrankūs – Jūrmalą, na, o ypač ypač išrankūs išsiruošdavo prie Juodosios jūros. Yra buvusių Bulgarijos kurortuose. Bet tai jau išimtys.

Anksčiau vasara prasidėdavo birželio 1 dieną, tai yra, kaip ir skelbdavo kalendoriai. Dabar kalendoriai skelbia tą patį, tačiau mus aptarnaujančios poilsio organizavimo įstaigos įsitikinusios, kad vasara prasideda gegužės 1-ąją ir nuo tos dienos už viską tenka mokėti jau vasaros kainomis.

Vasara – atostogų metas. Bet šiandien daug yra ir tokių, kuriems atostogauti reikia prisiversti, juo labiau daug įsitikinusių, kad be jų darbai sustos.

Nereikia įsivaizduoti, kad jūs esate pasaulio laikytojai. Pasaulis yra daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlįsdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotą laiką. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs: „Jis gyvenimą ne vartoja, o tiesiog gyvena“.

„Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31a), – liepė Kristus savo mokiniams. Mintis viena – ilsėtis būtina. Juo labiau kad net pats pasaulio Kūrėjas, šešias dienas triūsęs, septintą ilsėjosi. Ilsėkis pats ir leisk ilsėtis kitiems!

Kas būdinga atostogoms? Stengiamės, kad jos būtų vasarą. Kokia bus ši vasara? Jau beveik aišku. Klimatologai turi ir gerų, ir blogų žinių – ši vasara siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara. Tai karštis, tai šaltis, bus sausros, bet bus ir lietingų dienų.

Nors kaip ten bebūtų, kartais pagalvoju – jei Dievas kūrė pasaulį, galėjo padaryti, kad visada tęstųsi tik vasara. Vasara – tai laisvė, o laisvė – tai revoliucija. Prasideda žaidimas „Pabėk iš miesto“. Tu tampi jo dalyviu. Turistinės agentūros siūlo begalę egzotiškų maršrutų, tačiau ne vienas lietuvis renkasi Palangą ir tiek. Net LRT „Labas rytas, Lietuva“ šiomis dienomis transliuojamas iš Palangos.

Palanga, ypač vasaros mėnesiais, nuo seno buvo miesto gyventojų prieglobstis. Palangos vardas lietuviams kupinas istorinės ir net mitologinės reikšmės, kur į krantą išplaunami gintaro gabalai, pasak legendos, – tai nuolaužos jūrų karalaitės Jūratės rūmų, sudaužytų į šipulius įtūžusio dievo Perkūno už tai, kad ši pamilusi mirtingąjį žvejį Kastytį.

Mūsų senieji inteligentai prisimena, kad Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Ypač gaila tų senų simpatiškų medinukų, kuriuos išstumia eklektiškos architektūros pastatai.

Sovietmečiu pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku.

Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą, bet geriau to nedarytų – vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatūrinis kurortas neatsikratęs sovietinio šleifo. Gal ir gerai, kad švedai 1701 metais sugriovė Palangos uostą: turėtume dabar dvi Klaipėdas. Įdomus faktas – 1824 metais grafas Mykolas Tiškevičius nusipirko Palangos miestelį iš rusų generolo Ksavero Neselovskio už 177 171 sidabro rublį. Nuo tada kurortas ir išpopuliarėjo.

Skaičiau, kad Palangos miestelyje 1932 m. buvo 30 gatvių, 430 ūkio kiemų, 463 gyvenamieji namai, vidurinė ir pradinė mokyklos, elektros stotis, aštuonios gintaro dirbtuvės, 2500 nuolatinių gyventojų.

Prieškario istoriniai šaltiniai byloja, kad anuomet atostogauti Palangoje buvo garbės reikalas. Ponios į pajūrį mėnesiui ar dviem išsiruošdavo net vienos, vyrai jas lankydavo tik savaitgaliais, todėl vasaros mėnesiais Palanga garsėjo kaip vienišų ponių ir panelių miestas, teikiantis neaprėpiamas galimybes romantiškiems nuotykiams.

Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui šiandien veik nebelieka. Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“ Nors iš dešimties kurortinių romanų tik vienas baigiasi vestuvėmis, o devyni – skyrybomis.

Pagrindinė Palangos gatvė pavadinta Vytauto vardu, nes didysis kunigaikštis būtent Palangoje gimęs.

Tiesa, kalbant apie Palangą, reikia kalbėti ne apie Vytauto, bet apie J. Basanavičiaus gatvę. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Tiškevičiaus gatve ar bulvaru. 1923 m. vasarą Palangą aplankė Dr. Jonas Basanavičius. Pagerbdami tautos patriarchą, palangiškiai Tiškevičiaus bulvarą pavadino J. Basanavičiaus vardu.

Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti Palangą be šios gatvės. Nė vienas poilsiautojas jos neaplenkia, nes paprasčiausiai jos neišvengsi – ji veda prie tilto į jūrą. Kažkada hipių „basankės“ vardu pakrikštyta gatvė tampa naujosios Lietuvos simboliu. Ji yra tarsi mūsų dabartinio gyvenimo vitrina. Joje telpa visi: ir Seimo nariai, ir pramogų ar sporto „žvaigždės“, ir už sunkiai sukrapštytus eurus atvykę poilsiautojai.

Nors kartais nebesupranti, ar dar Lietuvoje esi. Rusiška muzika, ukrainietiška ar armėniška virtuvė, kažkoks indėnas su plunksnomis. O šalia – daugybė kinietiškų žaisliukų ir niekučių, banalių ant sienos kabinamų paveiksliukų, įvairiausi užkandžiai (cukraus vata, ledai, virti kukurūzai, keptos bulvės, kukurūzų spragėsiai, rūkyta žuvis, kebabai). Jei daktaras Jonas Basanavičius užsuktų į savo vardo gatvę, numirtų iš gėdos.

Todėl šiandien vietoj Palangos daug kas siūlo rinktis Turkiją. Sako, Turkijoj neramu, bet kiti sako, jog vėlų vakarą Palangoje daugiau šansų gauti į galvą nei, pavyzdžiui, Antalijoje. Štai mačiau kelios kelionių agentūros reklamuoja savaitės trukmės poilsines keliones „viskas įskaičiuota“ į Turkiją dviem žmonėms už 800 eurų trijų ar keturių žvaigždučių viešbučiuose. O Makaliaus pasiūlymas – 876 eurai, bet penkių žvaigždučių viešbutyje. Be abejo, įskaičiuoti ir lėktuvo bilietai.

Palangoje vien nakvynė tokiame pat trijų žvaigždučių viešbutyje savaitei kainuoja vos ne tiek pat, kaip visa viešnagė Turkijoje. Pavyzdžiui, apsistoti Arvydui Saboniui priklausančio viešbučio „Pušų paunksmė“ standartiniame dviviečiame kambaryje sezono metu kainuoja 99 Eur (į šią kainą įskaičiuoti pusryčiai, taip pat stovėjimo vieta automobiliui).

O penkių žvaigždučių viešbutyje Palangoje, skaičiau, viena naktis kainuoja 700 Eur. Tik neaišku, ką už tuos pinigus gauni ir kaip esi aptarnaujamas. Būtų gerai, jei klysčiau, bet manau, jog poilsiautojai išvysta surūgusią administratorę, nors ar gali būti ji linksma, jei jos mėnesinis atlyginimas mažesnis už sumą, kurią poilsiautojai sumoka už naktį.

Na, gerai, pavyko rasti trijų žvaigždučių viešbutį Palangoje savaitei dviem už 490 Eur. Džiaukitės. Žinoma, norintiems sutaupyti, galima rinktis pigesnius variantus ir nuomotis paprastesnį būstą ar gaminti maistą namuose. Kambarį savaitei galima išsinuomoti už 140 Eur.

Nuvykimas autobusu iš Šiaulių į Palangą (veža „Busturas“, paslaugas siūlo įvairiausi vežėjai) – apie 8 eurus ir net pigiau. Jeigu važiuotume automobiliu, kurio vidutinės kuro sąnaudos yra apie 7,5 l/100 km, o už kurą mokėtume vidutiniškai apie 1 Eur, atsieitų, aišku, brangiau, bet jeigu vienu automobiliu važiuoja, pvz., keturi asmenys, tai, skaičiuojant kelionę vienam asmeniui, būtų kur kas pigiau nei autobusu arba traukiniu (be to, traukiniu iki pačios Palangos ir nenuvažiuosi). Jei važiuotumėte autostopu, gal ir nieko nekainuotų, bet tokių reiškinių veik nelikę.

Kavines, restoranus, barus Palangoje drįsčiau vadinti vienu vardu – „kabakai“, nes jie panašūs vienas į kitą kaip du vandens lašai. Prasto maketavimo meniu, neoriginalus interjeras ir klasikiniai patiekalai.

Dienos pietūs Palangoje, pavaikščiojau Vytauto ir J. Basanavičiaus gatvėmis, nuo 3,5 iki 9 eurų. Pigesnių šaltibarščių kaip 1,5 Eur nepastebėjau, cepelinų nemačiau pigesnių nei 3,5 Eur. Šių yra visur. Tai pats populiariausias patiekalas šiame kurorte. Jei nori dienos pietumis neapsiriboti, tai, pavyzdžiui, „De Cuba“ tiršta troškinio sriuba kainuoja 5 Eur, cepelinai – 5,5 Eur, jautienos mėsainis – 8 Eur. Pusė litro gaivaus gėrimo – 2 Eur, o bokalas skirtingų rūšių alus – nuo 2,8 Eur. Kitur – panašiai.

Mėnesio pradžioje paskelbti visi 30 geriausių restoranų Lietuvoje, kuriuos įvertino virš 100 Gero maisto akademijos narių. Geriausio šalies restorano įvertinimas šiemet atiteko restoranui Vilniuje „Stebuklai“. Nė vieno Palangos restorano tame trisdešimtuke nė kvapo. Net nežinau, ar yra kuris vertas atsidurti ir šimtuke. O tarp 30 geriausių yra restoranas Nidoje, Ventės Rage, Trakų rajone. Tarp kitko šiauliečių tarp geriausių Lietuvos restoranų irgi nesimato.  

Kur nueiti vakare Palangoje? Į naują koncertinę salę? Vienu metu pastatytos koncertinės salės Palangoje ir Liepojoje. Buvau abiejose. Ir interjeru, ir aptarnavimo kultūra, ir akustika Liepojos salė palangiškę akivaizdžiai lenkia.

O svarbiausia – repertuaru. Liepojoje klausiausi australų trimitininko Džimi Morisono su Latvijos radijo ir televizijos bigbendu, Palangoje, mačiau afišą, kad čia koncertuoja Boney M ir Ottawan. Net nežinau, ar bent vienas buvusios Boney M narys šiandien yra išlikęs grupėje.

Koncertų Palangos salėje nedaug, tad norėjosi užeiti ne į koncertą, bet bent salę pažiūrėti, bet kas pamatys ir patirsiu gėdą – juk nepagalvos, kad užsukau pamatyti salę, pagalvos, kad čia esu dėl Boney M. Gerai, kad pažįstami įsivedė ir aprodė salę ne koncerto metu.

Štai liepos mėnesį Palangos koncertų salėje vyko tik keturi koncertai, rugpjūtį – keliais daugiau. Ateinantį mėnesį šalia Laimos Vaikulės ir Staso Michailovo pasirodys Gytis Paškevičius. Tik jį vieną šioje salėje iš lietuvių ir matysime.  

Įdomesnių muziejų Palangoje net nežinau. Na, gal nebent Gintaro, kuriame įprastinis bilietas kainuoja 2,4 Eur. Moksleiviams, studentams, pensininkams, grupėms taikoma 50 proc. nuolaida, o neįgalieji gali į jį patekti nemokamai.
Jeigu nesinori lįsti į vėsią ir, daugelio nuomone, nešvarią jūrą, Palangoje galima paplaukioti keliuose baseinuose. Šalia „HBH Pas Juozapą“ įsikūrusiame komplekse „Atostogų parkas“ pigiausias 2 val. bilietas suaugusiam kainuoja 16 Eur, 2 tėvams su vaiku – 32 Eur.

Panašias paslaugas teikia ir reabilitacijos centras Palangos „Linas“. Jo svečiams baseino ir saunos pirma ir antra valanda kainuos po 35 Eur; trečia valanda – po 17,50 Eur. Tiesa, gali nemokamai Palangoje vaikščioti po parką šalia Gintaro muziejaus, o ir vaikščiojimas tiltu dar neapmokestintas. Kaip palangiškiams nešauna į galvą taip pasielgti, nes, pavyzdžiui, ant arčiausiai nuo mūsų esančio tokio tilto į Baltiją Sopote nesusimokėjęs kojos neužkelsi.

Nors apie muziejus ne viską pasakiau. Meno žmonės, manau aplankys skulptoriaus Antano Mončio muziejų, bet daugelis suka į vaškinių figūrų muziejų, kurio ekspozicijoje – 37 vaškinės figūros: Rusijos imperatoriai Petras I bei Aleksandras I, taip pat – tokios istorinės asmenybės kaip Liudvikas II, Adolfas Hitleris, Napoleonas Bonapartas, Ivanas Rūstusis, Čingischanas, pramogų bei meno pasauliui atstovauja Lady Gaga, Lučianas Pavarotis, Čarlis Čaplinas, Leonardo da Vinči, Salvadoras Dali, Mikelandželas ir kiti, mokslininkus Alberto Enšteino, Žako Kusto, Marijos Kiuri figūros, o mažiesiems – nuotykių filmo „Karibų piratai“, kino epopėjos „Žvaigždžių karai“, „Ledynmečio“ personažai bei garsusis Betmenas.

Bilieto kaina į šį muziejų – 5 Eur, su nuolaida – 4 Eur.

Reziume. Gyvenant pas močiutes išsinuomotame kambaryje, apgalvotai maitinantis, tarkime, tam skiriant žmogui 20 eurų per dieną, niekur nesilankant gali du žmonės pragyventi savaitę Palangoje už 420 Eur (140 Eur kambarys ir 280 Eur maistas), bet kaip sako išminčiai, o kur tikras gyvenimo džiaugsmas.

Ir pabaigai, jeigu atsibos Palangoje, o eurų kišenėje dar turite, pasukite į Nidą ir Juodkrantę. Ypač į pastarąją, kur ramu ramu ir malonu pasižvalgyti, pavaikštinėti naująja marių krantine, pasigėrėti dailiai sutvarkytais, prižiūrimais kurorto statiniais, akį glostančia tvarka ir švara, jaukiais restoranais ir lauko kavinėmis. Apdairiai panaudotos investicijos į šios nedidelės, nė 1000 nuolatinių gyventojų neturinčios (juokaujama, kad Juodkrantėje 999 gyventojai) gyvenvietės infrastruktūrą iš esmės pakeitė buvusio žvejų kaimelio veidą, kuris dar neseniai, atrodė, niekuo neišsiskyrė.

Juodkrantė – tai pušys. Daug jų, pušų pušelių, ir ančių. Kai karštis sekina miestus, čia jokių rūpesčių – ilsėkis, gražu, miela ir tuščia galvoje, nors tai nėra blogai. Vaikščiojant Juodkrantės ar Nidos gatvelėmis, įsivaizduoji, kad maždaug tokiais tarp gyvatvorių į kalną kylančiais keliukais čia vasarojęs rašytojas Tomas Manas ar tapytojas Gustavas Fenkolis siuntė savo romanų ar paveikslų personažus.   

Viena žymesnių vietų Juodkrantėje yra Raganų kalnas, išpuoštas medinėmis skulptūromis. Dar brandžiu sovietmečiu liaudies meistrai čia ėmė drožti raganas ir velnius su Bangpūčiais ir Perkūnais, Neringa ir Nagliu. Sovietams raganos ir velniai pernelyg baisūs nebuvo, tad lietuviai, prispaudus dievdirbystę, ėmė juos drožti vietoj rūpintojėlių ir šventų Marijų, Antanų, Jurgių ar kitų šventųjų.

Šiek tiek pribloškia ant tako tarp raganų ir velnių, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas kryžius. Kryžius su tautine ir valstybine simbolika skirtas Raganų kalno kūrėjams. Šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius šmaikštavo, kad lietuvių liaudies meistrams kryžius stovi už tai, kad tie talentingi šaunūs meistrai pridrožė raganų ir velnių.