Neseniai grįžtant iš sostinės nostalgija privertė stabtelėti Šeduvos malūne. Juk Šeduvos miestelis garsinamas 1649 m. pastatyta renesansine bažnyčia ir malūnu, kuris taip ir vadinamas – Šeduvos malūnas. Tiesa, kai kur pavadintas Velnių malūnu.

Kas jo Lietuvoje nežino? Sako, šio malūno savininkas buvo sudaręs sandėrį su velniu, kad šis, nesant vėjo, suktų sparnus. Bet malūnas išpopuliarėjo sovietmečiu, kai čia buvo įrengtas restoranas ir pavadintas „Užuovėja“. Apsilankyti šiame restorane tuomet buvo prestižo reikalas ir vietas jame reikėdavo rezervuoti iš anksto, net prieš kelis mėnesius. Du objektai šiame Lietuvos regione buvo labiausiai lankomi – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ir Šeduvos malūnas, nes apie Kryžių kalną tuomet net nebuvo galima užsiminti.

Atkūrus Nepriklausomybę malūnas buvo primirštas ir apleistas. Bet per pastaruosius penkiolika metų restoranas atgaivintas. Jis gerokai prasiplėtė. Šalia malūno išdygo motelis ir kiti pastatai, skirti banketams. Vienas stiklinis pastatas malūno aplinkoje atrodo gana savotiškai. Jis man priminė piramidę priešais Luvrą Paryžiuje. Toji stiklo piramidė irgi atrodė akibrokštas, bet ilgainiui prie aplinkos puikiausiai pritapo. Manau, tas pats bus ir su pastatu šalia malūno.

Aplinka sutvarkyta, remiantis mistiniu skaičiumi „septyni“: septyni gėlynai, kuriuose pasodinti septynių rūšių augalai, takas su septyniais skirtingų spalvų laipteliais. Septynetas – sėkmės skaičius, tad manau, tai – masalas vestuvininkams.
Malūno viduje didesnių pasikeitimų nepastebėjau. Tiesa, viskas tvarkinga, restauruota, laiptai, vedantys aukštyn, toje pat vietoje, kaip ir anuomet restorane. Sako, malūne išsaugota net svečių knyga, kurioje apsilankiusieji gali pamatyti savo įrašus, darytus toje knygoje anais laikais.

Valgiaraštis nesiūlo kažkokių įmantrių patiekalų. Silkė su karštomis bulvėmis, Valdorfo, graikiškos, tuno su džiovintų bazilikų padažu, krevečių ir Cezaro su vištiena salotos, dienos sriuba, aštri sriuba, šaltibarščiai, kreminė sriuba, malūnininko troškinys „Čenakas“, „Velniškas kepsnys“ iš kiaulienos, karka su raugintais kopūstais ir, aišku, cepelinai. Kaip ir anuometiniame sovietmečio malūne, kai niekas nebijojo nei tauko, nei cholesterolio. Pavyzdžiui, aromatinga karka su traškia odele ir nuo kaulo byrančia mėsa. Nesakysi, kad Šeduvos malūne buvo neskanu, bet būna ir skaniau.
Sėdint Šeduvos malūne susimąsčiau, ar Šiauliai turi tokias sakralines maitinimo įstaigas. Štai kavinę Havanoje, kurioje laiką leido ir kokteilius siurbčiojo garsusis rašytojas Ernestas Hemingvėjus, iki šiol lanko daugybė keliautojų iš viso pasaulio. Jie mielai įsitaiso prie to paties stalelio, prie kurio mėgdavo sėdėti rašytojas, ir ragauja tų pačių jo mėgtų gėrimų. Prancūzijos miestuose gausu kavinių, kurios nepasikeitė nuo tada, kai jose lankėsi Pablas Pikaso, Polis Sezanas, Vincentas Van Gogas. Vilnius garsėja „Neringos“ kavine, nors Lietuvoje ilgamečių kavinių nėra daug.

Tad ar yra Šiauliuose savo dvasią turinčių kavinių? Su liūdesiu atsakysiu – deja, ne.

Maisto gurmanai sako, kad naujo patiekalo atradimas atneša žmonijai daugiau džiaugsmo nei naujos žvaigždės. Tiesa, šiandien ne vienas tvirtins, kad šiuo metu didžiausia problema apskritai turėti pinigų maisto produktams, o išrankumui – ne laikas. Vis dėlto kažkas pajuokavo, jog kai tik ekonomika žemyn, tuoj televizija rodo daugiau kulinarinių laidų, o spauda šia tema nešykšti straipsnių, pateikinėja vis naujų patiekalų receptų.

Jei po tikrųjų mūsų namų darbas yra antrieji namai, tai kavinės ir restoranai – tretieji. Kai ten skaniai pavalgome, sakome, jog pavalgėme kaip namuose. Išties tai neturėtų būti teisingas posakis, nes namuose juk maistą gamina žmona, dažniausiai nebaigusi jokių kulinarijos mokslų, o trečiuose namuose, jei jau taip juos vadinsime – diplomuoti specialistai. Televizijoje gaminti maistą kaip tik šie specialistai ir moko, nors pasitaiko, ir neretai, kad tai daro aktoriai, poetai, sportininkai, politikai ar šiaip žinomi žmonės.

Bičiuliai, užkietėję kavinių lankytojai, sako, kad svarbiausia, jog kavinės savininkai ir darbuotojai į tave žiūrėtų ne kaip į pinigų maišą ir juolab ne kaip į trukdantį gyventi, bet kaip į partnerį, nes juk klientai ir kavinių personalas vienas be kito neegzistuotų. Ar kavinės darbuotojai tave priima kaip asmeninį svečią? Atsakymas į šį klausimą apie daug ką byloja.

Šiandien reta prisimenančių senąsias Šiaulių kavines, jų klientus, įvykius juose. Kavinių muzikantai gana anksti miršta, sunku rasti ir kitų darbuotojų. Manau, kad daugiausia medžiagos apie mūsų miesto kavines yra surinkęs įdomiosios Šiaulių istorijos metraštininkas Vilius Puronas. Jo knyga „Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos“ tapo bibliografine retenybe. Net keista, kad kai kulinarinės knygos populiarios, jos leidimo niekas nepakartoja.

Kas dar yra išlikę senųjų šiauliečių atmintyje? Tai tarpukario cukrainė-kavinė „Milštein“ Vilniaus g. 134, buvusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dabar – Vasario 16-osios g.) gatvių sankryžoje, kur dabar „Presto“ arbatinė.
Įėjimas buvo iš kampo. Arčiau įėjimo stovėjo bufetas, kur buvo prekiaujama, patalpos gilumoje – staliukai lankytojams. Viduje skaniai kvepėdavo kava ir saldumynais, už lango visą laiką pulsavo gyvas miestas.
Šviesios atminties mokytojas, Šiaulių miesto garbės pilietis Jonas Krivickas savo prisiminimų knygoje „Praskriejo kaip vėjas“ pasakoja, kaip jis, dar būdamas moksleivis, Milšteino kavinėje dirbo rūbininku. Mokytojas prisimena, kad kavinėje lankydavosi daugiausia teatralai. Kasdien prie to paties staliuko dešrelių valgyti ateidavo aktorės Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė ir aktoriaus Juozo Zubėno žmona – aukšta juodaplaukė moteris su lapės kailiu ant kaklo. Jaunąjį rūbininką žavėjo Potencijos Pinkauskaitės grimasos, skardus juokas, platūs rankų mostai. Iškilmingai atrodydavo Galina Jackevičiūtė.

Pagrindiniai Milšteino kavinės lankytojai vyrai buvo aktoriai J. Zubėnas, K. Simaška, režisierius K. Juršys ir kt. Jonas Krivickas prisimena, jog tuomet buvo mandagu padavėjus, rūbininką ir kitus kavinės patarnautojus gausiai apdovanoti arbatpinigiais.

Pokaryje (tiesa, ne iškart, bet kažkiek gyvenimui įsisiūbavus) gimė restoranas „Baltija“. Pradžioje jis buvo įsikūręs priešais dabartinę „Valerijono“ vaistinę. Deja, 1956-aisiais pastatas, šiauliečių žargonu vadintas „Reichstagu“, supleškėjo.

Degėsių griuvėsius nuvalė, o restoraną „Baltija“ iš naujo surentė Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje. Tą pastatą vis dar tebevadiname „Baltija“. Restorano interjeras buvo didelis ir kažkoks valdiškas – nailoninės permatomos užuolaidos, pilka sienų spalva ir baltos staltiesės. Pirmame aukšte, laiptinės apačioje, prie sienos buvo automatas, į kurį įmetus monetą jis apipurkšdavo veidą odekolonu.

Tiesa, pakilimas plačiais laiptais į antrajame aukšte esančią salę buvo šiek tiek iškilmingas. Galima sakyti, kad tos salės buvo net dvi – laiptų kairėje ir dešinėje, o viduryje buvo pakyla muzikantams ir šokių aikštelė. Tad muzikantus bei šokėjus regėdavo esantys ir vienoje, ir kitoje salėje. Šiokiadieniais veikdavo tik viena salė – Vilniaus gatvės pusėje, per šventes – abi, tai yra, ir toji langais į Dvaro (tuomet M. Melnikaitės) gatvę.

Meniu aiškus, nes visur beveik vienodas, kainos – taip pat. Apie du rublius – geras antrasis patiekalas, paprastesniam pakakdavo 1,20 rublio. Vienodas garnyras. Restorano darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patiekiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo. „Baltiją“ buvo pamėgę Šiauliuose tarnaujantys sovietiniai karininkai, čia galėdavai pastebėti ir seniausios profesijos atstovių.

Su viščiukai „tabaka“ mane supažindino kavinė „Gulbė“ šalia Kaštonų alėjos. Tiesa, lankytojai dažniausiai čia mėgavosi kava, ledais ir rislingu. Buvo tvirtinančių, jog tuo metu skaniausias maistas Šiauliuose – „Gulbėje“.

Nors dalis kavinės buvo lauke (laukinėje kavinės dalyje augo net medis), aplinka buvo puošni, ant stalų puikuodavosi ilgakojės taurės, kurios dažnai dužo: „Bet širdis trapi, ji dūžta / It Venecijos stiklai“ (J. Aistis). Tiesa, poetų Šiauliuose gal daug nebuvo, nes eiles mažai kas skaitydavo, tad teko tik pavydėti nuogirdoms apie poetų pasilinksminimus Vilniaus kavinėse. Nebuvau tuomet dar buvęs jokiame Vakarų pasaulio krašte, net Lenkijoje, bet kažkodėl ši kavinė man asocijavosi su Vakarų pasauliu, nors rusų karininkai čia irgi lankydavosi (kur tik jų nebūdavo). Labiausiai gaila, kad „Gulbė“ sudegė. Keista, kad dviejų man labiausiai patikusių kavinių likimas toks pat – antroji mano mėgstamiausia kavinė „Vaidilutė“ Palangoje irgi sudegė.

Pirmasis naktinis baras su programa Šiauliuose „Geluva“ įsikūrė 1973 m. nuošaliau, Varpo gatvėje, bet vis tiek netoli bulvaro. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – „Dainava“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, Kaune – „Orbita“, Klaipėdoje – „Neringa“), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste.

Programą organizavo konkurso „Vilniaus bokštai“ 1972 m. diplomantas, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Dainavo Lina Urnikytė, vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atspindėtų mūsų kultūrinį gyvenimą, atitiktų socialistinio realizmo kanonus ir Valstybinės filharmonijos nuostatas.

Antrą valandą nakties publika pro Varpo gatvės „bromą“ keliaudavo į bulvarą. Kelnerius išvežiodavo asmeniniai taksistai. Ilgametis „Baltijos“ ir „Geluvos“ nedidukas, žvitrus padavėjas Viktoriukas (kas jo nepažinojo!), kaip ir kiti kelneriai, juokaudavo: „Visi vynai – rislingai, visi konjakai – 5 žvaigždučių.“ Nes nešdavo stalan tik taurėmis. Vėliau miesto viešbutyje atsidarė „Šiauliai“ irgi su programa, o vietoj „Geluvos“ – parduotuvė.

Taigi, nė vienos iš čia minimų kavinių nebėra. Šiauliuose kavinės greitai miršta. Paskutinį XX a. dešimtmetį atsirado „Alita“, „Max’as“, „Granto smuklė“ ir daug kitų, kurios, deja, irgi ilgai negyvavo. Iš tuo metų įsikūrusių gyvuoja „Juonė pastuogė“, nes turi savo aurą. Dar gyvuoja, tiesa, seniai joje bebuvau, „Kišenė“, kuri primena Rygos senamiestyje dviejų aukštų kavinę, bet tik su dviem staleliais viename ir kitame aukštuose.

Kai šiandien šiauliečių paklausi kur nuvesti svečius papietauti, šie ilgai mąsto ir, deja, nieko tiksliau nenurodo. Vieni pamini „Kapitoną Morganą“, kiti „Arkas“, dar kiti „Jonė pastogę“, o būna ir siūlančių „Saulės terasą“ ar kitus restoranus prekybos centruose.

Bulvaro kvartalą nuo Vasario 16-osios iki Tilžės gatvės šiandien galima pavadinti kavinių kvartalu. Kavinėse malonu pasėdėti su tikru maisto gurmanu. Suprantu, kad gurmanu jau galima vadintis, kai į savo žodyną įterpi žodžius „frikasė“, „risolė“, dar keletą kitų skambių frazių, bet mano draugų yra ir tokių, kurie įmantriomis frazėmis nesišvaisto, o tiesiog maisto vartojimą paverčia švente.

„Presto“ ir „Centro šokoladinė“ gal ir nėra tos vietos, kurios skirtos sočiai papietauti. Šios kavinės man priminė jaunystės metus, kai pirmą kartą dar sovietmečiu Vilniuje apsilankiau naktiniame bare „Dainava“, kur išgirdau dainuojančius Birutę Dambrauskaitę ir Aleksą Lemaną. Sukinėjosi ir A. Lemano anuometinė žmona, „Dainavos“ administratorė.

Nutarėme pasirodyti solidūs klientai ir užsisakyti kuo daugiau patiekalų. Padavėjas paaiškino, jog jokių šnicelių, kotletų pas juos nebūna, o tik salotos, desertai, kokteiliai, kava ir, aišku, marios alkoholio ir tai paaiškinęs dar šyptelėjo: „Tai ką, jūs pirmą kartą naktiniame bare?“ Atsakėme, jog pirmą kartą, bet iškart pasiteiravome, ar dėl to turėtų būti mums gėda. „Na, ne“, – atsakė padavėjas, bet vis tiek mus, studenčiokus, nužvelgė paniekinamu žvilgsniu.

Pastebėjau, kad daugelis tiek „Presto“, tiek „Centro šokoladinėje“ užsisako arbatos ar kavos, desertą. „Presto“, regis, žinoma, kokio šiltumo vandenyje kiekvienos rūšies arbatą reikia ruošti. Ji pateikiama mažame arbatinuke, po kuriuo deganti žvakutė arbatai neleidžia atvėsti. Maloni smulkmena – šalia puodelio sausainėlis. Nedidelis, bet pradžiuginantis.
„Centro šokoladinėje“ atkreipiau dėmesį į salotas pavadinimu „Minus du kilogramai“. Tai buvo salotos su sūriu brinza. Įsiminė ir mėtų skonio kavos pavadinimas – „Žoliapjovė“ (2,17 Eur, palyginu su Italija, kur neteko regėti kavos brangesnės nei 1,00 Eur). Išmonės pavadinime gal ir yra, bet man kažkodėl šis pavadinimas asocijavo su Rasele ir jos žoliapjovės nupjautomis kojelėmis. Kava, tiesa, gera, tad Šiauliuose, kur begalė prastos kavos, kažkas geresnio jau sukelia euforiją. Paklausite – kodėl gera? Nepapasakosiu, nes pasakoti, kuo kava yra gera, manau, beprasmiška – ją reikia tiesiog gerti ir suprasi. Gera kava yra gera kava.

Dabar metas, kai ima traukti kavinės, persikėlusios į lauką. Ir kvėpuoti mieliau, ir praeivius gali stebėti. Jei neklystu, Šiauliai – vienas pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriame dar sovietmečiu lankytojus pakvietė lauko kavinė. Tai buvo „Skalsa“ bulvaru artėjant prie turgaus. Dabar beveik kiekviena kavinė, ypač bulvare, stengiasi kažkiek stalelių pastatyti lauke. Yra tokių, kurie tuos stalelius pastato tiesiog ant grindinio, apdengdami juos didžiuliu skėčiu, yra tokių, kurie surenčia ir nemažą pavėsinę.

Bet pagaliau jūs jau restorane. Prieina padavėjas. Ar mūsų padavėjai žino, kuriam klientui iš sėdinčiųjų prie stalelio rodyti didžiausią dėmesį? To paklausti vieni atsako, jog moterims, kiti – jog vyriausiems amžiumi. Didžiausią dėmesį padavėjas turėtų rodyti tam, kuris apmokės sąskaitą. Aišku, prieš tai turėtų suvokti, kuris tai bus. Bet tai jau jo sumanumo sritis.