Žmonės nuo seno švenčia šventes. Žinia, jog švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės.

Pirmosios šventės būtent susijusios su dievų garbinimu. Mūsų protėviai pavasarį garbino derliaus deivę Žemyną, kad derlius derėtų, Perkūną, kad nelaimės neužgriūtų, ir t. t. Graikai derliaus metu garbino vyno ir malonumų dievą Dionizą, romėnai – Bakchą. Šventės buvo švenčiamos labai linksmai, neretai lėbaujant ir net ištvirkaujant. Manyta, kad žmogaus lytinis aktas paskatina derlingumą, o keliamas triukšmas pažadina miegančią augmeniją.

Galiausiai, kai visame pasaulyje paplito vieno Dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Tiesa, mūsų protėviai ilgai nenorėjo įsileisti naujos religijos. Kaimynai lenkai štai jau atšventę savo krikščioniškojo krikšto tūkstantmetį, o lietuviai – tik šešių šimtų metų sukaktį. Jogailai, krikštijant Lietuvą, kiekvienam pasikrikštijusiam teko dovanoti net vilnonius marškinius, kad sparčiau viskas vyktų (it stojant į ES – alų už vieną centą).

Kiekviena valstybė be dominuojančio tikėjimo švenčių švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Tokių švenčių apibūdinimuose parašyta, jog jos ugdo valstybės gyventojų pilietiškumą ir vienybę. „Ar pas mus irgi šitaip?“ – retorinis klausimas. Yra dar asmeninės šventės – tai gimtadieniai, vestuvių ar kitokie jubiliejai bei vardadieniai.

Iš metų laikų mažiausiai šventėmis gali pasipuikuoti ruduo ir, keista, pavasarinis balandis, nebent jį papuošia Velykos. Šiais metais balandžiui nenuskilo, Velykos buvo ankstyvos ir savo šventę dovanojo kovui. Aišku, pykti ar juo labiau nekęsti balandžio negalima, nes tai pavasario vidurio mėnuo su ilgėjančiomis dienomis ir atbundančia gamta. Bet balandis jau praeityje, net gegužė įpusėjo.

Tiksliai neskaičiavau, bet atrodo, jog gegužė ir birželis gali pasidžiaugti turintys daugiausiai švenčių už visus kitus metų mėnesius. Jau pirmomis gegužės dienomis jų apstu.  

Greitai bus ir trisdešimtmetis, kai vis dar neapsisprendžiame, švęsti ar nešvęsti Darbininkų dienos – gegužės 1-osios. Į Lietuvą ši šventė atėjo su tarybų valdžia, todėl Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nežinant šios šventės istorijos, jos imta kratytis. Tiesa, šią dieną nuo seniausių laikų švenčia ir Bažnyčia, nes tai – Juozapo Darbininko šventė. Tarybiniais metais po darbo žmonių demonstracijos užsukę bažnyčion, nustėrdavo iš nuostabos – ir čia šventė. Apie Tarptautinę darbininkų solidarumo dieną kasmet vis mažiau kas užsimena. Švenčiame ir tiek. Lietuvoje nebeliko proletarų? O gal solidarumo? Televizijos tą dieną parodo daug senų filmų.

Nenorintiems švęsti Darbininkų dienos galima rekomenduoti gegužės 1-ąją kaip Gegužės ar Gegutės šventę. Net šio mėnesio pavadinimas kilo iš šiuo metu ar šiek tiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo, o mūsų protėviai Gegutės dieną linksmai švęsdavo. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis „Gegutė“. Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šokdavo aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai, praeidami pro „gegutę“, dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū.“ Įsiklausydama į balsus „gegutė“ turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trims „broleliams“ ji padovanodavo po savo išaustą juostą.

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Jei kovo 8 apie moteris galima kalbėti bet ką, tai Motinos diena reikalauja susikaupimo ir taurumo. Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Pritarė, tačiau siūlė išskirti ką be jos, nesvarbu ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, čia turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau. Jau praėjo 200 metų nuo Charlottės Brontės, kuri atvedė į gyvenimą šią heroję, gimimo.  

Skaičiau, jog prieš šimtą metų Virginia Woolf, minėdama Charlottės Brontės šimtmetį, prisėdo dar kartą perskaityti „Džeinę Eir“. Ji manė, kad knyga atrodys pasenusi, bet ji taip patraukė ir sujaudino, kad niekaip nepajėgė atsiplėšti. Perskaičiusi negalėjo suvokti, kaip Charlotte Bronte galėjo sukurti tokį kūrinį. „Kai galvojame apie Rochesterį, – rašė Woolf, – mes turime iš karto galvoti ir apie Džeinę Eir, pagalvoję apie maurus, mes vėl matome ją. Pagalvokime apie piešimo kambarį, tuos baltus kilimus su puikiomis gėlių girliandomis, balkšvą židinį su rubino raudonumo Bohemijos stiklu, visur besimaišančius ugnies ir sniego vaizdinius. Ir ką kitą juose galėtume matyti, jei ne Džeinę Eir?“

Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Taip, Džeinė turi trūkumų, bet dėlto ji tampa tik artimesne. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose ir imi išgyventi dėl jos likimo. Šie jausmai dar labiau išsiplėtoja, kai mergaitė patenka į varganą našlaičių prieglaudą.

Pagaliau imi džiaugtis herojės sėkme, kai ji tampa mokytoja, vėliau guvernante Rodčesterio dvare. Neilgai trukus Džeinė ir rūmų šeimininkas Rodčesteris įsimyli vienas kitą. Tačiau jų meilei sutrukdo ilgai saugota šeimininko paslaptis – jo išprotėjusi žmona, kurią jis laikė užrakintą palėpėje. Visą tai sužinojusi Džeinė skubiai susikrauna daiktus ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo. Po keleto metų visgi ji nusprendžia aplankyti poną Rodčesterį, tačiau sužino kraupią žinią – dvaras sudegė. Atokiame namelyje ji randa aklą Rodčesterį ir lieka kartu su juo.

O kokios ateities herojės bus mėgstamos praėjus dar dviem šimtmečiams? Vargu ar tuomet vis dar rūpės Bella Swan iš Stephenie Meyer „Twilight“ („Saulėlydis“). Bellos mėgstamiausias romanas yra „Vėtrų kalnas“, bet jos vampyras vaikinas jo nekenčia. Jam šio romano herojai yra baisūs žmonės, griaunantys vieni kitų gyvenimus.

Gegužės 3-ioji – Saulės diena. Šią šventę 1994 m. paskelbė Tarptautinė saulės energijos bendrovė (ISES-Europe). Ji skirta atkreipti dėmesį į saulės energijos galimybes. Žinia, saulė, vėjas, jūros bangos – puikus energijos šaltinis, kurio žmogus iš tiesų neišnaudoja. Be to, naudojama ši energija nekeičia planetos energetinio balanso, tokios energijos gamyba nekenksminga aplinkai.

Saulės dieną profesionalai ir entuziastai, visuomeninės organizacijos iš visos Europos organizuoja įvairius renginius, kuriuose demonstruojamos saulės energijos galimybės, keičiamasi patirtimi. Rengiamos saule varomų automobilių varžybos, seminarai, parodos ir kt. renginiai. Na, pas mus nieko nevyksta.

Gegužės 3-ioji – ir Konstitucijos diena. Nežinojote? Tą dieną 1791 m. priimtas šis pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos tautų įstatymas. Gegužės 3-ioji Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė. Ši Konstitucija laikoma pirmąja Europoje (net Prancūzija dar savo Konstitucijos neturėjo) ir antrąja pasaulyje rašytine Konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų. O juk Konstitucija – Aukščiausias įstatymas – kalba apie tautos išsivystymo lygį. Gaila, kad mūsų šalyje ši Konstitucija (nors ji drauge ir lenkų, ir mūsų) mažai prisimenama.

Gegužė – moterų mėnuo. Kiek moterų vardadienių šį mėnesį! Gegužės 1 d. – Gražina, Vidmantė, 2 d. – Meilė, 4 d. – Monika, Vitalija, 5 d. – Irena (tiesa, per metus Irenos vardadienių labai daug), 6 d. – Judita, 7 d. – Danutė (šis vardas minimas dar ir 25 d.), 8 d. – Stanislava (bandyta šio vardo šventę kelti į kitą mėnesį, bet visi švenčia tradiciškai), 9 d. – Austėja, Edita, 14 d. – Gintarė, 17 d. – Gailė, 22 d. ypač šventiška – Aldona, Elena, Rita, 24 d. – Joana (ji ir 30 d.), 28 d. – Rima, 31 d. – Angelė. Paminėti čia tik patys populiariausi vardai, o kiek dar kitų. Taigi gegužę nėra dienos, kad nereikėtų sveikinti kokios nors moters.

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo Šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.

Pamiršę speiguotą vasarį, galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją d. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena – dabartiniame Aleksote, anuomečiame Svibirgale pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Jei gegužė moterų mėnuo, tai birželis priklauso vyrams. Prasideda jis Tėvo diena (pirmąjį mėnesio sekmadienį), o kiek per mėnesį vyriškų vardų paminėjimų: 13 d. Antanas, 24 d. Jonas, 29 d. Petras ir Povilas. O kur dar tokie, kaip Justinas (1 d.), Karolis (3 d.), Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas ir Vladas (27 d.) ar populiarėjantys Merūnas (8 d.), Jaunius (26 d.)... Tiesa, Joninių statusas kol kas aukštesnis negu Tėvo dienos. Pirmiau Jonas, po to – tėvas.

„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė.

Pranašysčių gegužės–birželio sandūroje yra ir daugiau, pavyzdžiui, kad naktinė lakštingalos giesmė atneš giedrą dieną. Kita vertus, jos giesmė yra tokia graži, kad net jei prognozė ir nepasitvirtintų, neverta gailėtis nemiegotų valandų. Jeigu žvirbliai purenasi smėlyje ar šiaip žemėje, bus geras oras. Rūkas vakare virš vandens taip pat pranašauja gerą orą. Jei vakare iškrito gausi rasa, kitądien bus saulėta. Išsiskleidę bijūnai kalba apie ilgalaikę giedrą.

Pastebėta, jei pirmosiomis birželio dienomis gausiai lyja, tai vėliau visas mėnuo būna sausas. Sakoma, kad šių dienų lietus atneš gausų rugių derlių, o daug eglių kankorėžių žada gerą agurkų derlių. Pirmasis vasaros rūkas – geras požymis grybautojams, o naktiniai drugeliai į namus suskrenda prieš lietų ir atšalimą.

Pavasarėjant dažniau susitinkame su draugais. Ir keista, jei kas nors tokių susitikimų nemėgsta. Nejau pavasarį išbūsi vienas?! Marsiečių posakis „Nelauktas svečias blogiau už Gagariną“ šiomis dienomis netinka.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, net ir labą naktį. O šiomis dienomis ir – labas, pavasari, sveika vasara! Labinamės archajišku indoeuropietišku baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Pavasarinės pokalbių temos turi būti aktualios, nūdieniškos, slėpti paslaptį, kuri pokalbio pabaigoje būtų atskleista. Keista, kad tokiu metu horoskopų tema lieka populiari. Anot astrologų, Lietuva – gana šviesios karmos tauta, pakankamai šventa vieta. Sunku įsivaizduoti karą ar mūsų šalies užgrobimą, ištraukiant ją iš bendro pasaulinio konteksto. Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Gal ir žmonės taps geresni, bus daugiau meilės. Nors mūsų meilė beveik visada turi ribotą garantinį laikotarpį.

Pavasariniai susitikimai ir pasveikinimai yra liudijimas to, kad jis dar nesibaigęs. Nors, sako, nori nenori, bet po 45-erių vyrai pradeda ieškoti jaunesnės. Bet tai jau kita tema. Šiandien jos nelieskime. O dėl astrologų, tai, ką jie gali pasakyti, kai ir taip žinai, kad šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają. Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje. Bent jau taip teigia garsus filosofas Slavojus Žižekas.

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką.

Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos. Gyvenimas virte verda. Ir nieko čia blogo, kad net mes turime kažkiek kvailumo. Ir nereikia aiškintis, jog aš ne kvailys. Žmogus, atkakliai kartojantis nesąs kvailys, paprastai turi dėl to kažkokių abejonių. XVII amžiuje olandų filosofas Benediktas Spinoza yra pasakęs: „Iš to, ką A pasako apie B, galima spręsti apie A, o ne apie B.“

Neseniai pažymėjome trečiąsias Vytauto Šapranausko išėjimo metines. Internete perskaičiau vieno jo gerbėjo pergyvenimus, jog nuėjęs aplankyti aktoriaus kapo, rado jį nesutvarkytą. Pasipylė komentarai. Visi piktinosi. Ir nė vienas nenusprendė nuvykti ir sutvarkyti to kapo. Kaip vienas senjoras man piktinosi, kad niekas mieste nenuvalo šviesoforų. Tiesa, jis prisipažino, jog ir pats nuvalytų, tik niekas įsakymo neduoda.

Kažkur, kažkam, kažkada būna geriau. Štai 2012 metais tokiu laiku Lietuvoje termometras rodė 30 laipsnių karštį. Kandidatai į Seimą žada tūkstančio eurų atlyginimus. Tikiu – išsiųs visus į Norvegiją, Vokietiją ar Airiją ir gausime tokius atlyginimus. O rasti išeitį visad galima. Jei norite namuose auginti pandą, nusidažykite šunį.

Po rabino mirties jo mokinio kažkas paklausė:
– Kam jūsų mokytojas teikė didžiausią svarbą?
Mokinys šiek tiek pagalvojęs atsakė:
– Tam, ką tuo metu darydavo.