Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių visuomenės sveikatos biure kelerius metus vienos darbuotojos kabinete vešėjo puikus sodriai žalias augalas – per metro aukščio, tankiai ant kamieno suaugusiais pailgais lapais. Maždaug prieš metus darbuotoja iš biuro išėjo ir augalą perdavė prižiūrėti administratorei Linai Biškauskienei. 

Visžalis lapuotis tada atsidūrė didelio kabineto (vasarą ir žiemą gana vėsaus) šiaurės vakariniame kampe – beveik pavėsyje, ir nors buvo nuolat laistomas vandenėliu iš čiaupo, bet į aukštį lyg ir nebeaugo, ir šiaip nesikeitė. Kol prieš mėnesį....

 

 

Taigi prieš mėnesį Lina pastebėjo, kad augalo viršūnėje pradėjo augti kažkokios šakelės – iš pradžių viena, paskui kita. Matyt, ruošiasi žydėti, pagalvojo ir per darbus kurį laiką nė neprisiminė. Bet augalas pats priminė – vieną dieną žiedai, nepasakytum, kad įspūdingi, bet jau labai kvapūs, prasiskleidė. 

Tada jau visi ėjo tų žiedų pažiūrėti, kvapu pasigėrėti, skambinti buvusiai augalo šeimininkei (toji stebėjosi – jai žiedų dar nebuvo tekę matyti). Žavėjosi augalo žiedais vis dėlto neilgai - aitrus kvapas greitai pradėjo ir kabineto šeimininkę, ir lankytojus varginti, tad teko administratorei Linai kviestis pagalbon vairuotoją, kad kvapiąją gėlę ištemptų į koridorių.

 

Tačiau ir koridoriuje augalas žydėjo neilgai. Kurį rytą Lina Biškauskienė persigandusi pareiškė: „Kriminalas – žiedai dingo!“ Čia tuos žodžius išgirdusi iš kabineto, prie kurio žydintis augalas stovėjo, išėjo darbuotoja ir prisipažino – tai ji nupjovusi, nes nuo žiedų kvapo jau visiškai galva įsiskaudėjusi...

Nors ir gaila buvo žiedų visiems, bet augalui tai, atrodo, į gera išėjo – jis atgal sugrąžintas į kabinetą prie savo lango.

 

 

Beje, jei kvepiančiais žiedais augalas į save nebūtų dėmesio atkreipęs, ko gero, biuro darbuotojai nebūtų pradėję smalsauti, kuo žaliasis lapuotis vardu. 

Ir kai pradėjo domėtis, paaiškėjo, kad tai kvapioji dracena, labai retai kambariuose auginant pražystantis augalas. O pražydusio kvapas yra toks stiprus, kad tenka jį išnešti bent nakčiai iš gyvenamųjų patalpų. 

 

Be to, šis kiek alyvas primenantis kvapas sklinda bangomis. Dracena baltus žiedus išskleidžia vakare ir žydi tik iki ryto. O iš viso visas žydėjimas tetrunka tik kelias naktis. 

 

 

Dracena, išvertus iš lotynų kalbos – drakono medis, priklauso lelijinių šeimos augalų genčiai, kilusiai iš Afrikos ir Azijos tropikų bei subtropikų, o grėsmingą drakono pavadinimą gavo todėl, išskiria kraujo raudonumo dervą, naudojamą lakams ir dažams gaminti. 

 

Pasakojama, kad šimtmečius žmonės raižydavo dracenų kamienus ir rinkdavo sakus, o senovės egiptiečiai sakus naudojo mirusiesiems balzamuoti.

Viduramžiais sakai jau naudoti kaip išoriniai sutraukiamieji ir kraujavimą stabdantys vaistai ir net turintieji stebuklingų galių – galintys sugrąžinti mylimąjį, gydyti nuo impotencijos.

 

Dracenų sakų laku buvo dažomas raudonmedis ir smuikų korpusai.

 

Tačiau dabar dažniausiai dracenos yra vertinamos kaip nelepus dekoratyvus kambarinis augalas, nes jų yra įvairiausių rūšių: marginata su siaurais ilgais lapais - kartais žaliais, kartais rausvais, gelsvai ir žaliai dryžuotais, augančiais tankiais kupliais kuokštais; kvapioji su platesniais, žaliai ir geltonai arba žaliai ir baltai juostuotais; deremensis su mėlynai žaliais su baltais pakraščiais lapais; sanderiana, kurios lapai blyškūs, gelsvai arba pilkai dryžuoti; reflexa lapai žali su kreminės spalvos pakraščiais...

 

Vis dėlto populiariausios iš namuose auginamų yra kvapiosios dracenos. Jos užauga iki trijų metrų aukščio - jaunos su tankiai kamieną apaugusiais lapais, o senos – jau pliku kamienu. 

 

 

Auginamos namuose kvapiosios dracenos, nes puikiai auga kambario temperatūroje vidutinio apšviestumo patalpose – jokiu būdu ne saulėkaitoje.

Vasarą draceną galima išnešti į lauką, į pavėsį, bet tik labai saugant, kad aukšto augalo neparverstų vėjas. O žiemą dracenos puikiai žiemoja kambariuose prie rytinės ar vakarinės pusių langų, bet ne žemesnėje kaip 13 laipsnių temperatūroje.

 

Ir šiaip dracenos nėra lepios: nebijo sauso oro ir tik jaunos mėgsta būti purškiamos, o suaugusių augalų lapus tereikia nuvalyti drungna skepetaite ar nuprausti po dušu.

 

Apskritai su vandens procedūromis reikia būti atsargiems – periodiškai laistyti 20-24 laipsnių šiltumo vandeniu, kai pradžiūva žemės vazono paviršiuje, nes tiek perlaistytos, tiek neprilaistytos dracenos pradeda mesti lapus.  

 

Tręšti reikia nuo pavasario, kai dracenos yra persodinamos, iki rudens kas dvi savaites tam skirtomis trąšomis. 

 

Dracenas siūloma dauginti auginiais ir kartais sėklomis. Specialistai pataria per aukštą draceną sutrumpinti iki 60 centimetrų sumedėjusio koto, o nupjautąją dalį, bet ne ilgesnę nei 70 centimetrų ilgio, pamerkti į virintą vandenį, kol išaugins šaknis. 

 

Galima sumedėjusį kamieną supjaustyti ir mažesnėmis dalimis, pamerkti į vandenį ir laukti, kol jos išleis šaknis, o po to sodinti į vazonus. Tačiau jokiu būdu nemerkite nesumedėjusios viršūnės – ji paprasčiausiai supus.