Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietė ponia Teresė atsiuntė į redakciją dvi nuotraukas – vazonėliuose suaugę dideli ir maži kaktusai nerealiai gražūs, išraiškingi, primenantys kažkokias fantastiškas skulptūras...

 

Ir nesvarbu, kad nežydintys, kad gal ir ne kokių jie retų rūšių, bet vis tiek neįtikėtinai išraiškingi.

 

Beje, dėl kaktusų rūšių. Mokslininkai kaktusų šiuo metu priskaičiuoja apie tris tūkstančius rūšių, nes vis atranda naujų. Ir vadina tas rūšis dažniausiai lotynų kalba.

 

Cylindropuntia - tai Šiaurės Amerikos neaukštos, medėjančios ar šliaužiančios.

 

opuncijos su cilindriškais nareliais. 

 

Opuntia - dideli, nariuoti, ištvermingi kaktusai geltonais, oranžiniais ir raudonais žiedais.

 

Tephrocactus - tai nedideli kaktusai su rutuliškais arba ovaliais nareliais ir įdomios formos dygliais. 

 

O štai Rhipsalidopsis - velykinis kaktusas, narenis – daug kam pažįstamas, nes žydi kovo - gegužės mėnesiais. Kaip ir Schlumbergera, kalėdinis kaktusas, dar vadinamas plokšteniu, kuris žydi rudenį ir žiemą baltais, rausvais, raudonais ar dvispalviais žiedais.

 

Iš Argentinos, Pietų Brazilijos kilęs Echinopsis ypač mėgstamas net nepatyrusių gėlininkų, nes puikiai auga verandose, ant palangių, gryname ore, mėgsta gryną orą, šviesą, vasarą – vandenį, o žiemą – vėsą ir visišką sausrą. Tiesa, šie kaktusai ypač mėgsta kryžmintis – štai iš kur tikriausiai ir naujos rūšys...

Pseudolobivia auga dažniau į plotį nei į aukštį ir jų briaunos neryškios, o dygliai – kreivi. Tačiau žiedai - nuostabūs. 

 

Lobivia, užsigrūdinusi aukštikalnėse, reikalauja gryno oro, daug saulės ir nė lašo vandens žiemą.

 

Taigi kaktusų yra ir rutulių, ir kolonų formų, ir lapinių.

 

„Lapiniai“ kaktusai skamba keistai, nes visi kaktusai su dygliukais, augančiais iš pagalvėlių, vadinamų aureolėmis. Kiekvienoje aureolėje ir yra augimo pumpuras – kiekvienos rūšies skirtingas ir forma, ir dydžiu, ir spalva.

 

Maži kaktusų dygliukai dažniausiai daug klastingesni už didelius ir grėsmingus dyglius: prisilietus lengvai lūžta ir įstringa odoje. 

 

Jei užkibote už kaktuso dygliuko, kuris panašus į kablį, teks teks labai atsargiai atsikabinti, nes priešingu atveju – bus sužalotas ir kaktusas, ir ir iš jūsų rankos dyglį teks traukti kaip rakštį – pincetu.

 

Bet grįžkime prie kaktusų „lapų“: taigi dykumose nepalankiomis sąlygomis augantiems kaktusams teko per per šimtus tūkstančių metų lapus regeneruoti į dyglius, kad kuo mažiau vandens garintųsi. Tačiau kai dėl kažkokių aplinkybių kai kurie kaktusai atsidūrė jau pakankamai drėgnuose vietose, jie jau nebesugebėjo užauginti tikrų lapų.

 

Tad kaktusai - plokštenis, lapenis, narenis - pakeitė savo stiebus taip, kad šie tapo panašūs į lapus ir opūs - juos reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

 

Stiebai – raudoni, avietiniai... 

 

Tarp kitko, nemanykite, kad visi kaktusai yra žali. Kaktuso stiebas gali būti raudonas, avietinės, geltonos ir oranžinės spalvos, nes tokios formos negamina chlorofilo.

 

Patyrę kaktusų augintojai tokius spalvotus stiebus sėkmingai įskiepija į kokios nors nereiklios rūšies pakankamai aukštą, žalią poskiepį, kuris ir aprūpina spalvinguosius kaktusus visomis maisto medžiagomis. 

 

Tada jau tie spalvingieji gana lengvai augina „vaikučius“. Tačiau ar tie „vaikučiai“, pasodinti vazonėlyje, bus spalvingi – dar klausimas. Nes sėklomis padauginti įskiepytieji dažniausiai išauga... „žali“.