Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Daugiau nei tris dešimtmečius šiaulietės Valerijos Urbonienės svetainės sieną puošė vaškuolė savo nuostabiai tvirtais lapais ir porą kartų per metus - žiedų kekėmis. Kabinosi šakos už skersai ir išilgai ištampyto valo ir vis augo, augo, nors ponia Valerija sako, kad nuolat šakeles karpė ir draugėms bei pažįstamoms dovanojo, o ir vaškuole pernelyg nesirūpino - tik laistydavo ir per vasarą tris kartus tręšdavo.

Dabar viskas pasikeitė: Valerija Urbonienė nebegalinti nuolat laipioti ant kopėtėlių, kad nuvalytų dulkes nuo daugybės lapų, tad teko jau kitos rūšies gražuolę vaškuolę, kurios šakos nebesidriekia metrų metrus į visas puses, auginti ant palangės - senosios prižiūrėti nebėra jėgų, bet ir atsisakyti mėgstamiausios gėlės neįmanoma. Tačiau ir ant palangės svyranti gėlė tarpsta - tik spėk jos šakas trumpinti. Tiesa, dėl to vaškuolė nebežydi. 

Žydėtų vaškuolė, jei tik laipioti galėtų, nes šie stepukinių šeimos vijokliniai augalai gali apsivynioti ir prisitvirtinti prie bet ko, kas tik pasitaiko kelyje.

Apie du šimtus šios genties rūšių savo tėvynėje - Mianmare, Vidurio ir Pietų Kinijoje, Australijoje, kur natūraliai auga, pasižymi neįtikėtinu gyvybingumu ir ilgumu (šešių-dešimties metrų!), žiedai - dydžiu ir spalvų įvairumu.

Beje, lietuviškas pavadinimas „vaškuolė“ ir kilo nuo vaškinių žvaigždės pavidalo žiedų, išsidėsčiusių kekėmis, bei storų odiškų lapų.

O lotyniškas vaškuolės pavadinimas „hoya“ nėra labai senas - tik apie 200 metų. Kai europiečiai vaškuole iš Rytų susidomėjo, ją pradėjo auginti oranžerijose. Sakoma, kad vienas iš pirmųjų vaškuolės auginimo paslaptis perpratęs Tomas Hojus, 1788-1809 metais dirbęs Nortamberiando hercogo vyriausiuoju sodininku: jo auginami šie augalai tiesiog vešėte vešėjo, tai ir žmonės juos pradėjo vadinti hoya.

Kokias vaškuoles Tomas Hojus augino, dabar pasakyti sudėtinga, nes jų tiek daug ir jos tokios skirtingos. Tikėtina, kad kaip kambarinius augalus imta auginti daugiausiai hoya bella (puošnioji) iš Žemutinės Birmos (dabar - Mianmaro) ir hoya carnosa (storalapė), natūraliai vešanti daugelyje šalių nuo Vidurio Kinijos iki Australijos.

Nevijoklinė hoya bella yra žemesnė ir smulkesnė už vijoklinį krūmą su mėsingais lapais hoya carnosa. Tačiau abu šie augalai žydi vasarą: balti ir stangrūs lyg vaškiniai žiedai su raudonais viduriukais salsvai kvepia ir auga netikrais skėčiais. Hoya bella geriausiai auga krepšelyje arba kaip svyrantis augalas, o hoya carnosa vos ne akyse tik ir ieško už ko užsikabinti, tad labai greitai išsidraiko tiek sienomis, tiek lubomis.

Hoya linearis, nors kilusi iš Himalajų, labai šilumą mėgsta: kai sudaromos augti tinkamos sąlygos, jos ilgi, ploni ūgliai, apkibę baltais žiedynais, dailiai linksta žemyn.

Iš Malaizijos kilusios hoya multiflora žiedų viduriukai yra tamsiai raudoni, o žiedlapiai - gelsvai žali.

Hoya lacunosa su elipšiškai lancetiškais lapais ir sagų formos baltai žaliais žiedais, kurie skleidžiasi skėčiais nuo kovo iki birželio mėnesio, mėgsta pusiau paunksmę ir šilumą ištisus metus.

Tad gėlių mylėtojams yra ką pasirinkti auginti, juolab kad yra ne tik du šimtai vaškuolės rūšių, bet ir begalė išvestų sukultūrintų veislių. Tiesa, išvestinės veislės nėra tokios ištvermingos kaip natūralios.  

Šiaip vaškuoles labai paprasta prižiūrėti - joms tereikia geros šviesos ir atidumo laistant. Geriausiai jos auga labai šviesioje, saulėtoje vietoje, bet vidudienio saulės nepakelia, vasarą mėgsta šilumą (18-23°C), žiemą - vėsą (14-18°C).

Vaškuolės nemėgsta didelės drėgmės, todėl jei būna per drėgna ir per šalta žiemą, žydi negausiai. Be to, tai sėslūs augalai - labai nemėgsta keisti įprastos savo vietos: pakitus šviesos krypčiai vaškuolės dažnai ima mesti žiedus ir pumpurus.

Tad visų rūšių hoya tiesiog klesti kambariuose it šiltnamiuose ir pavasarį, o kartais dar kartą ir vasarą, džiugina nektaringais, kvapiais žiedais. Daugiausia rūpesčių kelia tik jų neklusnios šakos.

Štai hoya carnosa nereikli šilumai - itin greitai auga, kai yra 10-12 laipsnių šilumos, o jei temperatūra aukštesnė - išaugina nežydinčių šakų. O juk jos žiedai kaip tik ir yra nuostabūs - lyg porcelianiniai, išskiriantys lipnų nektarą, kuris stipriai kvepia.

Hoya bela klesti nuolatinėje šilumoje ir drėgmėje, todėl kasmet žydi - jos žiedai mažesni, sniego baltumo...

Dauginamos vaškuolės viršūnių arba ūglių ūgliais. Tai geriausia daryti pavasarį ar vasarą: nupjauti šakelę su dviem lapais ir pasodinus negiliai dažnai purkšti, kad žemė būtų šiek tiek drėgna. Kitas dauginimo būdas – atlankomis: prilenkti šaką prie žemės, kad ji išleistų šaknis.

Vaškuoles rekomenduojama persodinti kas dvejus-trejus metus į vidutinio sunkumo puveningą žemę įbėrus truputį smėlio. Persodinant reikia atsargiai kuo daugiau nukratyti nuo šaknų žemes ir sodinti į žemą ir gan nedidelį vazoną.

Vasarą hoya reikia saikingai apipurkšti ir kas dvi savaites patręšti. Tačiau būtina atminti - vaškuolės nepakenčia per didelio azoto kiekio dirvožemyje.

O ir pernelyg gerai tręšiamos jos daugiau augina ūglius bei lapus ir mažiau žydi, todėl jei augalas atrodo per daug vešlus, kurį laiką jo nebereikia tręšti.

Vaškuolės ilsisi žiemą ir rudenį. Šiuo laikotarpiu jų nereikia tręšti ir jokiu būdu daug nelaistyti.

Tačiau hoya bella ir hoya carnosa visai nebijo  sauso šildomų kambarių oro! Tik kai jos pradeda leisti ūglius, reikia nuolat purkšti, o per ilgas šakas šalinti.

Nuo ko nukenčia vaškuolės augdamos natūraliai - sunku pasakyti, bet kambariuose auginamos jos, kaip ir kitos kambarinės gėlės, ir serga, ir įvairių kenkėjų yra pažeidžiamos.

Jei vaškuolė žiemoja per šiltai, ją apninka amarai, jei per drėgna, gali užpulti miltuotieji ir paprastieji skydamariai. Šiuos atsparius kenkėjus galima naikinti  emulsija iš ūkiško muilo ir tabako nuoviro.

Nuo drėgmės pertekliaus ir vėsos krenta lapai, žūsta ūgliai. Jei augti vaškuolei per tamsu arba jei ji perstatoma į kitą vietą - byra žiedai. Jei lapai blanksta, susisuka ir pradeda džiūti – per daug šviesos arba per žema temperatūra. Lapai krenta dėl per sauso ir per šilto oro, žiedynai krenta – vadinasi, per daug arba per mažai laistoma.

Jei krenta stiebai ir lapai – vanduo užsistovi arba laistoma per šaltu vandeniu. Jei sulėtėjęs augimas, o lapai tampa šviesiai žalios spalvą – trūksta žemėje azoto. Jei vaškuolių lapai krenta ar gelsta, vadinasi, per daug drėgmės.

O nuo gausaus laistymo gali pūti šaknys. Tada reikia išpjaustyti pažeistas šaknis, būtina apkarpyti, tai yra, patrumpinti šakas ir persodinti į mažesnį vazoną. Persodinus iš pradžių laikyti sausai.

Nors kalbama, kad vaškuolė yra nuodinga, tačiau nėra tai patvirtinančių duomenų. Tačiau vis dėlto miegamajame jos nederėtų auginti - kai kurie žmonės alergiškai reaguoja į vaškuolių lipnų nektarą.

O ir šiaip - gyvenamuosiuose kambariuose bet kuriuos augalus reikėtų auginti saikingai: kas tūkstančiui žmonių nedaro jokios negatyvios įtakos, žiūrėk - tūkstantis pirmajam gali sukelti problemų.

Todėl ir vaškuole geriau, kaip ponia Valerija darė, derėtų papuošti svetainės ar kito kambario, kur trumpiau užsibūnama, sieną. Juolab kad sakoma, jog šis augalas skleidžia labai teigiamą energiją.

Tikima, kad vaškuolė padeda romantikams rasti vidinę pusiausvyrą ir sugrįžti į tikrovę pozityviai nusiteikus. Energiniai šio augalo virpesiai ypatingi: minkšta banguojanti energija prie žiedų skėčių sudaro verpetus. Be to, vaškuolė atneša gražius sapnus.