„Ramiau galima pasijusti tik įsirengus trijų pakopų apsaugą nuo besikaupiančių statinių elektros krūvių“, - teigia V. Balsys.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Orams sušilus verta susimąstyti ir apie tokį nekviestą svečią kaip perkūnija. Draudikų duomenimis, kasmet žaibai Lietuvoje sukelia apie 100 gaisrų. Visa tai didžiuliai nuostoliai, o dažnai – ir žmonių netektys. Labiausiai nuo žaibo nukenčia tie statiniai, kuriuose nėra įrengti arba netvarkingi žaibolaidžiai. Apie tai šnekamės su vienos miesto elektrosaugos įmonės direktoriumi Vladu Balsiu.

Aktyviniai ir „klasikiniai“ žaibolaidžiai
„Neturint reikiamos kvalifikacijos, pačiam žmogui tinkamai įsirengti apsaugą nuo žaibo bus sudėtinga... Šiais laikais jau nebepakanka paprastai įkalti į žemę geležį ir iškelti bokštelį. Dabar daugiausiai yra naudojami aktyviniai žaibolaidžiai, kurie dar neįvykus žaibo išlydžiui, skleidžia aukšto dažnio bangas, jonizuoja orą ir sudaro didesnę išlydžio nutekėjimo galimybę. T. y. neleidžia žaibui susidaryti. Aktyviniai žaibolaidžiai saugo plačiau, didesnį plotą, iki 100 metrų, o „tradiciniai“ apsaugo tik nedidelę zoną aplinkui, maždaug 45 laipsnių spinduliu, imant nuo viršūnės“, - pasakoja V. Balsys.

Žinau žmogų, kuriam žaibas trenkė į kiemą, tiksliau, į asfalto dangą. O juk aplink buvo aukštesnių statinių, medžių ir pan. Tai kaip čia?
„Vėlgi tenka konstatuoti, kad „tradiciniai“ arba strypiniai žaibolaidžiai nėra labai patikimi, ko nepasakysi apie aktyvinius. Jei pas tą žmogų būtų šitokia apsauga, abejoju, ar žaibas būtų trenkęs. Aktyviniai žaibolaidžiai saugomoje zonoje „nurenka“ bet kokį elektros krūvį“, - teigia V. Balsys.

Kokie pagrindiniai reikalavimai keliami strypiniams žaibolaidžiams?
„Pirmiausiai turi būti įrengtas įžeminimo kontūras, kurio varža ne daugiau kaip 10 omų. Čia nuvedamas žaibo išlydis nuo ant pastato stogo išdėstytų „antenų“ ar nuo šalia esančio strypo (bokštelio). Aktyvinis žaibolaidis turi elektroninę galvutę, iškeltą virš aukščiausio iš pastatų. Ji tikrai gerai apsaugo 30–40 metrų spinduliu ir toliau. Jonizuodama aplinką galvutė net neleidžia susikaupti statiniam elektros krūviui (žaibui).“, - tęsia pašnekovas.

Matyt, aktyviniai žaibolaidžiai yra brangūs, nes vis dar daug kur pamatysi „senuosius“ – strypinius?
Pasak V Balsio, privačiam gyvenamajam namui apsaugoti reikėtų apie 4000–5000 litų vertės įrangos. Ne ką pigesnis strypinių žaibolaidžių įrengimas, kai visas stogas apkarstomas „antenomis“ ir nuo jų einančiais įžeminimo laidais, žiūrint, kad neliktų „neuždengtų“ vietų. Kiekvieną aukštesnį įsikišimą, kiekvieną ortakį, dūmtraukį ir pan. Nors Vokietijoje naudojami abiejų tipų žaibolaidžiai, todėl ir teigti, kad neva strypiniai savo atgyveno – būtų neteisinga.

Ar aktyvinio žaibolaidžio galvutės funkcionavimui reikalingas atskiras įtampos šaltinis?
„Nereikia. Jei tik aplinkoje atsiranda potencialų skirtumas, sistema ima veikti pati. Kasmet šitokia apsauga nuo žaibo Lietuvoje vis labiau populiarėja. Tačiau jos įrengimas – tik vienas etapas. Daug žalos įmonėms pridaro ir atsiradę viršįtampiai“.

Viršįtampiai ir kt.
Viršįtampiai būna vidiniai, statiniai ir atmosferiniai. Daugelis mūsų vartojamų elektronikos prietaisų: televizorių, kompiuterių, matavimo ir diagnostinės aparatūros yra jautrūs viršįtampiams, kurie gali juos ilgam išvesti iš rikiuotės, sunaikinti laikmenose saugomą informaciją. Kovai su šiuo reiškiniu statomi antiįtampiai – apsaugos priemonės. Dar yra taikomas potencialų išlyginimas. „Norint pasiekti šimtaprocentinę apsaugą, naudojamas visas priemonių kompleksas, - teigia pašnekovas. - Brangoka? Be abejo. Tačiau apsauga nuo žaibo padeda išsaugoti kur kas daugiau. Įsirengus visų trijų pakopų apsaugą, galima gyventi daug ramiau“.

Ir vis dėlto peršasi išvada, kad tradiciniai – strypiniai žaibolaidžiai savo atgyveno ir juos išstums modernesnė apsauga?
„Kodėl gi? Vežamės tokius iš Vokietijos, kur tenykštės firmos juos gamina kaip gaminusios... Efektyvumu „klasika“ ne ką nusileidžia naujienoms, su sąlyga, kad viskas padaryta kaip reikiant, tiksliai, pagal atitinkamas instrukcijas. Tačiau įrenginėjant tokią „klasiką“ naujas stogo dangas galima nesunkiai pažeisti, nes naudojant klasikines žaibosaugos priemones reikia išvedžioti daug „antenų“, įžeminimo laidų, daug laipioti ir pan. Tai gana sudėtinga. Kitu atveju mokama daugiau už įrangą, bet darbo įdedame mažiau. Vis dėlto gerai (rimtai) padaryti visus tuos dalykus gali tik kvalifikuoti žmonės. Kita vertus, niekas neatima teisės namo savininkui viską įsirengti pačiam...“ - teigia V. Balsys.

Ar svarbu kokio skersmens bus įžeminimo laidas?
„Taisyklės numato, kad skersmuo negali būti mažesnis, kaip 8 milimetrai. Geriausiai tinka varinis laidas. Žinoma, naudojama ir cinkuota viela. Ji pigesnė. Toks įžeminimo laidas prijungiamas prie įžeminimo kontūro, kuris gilyn sukalamas vibroplaktukais – vadinamasis giluminis įžeminimas – iki 10–15 metrų. Aišku, tai tik vienas iš galimų variantų. Tačiau šitokie gilūs įžeminimai esti ilgaamžiai ir patikimi.“

Kas kiek laiko reikia tikrinti žaibolaidžio įžeminimo kokybę?
„Pagal galiojančius standartus, tikrinama kas 2–4 metai, priklausomai nuo įrangos tipo“.

Tačiau įžeminimo laidas žaibuojant gali būti pavojingas tam, kuris prie jo netyčia prisilies?
„Tam du metrai nuo žemės paviršiaus laidas paslepiamas vamzdelyje iš izoliacinės medžiagos. Tokie reikalavimai. Visa kita tvirtinama ant specialių laikiklių: laidas negali liestis nei su stogu, nei su mūru, ir t. t. Žaibolaidis arba galvutė turi būti aukščiau visų statinių, televizijos antenų ir pan. Palydovinės „lėkštės“ irgi privalo būti pajungtos prie bendro kontūro. Tai tiesiog būtina.“

Daug kur apsisaugoti nuo žaibo sėkmingai vartojami „klasikiniai“ - strypiniai žaibolaidžiai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.