Araukarijos yra labai seni augalai – jos augo ir juros (prasidėjo 199,6 milijono ir baigėsi prieš 145,5 milijono metų), ir kreidos (prasidėjo prieš 145,5 milijono metų ir baigėsi prieš 65,5 milijono metų) perioduose.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Ponia Vitalija savo gimtadienį švenčia per Naujuosius, todėl praėjusiais metais savo 75-mečio proga ji buvo apdovanota miniatiūrine eglaite vazonėlyje.
Nors eglaitės spygliukai buvo neįprastai šviesiai žali ir minkšti, nors augalėlis įprastai nekvepėjo, ponia Vitalija labai apsidžiaugė – nebereikės jai Kalėdoms daugiau eglišakių puošti, o kai medelis paaugs, bus galima šalia namo pasodinti.
Tačiau eglaitė per metus beveik nepaūgėjo ir nepatamsėjo, todėl ponia labai susirūpino, ką ne taip daranti. Močiutę nuramino medelį padovanojęs anūkas – taip ir turi būti, nes eglaitė visai ne  eglaitė, o egzotinė araukarija.

Seniausia iš augalų
Spygliuočių genties atstovė araukarija, nors ir panaši į pušį bei į eglę, priklauso visai kitai šeimai - araukarijiniams. Araukarijos yra labai seni augalai – jos augo ir juros (prasidėjo 199,6 milijono ir baigėsi prieš 145,5 milijono metų), ir kreidos (prasidėjo prieš 145,5 milijono metų ir baigėsi prieš 65,5 milijono metų) perioduose.
O pavadintos araukarijos, augančios Naujojoje Kaledonijoje, Norfolko saloje, rytų Australijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Argentinoje, Čilėje, pietų Brazilijoje, Čilėje gyvenančių indėnų araukanų (mapučių) genties vardu.
Tai dažniausiai labai aukšti medžiai – 30-80, o kartais ir 90 metrų aukščio – nors yra ir palyginti neaukštų, tinkamų auginti oranžerijose ir kambariuose. Dar įdomu, kad araukarijos yra dvinamės – maži vyriškieji ir dideli moteriškieji kankorėžiai auga ant skirtingų medžių.
Araukarijų gentyje yra 19 rūšių: brazilinė, araukarija, čilinė, kvapioji, išlakioji, lenktašakė, aukštoji, žvilgioji ir dar daugybė kitų neištariamais lotyniškais pavadinimais.

Čilinė – iš Čilės...
Čilinės araukarijos auga centrinėje Čilėje, vakarinėje Argentinoje ir išauga iki keturiasdešimties metrų aukščio, iki dviejų metrų storio su storais trikampiais 3-4 centimetrų ilgio lapais. Tai Čilės nacionalinis medis.
Brazilinės auga pietų Brazilijoje, Paragvajuje ir Argentinoje – dažniausiai neaukštuose kalnuose, 500-1800 metrų aukštyje. Šios araukarijos dar ilgesnės nei čilinės.
O štai aukštoji araukarija yra kilusi iš Norfolko salos, netoli Australijos. Ji užauga iki 70 metrų aukščio, dviejų metrų kamieno skersmens.
Šio medžio laja – gan siaura piramidė arba gan platus cilindras. Jaunos šakelės būna apaugusios švelniais skaisčiai žaliais yliškais lapeliais iki 2 centimetrų ilgio, o senesnės – jau spygliukų nebeprimenančiais žvyniškais lapais.
Bidvilio araukarijos, kilusios iš Australijos, lapai stori, iki dviejų centimetrų pločio, tamsiai žali. Bidvilio araukarija, nors ir labai įspūdinga, tačiau retoka, nes auga labai lėtai.

Aukštoji – kambarinis augalas
Keisčiausia, kad iš visų araukarijų kaip kambarinis augalas yra pasirinkta būtent... aukštoji.
Gal todėl, kad puikiai žiemoja: svarbu, kad per žiemą būtų laikoma šviesioje, vėdinamoje iki 10 laipsnių šilumos temperatūroje ir saikingai laistoma, kartais nupurškiama.
Tręšti araukarijas rekomenduojama nuo ankstyvo pavasario iki rugsėjo mėnesio mineralinių trąšų mišiniu du kartus per mėnesį. Tačiau prieš tręšiant būtina augalą gerai palaistyti.
Jaunus augalus rekomenduojama persodinti kasmet, senesnius – rečiau į 1-2 centimetrais didesnius vazonus, į mišinį iš lapinės, durpinės, priemolio, smėlinės žemių. Tik būtina vazono dugne įrengti gerą drenažą.
Vasarą araukariją galima išnešti į balkoną ar sodo paūksmę.

Dauginti galima ir sėklomis
Araukarijas galima dauginti ir sėklomis, ir auginiais, ir atlankomis. Tačiau pasėti šie augalai nebūna tokie gražūs, kaip padauginti atlankomis ar viršūnių auginiais.
Aštriu peiliu nupjovus šakutę ją reikia kol įsišaknys pasodinti į drėgną labai švarų smėlį, o po 3-6 mėnesių jau galima sodinti į nuolatinį vazoną.