
Šiaulietės A. Vaičienės dracena pražydo kvapiais žiedais.
Asmeninio albumo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Prieš porą metų šiaulietė Aldona Vaičienė pasodino dracenos ūglį ir prigijusį išnešė į laiptinę.
Laiptinėje buvo gan šalta, tad per žiemą dracenos nei kas laistė, nei kas per daug ja rūpinosi.
Tačiau birželį dracena stybtelėjo, anot ponios Aldonos, iki 40 centimetrų aukščio „eglutės“ ir pražydo smulkiais ypač kvapiais žiedeliais.
O tai tikrai retas reiškinys – pamatyti žydinčią kvapiąją draceną ne kiekvienam jos augintojui lemta.
Puspenkto šimto rūšių
Dracenos pavadinimas reiškia „drakono medį“, nes šis augalas išskiria raudoną dervą (it kraują), kuri naudojama lakams, dažams gaminti.
Tad nors ir grėsmingai vadinamos dracenos gali papuošti bet kokį interjerą – net ir didžiausių užuomaršų, nes yra gan nereiklus augalas. Žinoma, šio augalo yra skirtingų rūšių: vienos turi kamieną, kitos – ne, vienos margalapės, kitos dryžuotalapės, trečios tik žalialapės, vienos aukštos, kitos žemutės.
Tad šiuos augalus, kilusius iš Afrikos ir Azijos tropikų bei subtropikų, galima puikiai auginti ir butuose, ir laiptinėse, ir biuruose, bet kokiose erdvėse.
Bent jau tris rūšis, kurias augintojai laiko pačiomis nereikliausiomis iš puspenkto šimto botanikams žinomų. Tai Madagaskaro (arba kraštuotąją), tikrąją ir pietinę kordiliną.
Tarp nykštukinės ir aukštaūgės
Prieš įsigyjant draceną iš gėlių parduotuvės ar draugų reikia pirma išsiaiškinti, kokios ji rūšies. Tada belieka sužinoti, kokio aukščio ir pločio ji išaugs, kokių turi ypatingų poreikių, ir įsitikinti, kad šiam augalui numatytoje vietoje užteks erdvės. Tad jei erdvė minimali rekomenduotina įsigyti nykštukinę draceną, jei erdvės daug – tai ir didelę, kuri išauga iki trijų metrų aukščio.
Šiaip visų rūšių priežiūra yra panaši: periodiškai reikia nuo jų lapų drėgna šluoste nuvalyti dulkes, nuo spalio iki sausio apskritai jas palikti ramybėje – laikyti vėsioje, iki 12 laipsnių Celsijaus temperatūroje.
Visoms dracenoms ypač patinka pusiau pavėsis – rytiniai ir vakariniai langai, drėgna žemė ir persodinimas kas porą metų.
Margalapėms – daugiau šviesos
Dracenos mėgsta šviesą, tačiau nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Jos puikiai auga ir pavėsyje, ir esant dirbtiniam apšvietimui.
Beje, margalapėms dracenoms reikia daugiau šviesos nei žalialapėms.
O štai normali kambario temperatūra joms yra pats tas. Nors vasarą rekomenduojama dracenas išnešti į lauką, tačiau statyti jas reikia tik pavėsyje, kad neapdegtų lapai, ir tvirtai pririšti, kad nenulaužtų vėjas.
Apipurkšti reikėtų tik ką tik įsigytas dracenas, o vėliau jos puikiai ištveria ir sausą orą.
Dracenos vis dėlto jautrios drėgmės svyravimams: ir nuo drėgmės pertekliaus, ir nuo stokos ima kristi jų lapai. Todėl rekomenduojama jas laistyti vasarą gausiai, žiemą vidutiniškai, kai tik pradžiūva žemė kambario temperatūros vandeniu ir nuolat išpilti vandenį iš vazono padėkliuko.
O štai tręšti reikia tik dracenų augimo laikotarpiu - nuo balandžio iki rugpjūčio, kas porą savaičių specialiomis trąšomis.
Dauginamos auginiais
Dracenos dažniausiai dauginamos viršūnėlių auginiais, stiebo dalimis, atlankomis, o kai kurios jų rūšys – ir sėklomis.
Ne trumpesnę nei 10 centimetrų ilgio stiebo dalį, viršūnėlę reikia įmerkti į vandenį įmetus kelis medžio anglies gabaliukus. Maždaug po trijų mėnesių auginys jau bus išleidęs šaknis ir jį jau galima sodinti į vazoną.
Kai lapai paruduoja
Nors ir labai ištvermingos dracenos, jos neišvengia įvairių problemų.
Kai dracenos lapų galai paruduoja, o kraštai pagelsta, galima įtarti, kad dėl to kaltas per sausas oras arba skersvėjis, arba vandens stoka. Tada vazoną reikia perkelti į kitą vietą, lapus nuvalyti, apipurkšti, o augalą pradėti dažniau laistyti.
Jei lapai pradeda raitytis, yra suglebę ir parudavusiais kraštais, vadinasi, augalui per šalta. Šiuo atveju belieka jį patraukti tolėliau nuo lango, kambario centro link.
O jei pamažu pradeda gelsti apatiniai dracenos lapai – augalas paseno, laikas jį atnaujinti iš likusios viršūnės.
Jei ant lapų atsiranda išblukusių sausų dėmių, metas perkelti draceną į paunksmį.



