Lietuvoje savaime auga tik dvi alksnių rūšys – juodalksniai ir baltalksniai.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietis Kazimieras nustebo paaiškėjus, kad alksnis turi gydomųjų savybių, nes visada manė, jog šis medis niekam netinka.
„Juk jokių kitų medžių taip beatodairiškai nenaikina upių, tvenkinių pakrantėse, kaip alksnių, - sakė paskambinęs į redakciją ponas Kazimieras. - O pasirodo, šiuos medžius daug kur galima panaudoti – net vaistams.“
30 alksnio rūšių
Iš tiesų alksnis, kaip ir viskas gamtoje, turi savo paskirtį, o naikinamas jis dažnai todėl, kad greitai auga ir nėra ilgaamžis.
Ir alksnis nėra toks prastas augalas, kaip daugelis galvoja. Taip, jis yra ypač paplitęs visame Šiaurės pusrutulyje – čia auga apie 30 jo rūšių. Dažniausiai tai medžiai arba krūmai, žydintys ankstyvą pavasarį, o rudeniop subrandinantys savotiškuose žirginiuose-kankorėžėliuose plokščius dvisparnius riešutėlius, kuriuos išnešioja vėjas ir vanduo. Dauginasi sėklomis, šaknų atžalomis ir rečiau - kelmo ataugomis.
Šiaip gal tai ir neįspūdingas augalas – didesnę metų dalį sodriai žalias, bet niekas kitas, kaip nukritę ir supuvę alksnio lapai, taip nepagerina dirvožemio. O jei dar atkreiptume dėmesį, kad alksnio pumpurai, surinkti vasario ir kovo mėnesiais, yra puiki žaliava vaistų pramonėje, tai suprastume, kad nieko gamtoje nėra atsitiktinio.
Kaip minėta, alksnio yra apie 30 rūšių: Tolimuosiuose Rytuose, Rytų Azijoje auga japoniniai, pūkuotieji, mandžiūriniai, sibiriniai, Europoje – juodieji, baltieji ir t. t. Lietuvoje savaime auga tik dvi alksnių rūšys - juodalksniai ir baltalksniai.
Juodalksnis – milžinas
Juodalksniai, kaip teigia miškininkai, sudaro apie šešis procentus visų medynų ploto. Daugiausia juodalksniai auga pelkėse ir yra sunkiai įžengiami – nebent žemę sukausčius gruodui.
Apskritai tai greitai augantys medžiai, kurie pasiekia net 30 metrų aukštį, o kamieno skersmuo būna iki metro. Tiesa, jie išgyvena apie 100 metų, nors pasitaiko ir dvigubai vyresnių pavienių medžių.
Juodalksniai turi dvi geras savybes – jie yra atsparūs oro taršai ir prisotina žemę azotu.
Liaudies medicinoje juodalksnio lapai ir žievė naudojami kraujavimui sustabdyti.
Beje, juodalksnio mediena yra minkšta, vandenyje gana ilgai nepūva ir keičia spalvą – ką tik nupjauta būna balta, o vėliau tampa tamsiai oranžine. Iš medienos gaminama fanera, tara, net baldai, o žievė naudojama kailiams raugti ir dažyti.
Vaistai – iš baltalksnio
Baltalksnis – žemesnis už juodalksnį: jis pasiekia iki 15 metrų aukščio, retai – iki 20 metrų, dažnai auga kaip krūmas. Jis natūraliai išgyvena tik iki 50-70 metų.
Įdomiausia kad baltalksnius nuo juodalksnių galima atskirti pagal žievę. Baltalksnių žievė - pilka, lygi, plona, blizganti, nesutrūkinėjusi.
Baltalksnis yra puikus gamtos barometras: jei pradeda žydėti, tai vadinasi, vidutinė paros oro temperatūra jau pakilusi virš nulio. Įdomiausia, kad žydėti šis augalas pradeda likus vienuolikai dienų iki prasiskleidžiant lapams.
Dėl tokio ankstyvo žydėjimo baltalksnius ypač vertina bitininkai, dėl nereiklumo – išrankūs sodininkai, kurie dažniausiai sodina karpytalapius ir geltonlapius dekoratyvinius baltalksnius.
Ir žinoma, be baltalksnio neapsieina medicina: iš kankorėžėlių, žievės ir lapų gaminami vaistai virškinamojo trakto sutrikimams gydyti bei viduriavimui stabdyti, sutraukiantys, kraują stabdantys, prakaitavimą skatinantys, priešuždegiminiai ir skausmą mažinantys preparatai.
Ir alergenai, ir vaistai
Tiesa, aerobiologai perspėja, kad alksnių žiedadulkės yra vidutiniškai alergiškos, nors kita vertus, žydėjimas ne toks jau ir ilgas, o tų pačių žirginių gydomosios savybės nusveria alergenus.
Žirginiai-kankorėžėliai skinami rudenį ir žiemą, kai jie jau yra patamsėję, ir džiovinami patalpose. O štai žievė nuo jaunų šakelių lupama prieš žydėjimą ir džiovinama 40-45 laipsnių šilumoje.
Žalius lapus iš karto galima dėti ant žaizdų, vočių, saulės nudegintų vietų, lapų košelę galima palaikyti burnoje – sako, tai padeda nuo dantenų uždegimo.
