Graikinio riešuto kauliuką iš pradžių dengia žalias apvalkalas.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietei Virginijai, kalėdiniams pyragams perkant įvairius riešutus, iškilo klausimas, ar šie gardūs vaisiai, kurie skiriasi ir skoniu, ir forma, ir dydžiu, priklauso vienai augalų genčiai, ar tik riešutais vadiname niekuo tarpusavyje nesusijusių augalų vaisius.
Riešutai iš riešutmedžių genties
Vienus riešutus išaugina riešutmedžiai, kurie lotyniškai vadinami Juglans. Tai didelė gentis, kuriai priklauso plačialapiai, nuo 10 iki 40 metrų aukščio išaugantys medžiai. Riešutmedžiai auga daugiausia vidutinėse Europos, Azijos, Amerikos srityse ir daugumos iš jų vaisiai yra valgomi.
Tai ir visiems gerai žinomi graikiniai, ir mums egzotiškesni širdiniai, mandžiūriniai, korėjiniai, kolumbiniai, pilkieji, juodieji, boliviniai ir dar kitokie riešutmedžiai.
Štai graikiniai riešutmedžiai savaime auga nuo Balkanų iki Kinijos rytų, o soduose, parkuose auginami beveik visoje Europoje, dalyje Amerikos ir Australijos. Auginami jie ir dėl gardžių riešutų, ir dėl savo dekoratyvumo: tai įspūdingo dydžio medžiai su smarkiai išsikerojusiu vainiku, kvapiais lapais ir vasaros pradžioje pražystančiais žiedais. Tiesa, jų žiedai yra ir vyriški – smulkūs žalsvoki žirginiai, ir moteriški – didesni, tad tenka auginti šiuos medžius poromis, norint paragauti jų vaisių.
O vaisius iš pradžių visai neprimena prekybos centruose parduodamų pilkšvai rudų graikinių riešutų – jo kauliuką iš pradžių dengia žalias apvalkalas. Ir ką būtina žinoti – neprinokę graikinio riešuto branduoliai yra labai nuodingi.
Tik visiškai prinokęs šis riešutas yra puikus maistas ir net vaistas, nes jame – gausybė baltymų, augalinių riebalų, vitamino B6, folio rūgšties, mangano, vario, cinko, magnio, fosforo. Beje, liaudies medicinos žinovų gydymui yra naudojami ir graikinio riešutmedžio lapai, kurie pasižymi antiseptinėmis, priešuždegiminėmis, parazitus iš žarnyno varančiomis savybėmis bei organizmą stiprinančiomis savybėmis.
Kita vertus, ypač vertinama ir šio augalo mediena - dėl itin didelio tankio.
Kitame pasaulio pakraštyje – Šiaurės Amerikoje – auga juodieji riešutmedžiai. Jie irgi galingi medžiai – iki 40 metrų aukščio, irgi dvilyčiai, irgi išauginantys didelius kaulavaisius, kurie pasižymi ypatingu tvirtumu. Juos išlukštenti – ne kiekvieno jėgoms, tačiau labai tinka gamintis natūralius juodus dažus.

Lazdynai iš beržinių šeimos
O dabar – apie Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje puikiai pažįstamus lazdynų riešutus. Pirma, lazdynai (lotyniškai Corylus) priklauso... beržinių šeimos augalų genčiai.
Ir šioje gentyje yra tik dešimt rūšių: paprastasis, kiniškas, lazdynmedis, raguotasis, Himalajų, japoniškas ir dar keli egzotiškesni.
Mums įprastas lazdynas taip pat pražysta vyriškais ir moteriškais žiedais, taip pat užaugina kaulavaisius, bet toli gražu nėra toks įspūdingas medis kaip riešutmedis. Lazdynas – tik krūmamedis ir yra pusiau reiklus dirvožemiui, šviesai ir žiemai. Beje, jis atsparus užterštam orui, tad visai tiktų būti auginamas ir miestuose.
Tačiau vargu ar kas apie tai galvoja, nes lazdynas nėra dekoratyvus, nėra įspūdingo dydžio, nes visų nuomone – jo tikslas išauginti gardžius vaisius – iki 7 kekėse. Prinokę riešutai gliaudomi ir valgomi vieni, iš jų spaudžiamas aliejus, kuris plačiai vartojamas ir konditerijos, ir kosmetikos, ir dažų bei lakų gamybos pramonėje.
Ir paprastasis lazdynas - jo lapai, stiebų žievė, riešutų branduoliai, žirginiai - yra puikus vaistas sergant diabetu, stiprinant žarnyną, gydant įsisenėjusį kosulį ar išsiplėtusias venas.
Lazdyno mediena tinka baldams, lankams ir meškerykočiams gaminti.
Tarp kitko lazdynas visoje Europoje nuo seno laikomas stebuklingu augalu, simbolizuojančiu gyvenimą, meilę, vaisingumą, nemirtingumą. Todėl dažnai jo šakelės būdavo dedamos mirusiems į kapą.

Prinokę lazdyno riešutai ir šiaip valgomi, ir iš jų spaudžiamas aliejus, kuris plačiai vartojamas konditerijos, kosmetikos, dažų bei lakų gamybos pramonėje.
Redakcijos archyvo nuotr.