Šis vandens augalas pavadintas puplaiškiu, nes jo lapai panašūs į darže auginamų pupų.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
81 metų sulaukusi šiaulietė Janina gailisi, kad šią vasarą neturėjusi sveikatos prisirinkti vaistingųjų žolelių ir dabar turinti gydytis pirktinėmis. „Labiausiai gaila, kad nebeturiu puplaiškių, - sakė paskambinusi ponia Janina. - O juk nėra geresnio vaisto nuo sutrikusio virškinimo kaip šios žolelės arbatėlė. Ir kaip padeda puplaiškio kompresai skaudantiems sąnariams. Parašykite apie tai.“

Žiedeliai su plaukeliais
Puplaiškis – moksliškai dar vadinamas trilapiu, o liaudies dažniausiai ožkanage, tilvyčiu, vebre, drugio dobilu – nėra retas augalas Lietuvoje. Jis veši bet kokiame stovinčiame vandenyje: pelkėse, tvenkiniuose, grioviuose.
Šis augalas nėra toks išvaizdus kaip vandens lelija, todėl nežinantys jo vaistingųjų savybių nei skina, nei kitaip niokoja. Tada auga puplaiškiai toje pačioje vietoje metų metus iki 30 centimetrų ilgio šakniastiebiu siekdami žemę, o viršuje puikuodamiesi ilgakočiais trilapiais pilkšvai žaliais lapais.
Kiekvienas šakniastiebis išaugina po vieną tankų žiedyną, kuriame būna nuo dešimties iki trisdešimties žiedų. Balti, o kartais rausvi žiedeliai ne itin gražūs, bet pasižymi viena keista savybe – jie turi plaukelius. Tai matosi per patį žydėjimą – gegužės-liepos mėnesiais.
Nužydėjęs puplaiškis subrandina rutulio formos dėžutėje po 6-8 rudai gelsvas sėklytes, kurios pasiekusios tvenkinio dugną sparčiai auga. Nors kita vertus, puplaiškiai dauginasi ir šakniastiebiais.

Pripažintas ir šiuolaikinės medicinos
Vaistams naudojami kartaus skonio puplaiškio lapai, kurie be lapkočių skinami nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio ir greitai, kol nesuvyto, nešami į pavėsį džiovinti.
O išdžiovinti lapai turi būti šviesiai žali – jokiu būdu ne parudavę ir nepajuodavę, kad būtų išlikusios visos vaistinės savybės. Tai yra, kartumynai, vitaminas C, jodas, saponinai.
Liaudies medicinoje taip išdžiovinti lapai pirmiausia buvo naudojami virškinimui gerinti, drugiui gydyti, apetitui sužadinti.
Išoriškai puplaiškio pavilgais, voniomis buvo gydomos ir odos ligos, sumušimai, sąnarių skausmai, ilgai negyjančios žaizdos. Naudoti ir net karščiavimui mažinti, nors pastaruoju metu atlikti tyrimai lyg ir rodo, kad tokio poveikio puplaiškis neturi.
Tačiau šiuolaikinė medicina puplaiškį pripažįsta kaip puikų vaistą nuo daugelio ligų. Žinoma, labiausiai vertinamas šis augalas, kad juo yra gydomas vidurių užkietėjimas, vidurių pūtimas, kad juo žadinamas apetitas ir kad jo preparatai turi tulžies sekreciją gerinančių savybių, pakelia nuotaiką, didina darbingumą, mažina skausmą, padeda prieš uždegimus ir traukulius.
Taip pat puplaiškio preparatai tinka skalauti burnai sergant parodontoze, stomatitu.

Užpilas per 20 minučių
Tik visada būtina atminti, kad puplaiškis yra vaistas ir jo jokiu būdu negalima padauginti, o dar geriau prieš jį pradedant vartoti, kaip sakoma, rekomenduotina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Juolab kad galima vaistažolių medžiagų sąveika su įvairiais kitais vaistais.
Ir jokiu būdu puplaiškio preparatų neturėtų vartoti nėščios moterys, viduriuojantys, sergantys skrandžio ar dvylikapirštės opalige ar tie, kurių padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
Tačiau jei patys pridžiovinę ar vaistinėje nusipirkę puplaiškio lapų visus nurodymus tinkamai vykdysite, tai jokie šventiniai persivalgymai ir jų sukelti virškinimo negalavimai jums nebus baisūs, nes užpilą pasigaminti paprasčiau nei paprasta.
Reikia tik du šaukštelius susmulkintų išdžiovintų lapų užpilti stikline verdančio vandens ir po dešimties minučių užpilą nukošti. O tada šią, anot ponios Janinos, arbatėlę gerti po ketvirtį stiklinės du ar tris kartus per dieną likus dvidešimčiai minučių iki valgio.
Tokiu pat principu galima pasiruošti ir užpilą voniai ar kompresams, ar burnai skalauti.