Dažnas įpratęs oro kondicionierius naudoti tik vasarą. Kai oro temperatūra gerokai pakyla, vėsus namų oras būna tikra atgaiva. Nors šis prietaisas ir nėra pigūs, vis dėlto dažnas drąsiai jį įsigyja ir naudoja savo namuose ar biure. Prekybos vietos, kuriose galima įsigyti oro kondicionierių, atvėsus orams jų parduoda mažiau ir tada geriausia išeitis yra išpardavimas. Vis dėlto kondicionieriai kartais naudojami ir žiemą. Pakabėkime apie tai kiek išsamiau.

Visi puikiai žinome, kad buitiniai oro kondicionieriai patys savaime negamina nei šalto, nei šilto oro. Jie paprasčiausiai perduoda jį iš vieno termoizoliuoto tūrio į kitą, t. y. jie veikia kaip šilumos siurbliai. Šiam šilumos pernešimui yra naudojamas specialus šaldymo reagentas. Šilumos apsikeitimas tarp kondicionieriaus šaldymo reagento bei jį supančio aplinkos oro vyksta per orinius šilumokaičius. Kitaip sakant šiluma iš aplinkos viename termoizoliuotame tūryje yra susiurbiama šaldymo reagento, tuomet jis naudodamas kompresorių perpumpuojama susiurbtą orą į kitą šilumokaitį ir galų gale šiluma, šaldymo reagento akumuliuota per šilumokaitį, yra išmetama į aplinką. Visas šio proceso našumas taip pat smarkiai priklauso ir nuo šilumokaičio konstrukcijos bei nuo oro, kuris į jį patenka, temperatūros. Būtent dėl to žiemą naudojant kondicionierių susiduriama su nemaža problema: pasikeičia kompresorinio-generatorinio bloko darbo našumas. Be to, šaldant, šilumokaitis dirba su pertekliumi, o šildant – nepakankamai.
Kai vyksta normalus šilumokaičio darbo procesas, tuomet garavimo temperatūra dažniausiai yra nustatoma žemesnė negu supančios aplinkos. Ji lygi kritinei ribai, kuri įprastai buitinių kondicionierių išoriniuose blokuose būna apie 5–15°C. Tai reiškia, kad jeigu išorės temperatūra yra 5°C, tai garavimo temperatūra (netgi jei šilumokaitis yra labai geras ir turi aukštą kritinę ribą) yra neigiama. Dėl šios priežasties šilumokaitis gali pasidengti šerkšnu, pablogėja šilumos apykaita su oru, krenta garavimo temperatūra, išauga jos kritinė riba.
Taigi, kondicionieriaus darbo našumas yra tiesiogiai priklausomas nuo oro garavimo temperatūros. Jei šilumokaitis yra apšerkšnijęs, sumažėja jo galingumas ir jo nebepakanka norint išgarinti į šilumokaitį patenkantį skystojo šaldymo reagentą. Dėl šios priežasties reagentas ima siurbtis į kompresorių. Tuomet išorinio bloko atitirpinimo sistema karts nuo karto vis įsijungia ir kompresorinio-kondensatorinio bloko kondensatorių ji padengia ledu, kuris savo ruožtu neleidžia suktis ventiliatoriui arba net gali visiškai jį sugadinti. Šilumokaityje likęs ir neišgaravęs skystasis oro kondicionieriaus šaldymo reagentas nesunkiai patenka į įsiurbimo magistralę, vėliau į skysčio atskiriklį, ir po to į kompresoriaus vidų, kuriame iššaukia hidraulinį smūgį. Įvyksta perkaitimas ir paskui kompresorius apšąla.
Taigi pagrindinė visų išvardytų neigiamų pasekmių priežastis yra itin mažas šilumokaičio darbo našumas, tuomet, kai lauko temperatūra būna pakankamai žema. Dar nėra jokių tikrai gerai pasiteisinusių metodų, kurie padėtų padidinti darbo našumą. Esant jo stokai pasekmės paprastai būna gana liūdnos. Norint to išvengti, prisiminkite, kad pats geriausias oro kondicionieriaus eksploatavimo būdas šaltuoju metų laiku yra konservacija. O esant dideliam naudojimo poreikiui, prietaisą reikėtų įjungti tik režimu “šaldymas” ir tik tada, jeigu turite žieminio komplekto įrangą.