Dailininkas Romualdas Balinskas: „Kūryba yra mano pirmasis darbas, nes apie tai visos mano mintys”. Romualda URBONAVIČIŪTĖ
„Laiptų” galerijoje eksponuoti penkiasdešimt penki monochrominiai aliejinės tapybos darbai - „Paveikslėliai”, kaip juos įvardijo autorius Romualdas Balinskas, Šiauliuose gimęs, augęs, mokslus tuometiniame pedagoginiame institute baigęs, o dabar gyvenantis ir kuriantis Vilniuje.
Pirmiausia Romualdas Balinskas paaiškina, kodėl tapantis ant penkiasdešimt vieno centrimetro įstrižainės drobių - pasirodo, tai idealiai žmogaus akimis aprėpiamas plotas, puikiausiai perteikiantis kūrinio visumą, o paskui pasidžiaugia, kad šią savo parodą surengė „Laiptuose”:
- Jei Vilniuje į parodą ateitų tiek žmonių, kiek čia atėjo į mano parodos atidarymą, galvočiau: kažkas ne taip - gal aš jau toks įžymus ar dar kas... Vilniuje galerijų daug, ten nuolat atidarymai, atidarymai... Ir nors žinau, kad paroda gera, bet į atidarymą retai einu, nes šurmuly sunku gerai darbus apžiūrėti...
- O Šiauliuose surengta kelinta jūsų paroda?
- Tai mano pirmoji personalinė paroda Šiauliuose, nors esu čia gimęs, čia gyvena mano mama, seserys. Tai ir pačiam keista, nes kiek parodų surengiau Panevėžyje, Molėtuose, kituose miestuose nė neprisimenu - nemažai. O ir visokių parodų daug būna, kad kitą sykį nuo jų ir pavargsti, ir pagalvoji: ai, kam man to reikia...
- Ar visose parodose eksponuojate tik tokio nedidelio formato darbus - kaip eskizus?
- Ne, Vilniaus tapybos trienalėje eksponuosiu dvimetrinius. O šių darbų eskizais nevadinčiau - jie kaip haiku: maži, bet visiškai išbaigti. Vienas jų ciklas vadinasi „Nukryžiuotasis” (jis jau eksponuotas keliose mano personalinėse parodose), antrasis - „Paveikslėliai”.
Kodėl antrąjį pavadinau „Paveikslėliai” - lyg su lengva ironija? Kad neįsivaizduotumėte, jog čia kažkas labai rimta, o ir formatas nuteikia gan žaismingai.
Visi šie darbai yra nutapyti 2007-2009 metais, o kiek per tuos trejus metus iš viso tokių darbų padariau - nebesuskaičiuoju: mažųjų gal apie tris šimtus buvo, nes dalis važinėja po parodas, keli darbai parduoti.
Kažkaip ne laiku suzgribau, kad šiuos darbus reikėjo sunumeruoti pagal sukūrimo datą, o dabar jau beprasmiška tai daryti.
- „Paveikslėliai” sukurti iš natūros?
- Kai kurie iš natūros, kaip ir berniukas su gulbe - vieno Kėdainių rajono dvaro fontanas, apsnigtos eglutės matosi pro mano dirbtuvių langą. Yra čia plenerinių darbų.
O interjeriniai - ne iš natūros, o greičiau iš savotiškos nostalgijos dvarams: kelerius metus važinėjau po dvarus, domėjausi jų kultūra, rinkau medžiagą. O ir mūsų sodyba yra netoli Česlovo Milošo gimtinės, kur kas penkis kilometrus dvaras, dvarelis. Tik jie visi mediniai, sukiužę, kaip grybai į žemę smengantys.
Yra ir portretų - irgi ne iš natūros. Štai Sigitas Geda atpažįstamas, o senas vyras - gal koks bukmekeris ar kas - ir man nežinomas. Jį nutapiau, nes paprasčiausiai patiko pati idėja sukurti kažką sena: seni laikai man arčiau dūšios nei naujesni.
- O ciklo „Nukryžiuotasis” darbai?
- Įvairiai - aš turiu labai daug medžiagos sukaupęs šia tema. Kai surengiau parodą Šventojo Jono gatvės galerijoje, tai ji buvo dviejų dalių: vienoje salėje eksponuotas šis ciklas, antrojoje - didžiulės mano darytos nuotraukos nukryžiuotųjų.
Taigi ir tapiau iš nuotraukų, darytų bažnyčiose, šventoriuose, kapinėse, nes kitaip būtų buvę sudėtinga ar net neįmanoma padaryti tiek skirtingų.
Nukryžiuotasis man labai svarbus ir aš, kaip tikintis žmogus, seniai norėjau prie šios sudėtingos temos prisiliesti. O tai pasirodė ne taip paprasta: juk žinot, religinis menas būna gan saldokas - ypač naujasis. Su retomis išimtimis.
- Tai tapote pagal nuotraukas...
- Kodėl ne? Aš viskuo naudojuosi - ir kompiuteriu, ir nuotraukomis. Tai toks postmodernizmas, sakykim.
- O monochrominis ir vieno, ir antro ciklo koloritas pasirinktas kaip atsvara jūsų kuriamiems spalvotiems knygų viršeliams?
- Tenka knygų viršelius daryti kuo ryškesnius - komercinius. Taip, čia atsvara. Pirmasis impulsas sukurti tokius darbus buvo senas nespalvotas kinas: rusų kariniai filmai, prieškariniai amerikoniški, kur apšvietimas apgalvotas, kur juoda ir balta spalvos turi labai daug tonų, atspalvių.
Spalva stengiausi daryti tik faktūrą, visai nenukrypdamas į spalvinius dalykus, nes dabar gyvenime, ypač kapitalizmo sąlygomis, yra labai daug to reklaminio „promoušeno” - rėkiančio spalvingumo. Pasižiūri - aplink vien spalvoti reklaminiai stendai...
Taip ir norisi nespalvotos fotografijos, senų filmų, kur tik šviesa ir tamsa, tamsa ir šviesa... Juk ir Dievas sukūrė šviesą, kad tamsą nugalėtų, o ne spalvas pirmiausia.
Nors reikia pasakyti, kad mano vienas iš ciklų „Vaikystė” labai ryškus: sodrios raudonos, žalios spalvos...
- O kodėl čia eksponuojamų ciklų paveikslai be pavadinimų?
- Ikirenesansiniai autoriai savo darbų net nepasirašinėdavo - niekas ir nežino, kas ikonas tapė, kas mozaikas dėliojo. O aš savo nedidelių darbų tik neįvardiju, kad žiūrovas turėtų laisvę kūrinius savaip interpretuoti.
Žinoma, kai darbai dideli - dvimetriniai, tai nori nenori pavadinimus užrašyti reikia.
- Ar šis monochrominių paveikslėlių kūrybos periodas jau baigėsi?
- Ne. Dabar jau važiuosiu į sodybą (ten drobės jau suvežtos) į bagažinę dažų pasikrovęs ir daržinėje, dengtoje ne šiferiu, o permatomais lakštais, galėsiu taškytis skiedikliu nevaržomas.
Juk šiaip tenka ir prie kompiuterio sėdėti, leidyklų užsakymu knygoms viršelius daryti (namie tų viršelių - jau kelios lentynos prisikaupė), o juk kūryba yra mano pirmasis darbas, nes apie tai visos mano mintys.
Keli potėpiai, kelios detalės - ir išraiškingas veidas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
