Trys svarbios intencijos
15-ajai respublikinei gimtosios kalbos konferencijai dar praėjusių metų rudenį oficialiai buvo numatyta esminė intencija – paminėti Juliaus Janonio 120-ąsias gimimo metines. Tačiau š. m. kovo 3 d. atidarydamas tą šventinį renginį J. Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis nurodė dar du motyvus: sukanka 165 m. nuo Šiaulių gimnazijos atidarymo (1851 m. rugpjūčio 30 d.) ir pirmą kartą mūsų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva rengiamos „Lietuvių kalbos dienos“, vykstančios tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios.

Pirmosios intencijos tikslas, kaip numatyta konferencijos nuostatuose, – skatinti moksleivius domėtis gimtąja kalba, literatūra ir etnokultūra. Antrosios – glaustai pateikti informacijos apie poetą J. Janonį ir gimnaziją, kurioje jis mokėsi. Trečiosios tikslai išviešinti spaudoje, būtent, „skleisti žinias apie lietuvių kalbą Lietuvoje ir užsienyje, telkti užsienio lietuvių bendruomenes, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją ir ugdyti pagarbą lietuvių kalbai“ („Šiaulių naujienos“, 2016-03-05).

„Šiandie kone atstumta asmenybė...“
Tokia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus Mindaugo Kvietkausko pranešimo „Julius Janonis – literatūros maištininkas“ pagrindinė mintis. Pranešėjas kalbėjo apie 1916 m. mitingais ir demonstracijomis (eserų, menševikų, bolševikų ir kt. partijų) kunkuliuojančiame Petrograde atsidūrusį naivų, bet maištingą dvidešimtmetį idealistą, kurį žavėjo piešiama gyvenimo vizija, kuris net negalėjo įsivaizduoti, kuo taps bolševikai, užgrobę valdžią Rusijoje. „Kas būtų ištikę poetą Julių Janonį-Vaidilos Ainį, jei jis po Spalio revoliucijos būtų nepasiligojęs, sveikas?“ – retoriškai klausė prelegentas. Ir atsakė Lietuvos kūrėjo-savanorio, karo istoriko Kazio Ališausko prisiminimų citata: „Jei Janonis būtų likęs gyvas pas bolševikus Rusijoje, manau, 1937 m. irgi būtų buvęs sušaudytas kaip jo draugai.“ Pakartoti ir poeto Kazio Binkio žodžiai: „Savo eilėse, ypač vėlesnio laiko, J. Janonis dažniausiai „liūdi“ dėl „vargdienio bedalio“. Nėra juose gyvenimo džiaugsmo, drąsos ir noro. Nenuostabu: sunkios gyvenimo sąlygos juos išdildė.“ Prelegentas garsiai svarstė, kuo būtų J. Janonio, kaip poeto, talentas virtęs tarpukario Lietuvoje. Atsakymas vienas – kaip kūrėjas jis stovėtų šalia K. Binkio, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino...

Tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje, įkvėpus pirmuosius Nepriklausomybės oro gurkšnius, atsirado karštagalvių, kuriems J. Janonio (1896–1917) vardas asocijavosi su jėgomis, įstūmusiomis Lietuvą į ilgą sovietmečio laikotarpį. Todėl iš neapykantos sudaužytas paminklinis jo kapo užrašas, nuo pastatų sienų nuimtos memorialinės lentos, skelbusios apie sąsajas su J. Janoniu, reikalauta Biržų centre nuversti poetui pastatytą paminklą ir t. t.

Pranešime išplėtota mintis – „J. Janonio, rašiusio apie vargdienių dalią ir kovą už geresnį gyvenimą, nelaimė prasidėjo tada, kai po pusšimčio metų, Lietuvos komunistams būtinai prireikus turėti savą „raudonąjį poetą“, jį savavališkai pasisavino ir pavertė „revoliucijos šaukliu“ ir „proletariniu poetu“. Reikia manyti, kad ši etiketė J. Janonį persekios dar ilgai.

M. Kvietkauskas negailėjo nuoširdžių padėkos žodžių gimnazijos bendruomenei, 1996 m. ir vėliau nepasidavusiai spaudimui išsižadėti 1946 m. vidurinei mokyklai suteikto Juliaus Janonio vardo.

Gimnazisčių pranešimai, parengti J. Janonio kūrybos tema
Tokių buvo trys: „Juliaus Janonio poezijos leksika“ (J. Janonio gimnazijos moksleivė Kamilė Mykolaitytė; mokytoja Diana Žukauskienė), „Julius Janonis ir Zigmas Gėlė – tragiško likimo poetai“ (janonietės Urtė Ivaškevičiūtė, Rosita Gruzdaitė; mokytojas Rimvydas Sruogis), „Jono Biliūno ir Juliaus Janonio alegorinės pasakos („Laimės žiburys“ ir „Žvaigždė“)“, kurį, konsultuojamos mokytojo R. Sruogio, parengė Diana Girdenytė ir Inidė Jasnauskaitė.

Kamilės lingvistinio tyrimo esmę apibrėžia aiškiai suformuluotas tikslas. 1091 žodžio analizės rezultatai sudėlioti į lenteles, kurių turinį sumuoja išvados, padarytos pasitelkiant mokslinius terminus, pvz., gramatinių formų pasiskirstymas, vartojimo palyginimas, vartojimo dažnis ir pan.

Į akis krito platus Urtės ir Rositos pranešimo turinio kontekstas, trinarė struktūra, kurių kiekviena dalis baigiama apibendrinančiomis išvadomis. Pranešimo turinio struktūrizacijai daug dėmesio skyrė ir Diana su Inide, kad atliktų studijų rezultatus pateiktų moksline forma. Pro jų atliktą literatūrinės analizės tekstą aiškiai įžvelgiamas matematinis minčių pateikimo tikslumas, loginio mąstymo raiškos formos.

Išgryninti literatūriniai pranešimai
Nors konferencijoje skaityta 19 pranešimų, tačiau „išgrynintų literatūrinių“, t. y. neturinčių ryškių sąsajų su kitais dalykais, nedaug. Tai Domilės Janulytės tiriamasis darbas „Povilas Višinskis ir XX a. pr. lietuvių literatūra“ (J. Janonio gimnazija; mokyt. Alma Šeputienė), kuriame dalykiškai ir taupiai pateikta sąsajų apžvalga. Tai Gretos Timaitės – „Meno ženklų prasmė Rimvydo Stankevičiaus esė rinkinyje „Betliejaus avytė“ (Šiaulių Didždvario gimnazija; mokyt. Janina Dombrovskienė), raginusio klausytojus darsyk apmąstyti  tikrąsias gyvenimo vertybes. Tai Ievos Kulikauskaitės – „Požiūris į meilę Antano A. Jonyno ir Dariaus Šimonio poezijoje“ (J. Janonio gimnazija; mokyt. Asta Valavičienė), klausytojų dėmesį patraukęs emociškai nuspalvinta eilėraščių posmų analize.

Psichologiniai literatūros kūrinio analizės aspektai   
Damilei Martinaitytei (J. Janonio gimnazija; mokyt. Audronė Ganusauskienė) pirmajai iš mokinių teko kalbėti konferencijoje tuoj po mokslininko M. Kvietkausko ir mokytojo eksperto R. Sruogio („Vertybės gyvenime ir literatūroje“) pranešimų, lengvai užkariavusių susirinkusiųjų dėmesį. Gimnazistė nenusileido šiems pranešėjams. Tyrimo metu konsultuota etnomuzikologės Dianos Martinaitienės, Damilė pranešime „Moteriško ir vyriško mąstymo modelių raiška lietuvių liaudies dainose“ aprėpė daug retos, įdomios medžiagos, atskleidė įdomų etnokultūrinį mąstymo koloritą ir puikiomis išvadomis baigė savo pristatymą.

Indrės Ubartaitės pranešimas „Meniškos prigimties žmogaus kančios tema Šatrijos Raganos, Vinco Mykolaičio-Putino ir Antano Škėmos kūriniuose“ skirtas aktualiai psichologinei žmogaus pritapimo priešiškoje aplinkoje problemai spręsti pasitelkus grožinės literatūros pavyzdžius. Susimąstyti vertė išvados, pvz., kančia – neišvengiama žmogaus būsena, subtiliausiai ji išgyvenama menininkų ir t. t. (Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija; mokyt. Nijolė Bartašiūnienė).
Vita Karpavičiūtė, kaip ir Indrė, iš tos pačios gimnazijos. Ir mokytoja-konsultantė ta pati. Vita pranešimu „Liudo Vasario individuacijos kelio ženklai Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ meninio kūrinio analize gilinosi į Šveicarų mokslininko K. G. Jungo asmenybės teoriją, atspindinčią žmogaus tapsmą individualybe.

Etnokultūrinis, istorinis, socialinis aspektai
Gyvename globalioje visuomenėje, kuri kasdien pateikia vis naujų iššūkių. Technologijų pasauliui reikalingas  žmogus vartotojas, skubantis, nebeturintis laiko bendrauti su žmonėmis, gėrėtis gamta  ir saugoti savo identitetą. Kaip minėta, viena konferencijos sudedamųjų dalių – skatinti moksleivius domėtis etnokultūra. Tai ne močiutės vilnonė skarelė muziejuje, ne tautinis kostiumas, ir ne audimo staklės kaimo turizmo sodyboje. Etnokultūra – apmąstytas, išugdytas gebėjimas kūrybiškai priimti tautos gyvenimą, suvoktas gyvenimo būdas čia, savo žemėje, ir dabar.

Šiuo aspektu įdomūs buvo pranešimai, susiję su Šiaurės Lietuva, būtent, Karolio Deveikio „Žiemgalos krašto – Lietuvos ir Latvijos paribio kaimų istorija ir dabartis“ (Joniškio rajono Kriukų pagrindinė mokykla, X klasė; mokyt. Laima Kasiulienė) ir Simonos Jogaudaitės – „ Naisiai – kultūros židinys“ (J. Janonio gimnazija; mokyt. Laimutė Samulionienė). Abu pranešimus papildanti medžiaga – nuotraukos, žemėlapiai, statistika ir kt. pristatymo detalės liudijo ne tik pačių autorių žavėjimąsi tuo, ką kalba, bet ir norą sudominti klausytojus, pateikiant negirdėtos  informacijos, paskatinti juos kitomis akimis pažvelgti į gyvenamąją vietą.

Piešiniais, schemomis, nuotraukomis papildytas Emos Degutytės ir Gretos Kvičiūtės  (Šiaulių „Romuvos“ gimnazija; mokyt. Dalia Četvergienė)  pranešimas „Žmogaus ir medžio ryšys, arba „Šįvakar vėl apie medžius pasikalbėkim, – / Juk mes į juos tokie panašūs!“ (R. Pukalskaitė), skatino įdėmiai klausytis apie pasaulio medį ir tai, kaip žmogaus ir medžio ryšiai atskleisti tautosakoje, literatūroje, kaip jie klostosi šiųdieniame gyvenime.

Į dabarties gyvenimo ypatumus, t. y. žmonių tarpusavio santykius, atsigręžė Dovilė Gustytė, pranešimu „XVIII ir XXI a. sąsajos: lietuvių ir kitataučių santykiai“ (Šiaulių „Romuvos“ gimnazija; mokyt. Dona Jaugienė). Pasitelkusi K. Donelaičio „Metus“, autorė nagrinėjo Mažosios Lietuvos gyventojų santykių ir supanašėjimo klausimus, pažvelgė, kaip tie patys dalykai atrodo po 300 metų Lietuvoje. Gili pagrindinė pranešimo mintis: skirtingų tautų gyventojai – vietiniai ir imigrantai –  privalo gerbti vieni kitus, gyvenimo būdą, tradicijas.

Terminų aiškinimas
Šiai pranešimų grupei priskyriau du tiriamuosius darbus. Gabrielės Liučvaitytės pranešimas „Fizikos terminų kaita“ (J. Janonio gimnazija; mokyt. R. Sruogis, fizikos mokyt. Valentina Rakužienė) bemat nukėlė į muziejų fondus, kuriuose moksleiviško dėmesio laukė pirmasis fizikos vadovėlis lietuvių kalba (1905, Chicago), inžinieriaus K. Šakenio „Fizika“ (1927 m.). Pasitelktas ir „Fizikos terminų žodynas“. Pranešėja išaiškino susirinkusiesiems gero termino požymius ir gvildeno jų atsiradimo  būdus (terminizuoti, transterminizuoti, sudaryti nauji, skoliniai).

Pranešimą „Lietuvių kalbos giminystės pavadinimai“ pristatė visa Radviliškio Lizdeikos gimnazijos ketvirtokų komanda – Ingrida Daukšaitė, Aistė Štankelytė, Donatas Kareckas, Eimantas Razmus (mokyt. Sandra Karenauskienė). Kraujo, vedybinės ir pusinės giminystės pavadinimams, jų suvokimui išaiškinti autorių pasitelkti mokslininkų darbai, anketinės apklausos internetinėje erdvėje ir mokykloje bei miesto gatvėje vykdyto „Klausimėlio“ rezultatai.

Tarpdalykinė integracija
Iš pirmo žvilgsnio Gretos Kuliušaitės ir Emilijos Pauraitės pranešimo pavadinimas – „Spalvų prasmė ir santykis Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“ (Šiaulių Didždvario gimnazija, mokyt. Lina Michailovienė ir matematikos mokyt. Eugenijus Buivydas) nepasirodė ypatus. Tačiau tyrimo tikslas išsyk apvertė nuomonę aukštyn kojomis: „Išaiškinti spalvų prasmę ir santykį impresionisto Igno Šeiniaus romane, lyginant su impresionistinės dailės ypatybėmis“. Santykiui išaiškinti pasitelkti matematiniai skaičiavimai, o rezultatams apibendrinti – lentelės, rutulinės, stulpelinės ir linijinės diagramos, vartojami terminai „stochastinė priklausomybė, regresijos lygtis, dispersija, koreliacijos koeficientas ir pan.

Šiaulių profesinio rengimo centro Technologijų skyriaus moksleivių  Aivaro Freibergio ir Tomo Buivydo tyrimas „Genealoginių medžių schemos, tiriant paveldimuosius požymius“ atliktas remiantis Romualdo Granausko romano „Gyvenimas po klevu“ personažų aprašymų detalėmis (mokyt. Faustina Klevinskienė, biologijos mokyt. Neringa Vilčinskaitė-Zavackienė). Autoriai, išvardiję tyrimo uždavinius, kelia hipotezę, taiko aukštosios matematikos formules, glaustai dėlioja baigiamąsias mintis. Ir rimta, ir žaismu – viskas kartu.

Šmaikščių pavadinimų potekstė
Gilinantis į pagal pranešėjų amžių saikingai moksliškai suformuluotus pranešimų pavadinimus, pirmiausia akys užkliuvo už dviejų, šypseną sukėlusių žodžių, – „prisijaukinti“ („Kaip prisijaukinti Kristijoną Donelaitį, arba „Pasaka apie šūdvabalį“ ir „Pavasario linksmybes“) ir „kapanotis“ („Žmonės laisvi, vadinasi, jiems tenka kapanotis patiems...“).
Abu žodžiai, mano manymu, pirmiausia atlieka intrigos funkciją. Jai praėjus, susimąstai, kad  Gretės Lukošaitytės ir Laurynos Žilinskaitės iš Radviliškio Lizdeikos gimnazijos (mokyt. Sandra Kanerauskienė, Jurgita Caporkienė) bus kalbama apie moksleivių dalykinį ir psichologinį pasirengimą skaityti klasiką, kuri jaunam žmogui „dažnokai atrodo tik tolimos praeities atgarsis, nesuvokiamas šiame technikos ir išmaniųjų technologijų amžiuje“.

Prie Mato  Gudausko (Tauragės „Versmės“ gimnazija; mokyt. Audronė Anulienė ir istorijos mokyt. Dalius Miknevičius)  temos pavadinimo prirašytas to aforizmo autoriaus pavardė – A. Kamiu bei nuoroda –  filosofijos ir literatūros ryšys. Pranešėjo darbo tikslas suformuluotas irgi gana problemiškai: „Išsiaiškinti / pamąstyti, ar žmogus pajėgus pažinti pasaulį“. Svarstydamas šį filosofinį klausimą, Matas itin retoriškai dėstė mintis, paremtas Aristotelio, B. Paskalio, A. Einšteino mokslinėmis išvadomis.

Konkurso uždavinių išpildymo laipsnis
Pirmasis nuostatų uždavinys deklaravo mokinių tiriamojo darbo įgūdžių ir humanitarinės kultūros puoselėjimą. Tyrimo įgūdžius liudijo tinkamai suformuluoti temų pavadinimai, parengtų tekstų struktūros, panašios į tikrų mokslininkų, kur nurodyta problema, tyrimo tikslas, šaltiniai, kur remiamasi mokslinės literatūros analize, anketavimu, kur rezultatai vizualiai pateikiami lentelėse, įvairių tipų diagramose, kur kartais net formulės taikomos. Tiesa, ne visuose pranešimuose tie išvardytieji elementai iki vieno sudėlioti. Visiems visko ir nereikia. Lemia tyrimo objektas, tema, tipas. Žinoma, ir patirtis.  Tinkamai vartojami terminai, mintys dėstomos aiškiai, logiškai. Nebuvo nė vieno pranešimo be iliustracinės medžiagos. Visi kalbėjusieji ne tik laikėsi kalbos kultūros normų, džiugino jų retoriniai gebėjimai, įtaigus kalbėjimas. Tikslingai ir saikingai vartotos skaidrės...

Antruoju nuostatų uždaviniu siekta, kad moksleiviai nekonkursinėje aplinkoje keistųsi patirtimi, ugdytų bendrąsias ir dalykines kompetencijas. Nieko neperdėdama, nieko negrąžindama tvirtinu, kad iš konferencijos visi – mokiniai ir mokytojai – išėjo dalykiškai ir dvasiškai praturtėję, vienas kitam kaip dovanas išdaliję tai, ką buvo sukaupę rašydami mokslinius darbelius ar konsultuodami savo mokinius.