Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Dvidešimt aštuonerių metų menininkas Andrius Grigalaitis, tarptautinių ir respublikinių festivalių ir parodų dalyvis, surengęs dvi autorines parodas, dvylikos grupinių parodų dalyvis, sukūręs keturiolika trumpametražių videofilmų, trijų kultūrinių projektų kuratorius, šiemet pelnė Miesto savivaldybės jaunojo meno ir kultūros kūrėjo premiją. O pelnęs pažadėjo metų pabaigoje surengti parodą „Ekrano archeologija“, kurios esmė: „išmokyti mūsų jaunuosius meno vartotojus atpažinti propagandą, išmokyti jai atsispirti tam panaudojant Tarybų Sąjungos mokomuosius filmus...“

tai išgirdus ir kilo klausimas:   

 

- Kokios srities menininkas jūs esate?

 

- Labai nemėgstu to apibrėžimo – kokios srities menininkas...  Teisingiausia galbūt būtų pasakyti „gyvenimo menininkas“, nes bet koks apibrėžimas nustato tam tikrą sritį. O iš tikrųjų manau, kad menininkas turi būti tiek laisvas, kad bet kada galėtų kurti su bet kokia technika ir pats savo gyvenimą konstruoti kaip kūrybą. Kam kurti kūrinius - ant drobė ar fotografijas, jei tiesiog gali kurti savo gyvenimą. Kiekviena diena gali būti tam tikras kūrinys, kuris bus skirtas tik tau pačiam – bendravimui su unikaliais žmonėmis, išgerti taurę vyno gal su įdomiausiu miesto žmogumi ir taip toliau. 

Tiesiog sunku pasakyti, bet labiausiai norėčiau būti gyvenimo menininkas. Bet jei kalbame apie techninę pusę – dažniausiai dirbu su medijomis.

- Kokiomis medijomis?

 

- Tai ir fotografija, ir video-, ir animacija. Dažniausiai tie trys dalykai. Tačiau kaip pats pastebėjau, mano filmai dažniausiai būna padaryti iš fotografijų, o fotografijose vyrauja tam tikra kino estetika – vėlgi viskas persipina. Ir negaliu pasakyti, kad kažkuri sritis ima viršų: būna dienų, kai patraukia mane analoginės fotografijos ar pačios fotografijos prigimties analizė, o kitą dieną priešingai – sakysim, dirbu su skaitmenine technika. Ir labai dažnai darant vieną darbą išnaudoji kelias technikas: iš pradžių filmuoji, paskui tą nufilmuotą vaizdą fotografuoji. Tiesiog viskas labai painu ir konkrečiai atsakyti sunku.

- Kaip senas menas (fotografija ir kinas) su nauju menu (kompiuteris) turi sąveikauti, kad gautųsi medijos?

 

- Apie medijas visada kalbėti yra labai sunku, nes pats terminas nėra iki galo apibrėžtas. Viskas priklauso nuo to, kuria mokykla remiamasi. Net ir kalbėdami su žmonėmis, kurie save taipogi vadina medijų menininkais, labai dažnai nerandame bendros nuomonės, požiūrio, kas yra medijos. Pavyzdžiui, Maršalas Makluhanas jas labai paprastai apibrėžia: medijos yra visi žmogaus kūno tęsiniai – plaktukas, pieštukas, fotoaparatas... Jis dar skirsto medijas į senąsias ir į naująsias.

 

Aš manau, kad jei gyvename postmodernistinėje epochoje, tai nieko nėra aiškaus ir šimtu procentų užtikrinta. Ši epocha yra nuolatinių abejojimų epocha, todėl ir iškyla susikalbėjimo problema, nes kiekvienas menininkas turi labai savitą patirtį, kurią perteikti kitam yra iš tikrųjų labai sunku. 

- Kam adresuotas medijų menas? Kokiai publikai?

 

- Medijų vartotojai vienaip ar kitaip yra jauni žmonės, nes jie ir patys dirba su medijomis – kompiuteriais, fotoaparatais, be to, jie daug lengviau priima naujus dalykus, reiškinius. 

 

Bet kalbant apie lokalų – miesto – kontekstą iš tikrųjų yra tam tikra problema, nes medijos labai dažnai būna susijusios su konceptualumu. O konceptualiame mene idėja dažnai būna svarbesnė už vizualų pateikimą. Ir čia atsiranda įdomus konfliktas, nes ateina žmonės ir sako: kur kūrinys? Juk daugumai, sakysim, senosios kartos reikia vizualių gražių kūrinių, nes tada viskas tampa aišku.

 

O būtent šiuolaikinis menas dažniausiai iškelia tik idėją, o vaizdas jam tėra tik idėjos išreiškimo priemonė. 

 

Iš tikrųjų yra bėdų su kai kuriomis mano parodomis, kurias dariau čia, Šiauliuose. Kalbėdamas su parodų lankytojais matau, kad kontaktas iš tikrųjų yra sunkus. Bet nėra tos problemos, kai kalbi su Vilniaus, Rygos publika, nes patys centrai yra didesni ir ten žmonės yra matę daugiau pavyzdžių. Tiesiog Šiauliai yra toks miestas, į kurį jei ir atvažiuoja, tai atvažiuoja nepateisinamai retai geri šiuolaikinio meno projektai, kad supažindintų visuomenę.

Tai, manau, yra pasekmė ugdymo, auklėjimo mokyklose, kur žmonės yra mokomi būti meno gamintojais – rankomis daryti viską gražiai, estetiškai. Tačiau, kaip minėjau, situacija yra pasikeitusi tiek kardinaliai, kad dabar menininkas pirmiausia turi mąstyti. Jei jis nesugeba ko nors padaryti, tam gali ką nors pasamdyti.

- Ar neapmaudu, kad medijų menas determinuotas - ir laike, ir erdvėje?

- Ta determinacija ir visa neapibrėžta situacija, manau, yra ne medijų trūkumas, o būtent privalumas. Grįžkime atgal – jei tu apibrėži, tai suteiki rėmus. O dabartiniai meno kūriniai, sakysim, videofilmas gali būti eksponuojamas tiek galerijoje, tiek internetinėje erdvėje. 

 

Aišku, dėl to keičiasi tam tikri kriterijai: pati galerija eksponuojant suteikia pridėtinę ir kitokią vertę, bet kas to nepamato, gali pamatyti tuos darbus internete. Pavyzdžiui, medijos priemonę kažkas parodoje nufotografavo ir patalpino savo Facebook'o profilyje. Tos medijos yra kaip tam tikras tinklas, kur įmanomos įvairios variacijos. Ir natūralu, kad dėl to kažką prarandi, bet kartu atsiranda ir tam tikra pridėtinė vertė, nes kažką praradęs, kažką ir gauni.

Juk susiduriame su šiuolaikinių meno kūrinių tam tikra specifika – jie niekados nėra aiškūs. Kartais galvoji: koks čia kūrinys?.. Nesupranti, jis kelia šleikštulį, abejones, ar iš viso čia kūrinys. Bet čia ir yra esmė, nes kūrinys kelia dialogą – lankytojas automatiškai netampa „pažiūrėjau, ir viskas“, bet  yra priverstas mąstyti, nes kūrinys jį šiek tiek supurto. 

 

Mums reikia tam tikro sukrėtimo, kad mus ištrauktų iš kasdienybės, kad pagalvotume, kodėl aš čia taip gyvenu, dėl ko aš kasdien einu į tokį darbą, gal aš gyvenu beprasmį gyvenimą ir gal laikas kažką keisti...

 

Medijos yra labai paranki priemonė siekti būtent šitų tikslų per meną, nes vienaip ar kitaip pirminė stipriausia žmogaus juslė yra vizuali (jei tai yra vizualios medijos)... Ką gali, sakysim, statiškas paveikslas ir ką gali videofilmas su dinamika, įtampa, galų gale ir garsu, kai tu gali visomis juslėmis kreiptis į žmogų ir bandyti vienaip ar kitaip su juo vesti dialogą. 

 

- Dailininkai dirbtuvėse sukaupia nemenkas savo kūrinių kolekcijas. O kur jūsų darbai?

 

- Visi mano darbai yra kompiuteryje. Yra čia fotografiniai ciklai – kiek ų, dabar net sunku pasakyti, nes kai kurie pradėti, kai kurie niekad neužsibaigia, jie nuolat papildomi. Grubiai kalbant yra aštuoni stambūs fotografijų ciklai.

 

- O kas yra ciklas? Kiek nuotraukų jį sudaro?

 

- Ciklas – tai tam tikra tema, su kuria dirbama. O skaičius... Pavyzdžiui, pirmasis fotografinis ciklas „Konstrukcijos“ (pirmoji paroda buvo dar universiteto galerijoje) jau užbaigtas, nes supratau, kad laikui bėgant pasikeitė mano požiūris: anuo laikmečiu aš galvojau būtent taip ir tada dariau būtent tokius darbus. Kitas ciklas „Kolektyvinis portretas 70-ieji“ - tai tiesiog idėjos išraiška, o kadangi idėja išreikšta, tai ir ciklas baigtas.

 

Trečias ciklas „T-kodas“ jau tęsiasi penktus-šeštus metus ir jo aš nemanau užbaigti, nes  jis man įdomus iki šiol būtent tuo, kad tai yra bandymas atrasti, kas yra grynoji fotografija. Aš tą temą vis analizuoju, ji man vis įdomi ir nežinau, kada jį užbaigsiu. Ketvirtas ciklas, skirtas šiuolaikiniam šokiui, kasmet pildosi, pildosi...

 

Žodžiu tuos ciklus sunku apsakyti.

 

Aš tuos savo darbus turiu, aišku, ne taip, kaip tapytojai ar skulptoriai, kurie turi savo fizinius kūrinius, nes medijų menininko visi šie darbai dažniausiai yra kompiuteryje. Nors kartais, aišku, pagalvoju, kaip galėtų viskas tragiškai baigtis – išmetei kompiuterį ir viskas prapuolė...

 

Tačiau, kita vertus, dėl to jautiesi toks pranašus: turiu kelias dar analogines atspaustas  fotografijas, padarytas pačioje pradžioje – kai mokiausi, tai kai į jas pasižiūriu, kaip ant jų atsiranda dėmių, pirštų atspaudų, o kompiuteryje, atrodo, niekas neblunka, spalva, parametrai, viskas nepakitę išlieka.

- Dirbdamas galerijoje fotografuojate įvairius čia vykstančius renginius, parodas. Tokios fotografijos - taikomasis menas?

 

- Tai jau tiesiog dokumentacija. Aišku, kartais pamatai ir kažkokį kadrą, tačiau tas kadras jau niekada nepatenka į viešinamus, sakysim, galerijos Facebook'o profilyje. 

 

Parodų atidarymo nuotraukos ir fotografijos menas - tai skirtingos užduotys. Per parodų atidarymus iš karto iškelta užduotis, kas nuotraukose turi būti pavaizduota – pati paroda, žmonės, portretai. Menas čia nėra tikslas. Labai dažnai meniškumas suteikia tam tikrą krūvį, kuris slopina informaciją pačioje fotografijoje. Parodų atidarymai, grubiai kalbant, yra tik techninis darbas.

 

- Ir į tą techninį darbą žiūrite iš aukšto? 

 

- Ne. Buvo laikas, kai nedirbau kultūros įstaigoje kaip dabar, o dirbau statybose. Aišku, ir tada domėjausi menu, bet nebuvo galimybių gyventi kitaip. To aš visai nesigailiu, nes kai susiduri su žmonėmis, kurie nuo mažens buvo auklėjami vienaip ar kitaip bohemos dvasia, kuriems darbininkai yra atskira žemesnė kasta, supranti, koks yra jų klaidingas, labai klaidingas požiūris, nes jei gyvenime buvai ir darbininko padėty, tai atsidūręs kuriančio žmogaus padėty jau pažįsti abi gyvenimo puses, turi abiejų patirtį ir gali viską labai blaiviai vertinti. 

 

Kartais būtina pasižiūrėti į meną nuėmus visą jo aurą ir pamatyti, kas tai iš tiesų yra, atrasti pačią jo širdį. O žmogus, kuris nematė kitos gyvenimo pusės, gyvena svajonėse, fantazijose, kalba aukštomis materijomis, kurios su realybe neturi absoliučiai nieko bendra. 

 

Žmonės gatvėse gyvena visiškai kitaip, todėl mėgstu nueiti į barą, kur susirinkę žmonės - susiraukę, gal su nusikalstama praeitimi, bet įdomu su jais pasėdėti vien todėl, kad suvoktum, koks iš tiesų yra gyvenimas. Žmonės, kurie gyvena kultūra, labai dažnai susikuria oazę ir nebemato, koks yra realus pasaulis.

 

Nors galima kelti ir kitą klausimą: o ko verta tokia kūryba, atitrūkusi nuo bet kokio pasaulio?

 

- O kaip mums neatitrūkti nuo kultūros, meno ir susipažinti su jūsų kūryba?

 

- Puikiausias dalykas yra socialinis tinklalapis Facebook'as. Kai man reikia kokio menininko, tai ten ir pasižiūriu. Nors, aišku, kartais būna šokas – kaip čia nėra tokio žmogaus!?. Tačiau apskritai Facebook'e yra ir parodų fotografijų, ir aprašymų, ir tam tikrų idėjų komentarų, ir atsakymų. 

 

O su internetine svetaine nuolatinė dilema: ji tampa vos ne pižonizmo ženklu – kam ji, jei turi savo Facebook'e. Kaip ne kaip, plėšausi tarp to ir to, nes svetainę ruošiuosi pildyti.

 

- Beje, su kiek šio socialinio tinklo draugų jūs bendraujate medijų meno klausimais?

 

- Facebook'o bėda, kad ten mes visi turime labai daug „draugų“ - ir niekas nežino, iš kur jie atsirado. O tiesiai kalbant - apie medijas galiu kalbėtis su maksimum penkiais. 

 

- Ir su kiek iš tų penkių bendraujate tiesiogiai, ne virtualioje erdvėje?

 

- Su tiek pat. Bet tai ir natūralu: jei žmogus įdomus, jei su juo turi kokį ryšį, tai ir randi progą susitikti  tiesiogiai. Facebook'as yra tik pridėtinė vertė. 

- Ką darytumėte, jei iš jų atimtų kompiuterį? 

 

- Buvo laikas, kai neturėjau kompiuterio, sakiau, kad jis yra velnio įrankis, nes kam jis reikalingas, ir negalėjau pagalvoti, kad ateis toks metas, kai juo taip naudosiuosi. Tuo metu dariau fotografiją analoginiu būdu – ryškalai, fiksažas, raudona šviesa... Tuos darbus tebeturiu ir, nors laiko praėjo daug, jie man iki šiol mieli.

 

Tai ir dabar, jei neliktų kompiuterio, tą pačią fotografiją ir daryčiau tradiciniu būdu... 

 

Juk nuo analoginės fotografijos prasidėjo mano kaip menininko karjera - kai mane iš dailės mokyklos beveik buvo išmetę, vaikystėje turėjau labai įdomių pašėlusių draugų, o mokykla buvo tampusi tik vieta susitikimui su jais, kad atrastume bendros veiklos. 

 

Tai tas išmetimas man labai padėjo, nes kai iš dailės mokyklos su savotiškais mokytojais ir mokiniais patenki į paprastą mokyklą, supranti, kad kažkas čia ne taip - anoje mokykloje buvo geriau... Tada ir atsirado poreikis pasistengti nusipirkti juostinį fotoaparatą „Zenit“, nors jau buvo ir muilinių. Tai buvo tam tikras spyris, dėl kurio, ko gero, ir įžengiau į fotografiją, o paskui ir į medijas.