Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Muziejų eksponatai mums asocijuojasi daugiausia su labai senais arba bent gana senais daiktais, dokumentais. Todėl, kai kokioje muziejaus ekspozicijoje pamatome buities daiktus, dar prieš kiek laiko pačių naudotus, nepageltusius laikraščius ar dokumentus su visai nesena data – nustembame: kaipgi taip, ar tų daiktų vieta muziejuje?..

Muziejininkai atsako – taip, tai mūsų naujausioji istorija ir jos eksponatai renkami būtent dabar.   

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Naujausios istorijos sektoriaus vedėja Birutė Lukošiūtė dabarties istoriją renka jau kelis dešimtmečius:

- Vilniaus universitete įgijusi istorikės specialybę 1979 metais pagal paskyrimą pradėjo dirbti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Pati labai norėjau dirbti būtent čia, muziejuje, todėl ir esu veteranė. Visada  dirbau šiame muziejaus skyriuje, kuris įvairiais laikotarpiais vadinosi įvairiai – ir tarybinio laikotarpio istorijos, ir šiuolaikinės istorijos, o dabar - Istorijos skyriaus Naujausios istorijos sektorius.

Šiame sektoriuje medžiaga renkama nuo 1940 metų iki šių dienų įvairiomis istorinėmis kryptimis: karo, sovietų okupacijos, stalinizmo represijų, Atgimimo ir dabarties laikotarpio – stengiamės užfiksuoti naujausius įvykius. Turime dokumentų, daiktų ir spaudinių rinkinius. 

Pavyzdžiui, spaudinių rinkinyje yra periodikos leidiniai, plakatai, afišos, kvietimai, knygos. Žodžiu,  tai, kas išleista Šiaulių mieste ir apskrityje, nes mūsų muziejaus profilis - Šiaurės Lietuvos istorijos paveldas. 

- Visų leidinių, spaudinių neįmanoma surinkti. Be to, muziejininkystėje būtina atranka – reikia nuspręsti, kas turi patekti į muziejų. Ir ypač sudėtinga iš dabartinės gausos atrinkti. Todėl pirmiausia stengiamės užfiksuoti su miestu susijusius įvykius – visuomenės, istorijos. Kartu renkame ir tai, kas atspindi šiandieną, kaip gyvena eilinis šiaulietis: bilietėlius, kvitus, gyvenamosios aplinkos, buities daiktus, baldus. 

Kartais mums žmonės pasiūlo eksponatų, kartais mes patys skelbiame akcijas ieškodami tinkamų. Pavyzdžiui, kai šiemet Sausio 13-ajai rengėme parodą, tai kreipėmės į šiauliečius ir mūsų rinkiniai  pasipildė. Dažnai eksponatų pasiūlo ir mūsų draugai, pažįstami, ir žmonės patys istorinių dokumentų atneša, dažnai einame patys į įstaigas, įmones iš anksto užprašome leidinių, „Šiaulių dienų“ plakatų, suvenyrų...

Būna, kad kai kas į muziejų patenka labai netikėtai. Štai vieną kartą prie muziejaus durų kažką padėjo ir skubiai automobiliu nuvažiavo. Pasižiūrėjome: ogi siuvimo mašina - nebenaudojama ir muziejui visai tinkama. 

Kartais tikslingai ieškome reikiamos medžiagos pas žmones, kurie, žinome, tokios turi. Patenka čia ir žymių žmonių archyvai, kolekcijos. Pavyzdžiui, dabar rengiame parodą apie aktorių Praną Piauloką ir Šiaulių dramos teatras pažadėjo mums perduoti jo archyvą. 

Iš žmonių dokumentus, spaudinius ir daiktus kartais perkame, jei jie reti, mums reikalingi. Nors dabar eksponatams įsigyti muziejus beveik negauna lėšų, bet vis tiek stengiamės kaip nors  lėšų surasti. 

- Pirmiausia eksponatą įvertina rinkinio saugotojas, kuris žino, ko dar trūksta rinkiniui, ir ar tai įdomu. Tada tariamasi dėl kainos. Bet ar įgyti eksponatą, ar ne, lemiamą žodį pasako muziejaus rinkinių komplektavimo komisija (ji sudaryta iš visų skyrių vedėjų). Tik tada jau surašomas eksponato perdavimo-priėmimo aktas. 

Pavyzdžiui, naujausios istorijos dokumentų rinkinyje, kurio saugotoja esu aš, yra per devynis tūkstančius eksponatų. Daug metų dirbdama su juo aš neblogai žinau (turiu gerą regimąją atmintį), kas rinkinyje yra ir ko nėra jame. O jei neprisimenu, tai yra ir kartotekos, ir aprašai, kur galima pasitikrinti, ar siūlomas eksponatas muziejui reikalingas. 

Maždaug žinau ir viso sektoriaus eksponatus: per 30 tūkstančių pagrindiniame rinkinyje esančių ir dvylika tūkstančių pagalbiniame rinkinyje. Pagalbiniame rinkinyje yra ne patys vertingiausi eksponatai – kopijos, papildomi egzemplioriai, daikati, kurie gali greičiau sunykti, susidėvėti, sudužti... Čia atsiduria įvairūs muliažai, maketai ir panašiai.

- Būna, kad ir mus, visko mačiusias, nustebina. Ir nebūtinai koks unikalus dalykas. Pateko pas mus dalis jau mirusio šiauliečio archyvo. Pasirodo, jis pedantiškai fiksavo praėjusio amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių  savo kasdienines išlaidas. Vyras kaligrafiškai užrašinėjo viską: tą dieną autobuso bilietėliui išleido 4 kapeikas, už tokio pavadinimo dešros tiek šimtų gramų sumokėjo tiek ir tiek... Manau, labai įdomu visiems būtų patyrinėti, kokios tuo metu buvo kainos ir kaip žmogus jas pedantiškai užrašinėjo.

Žinote, kartais, rodos, iš paprasto lapelio galima išskaityti įdomią istoriją. Ypač jei tas lapelis iš tremties laikų.

Aš ir svečiuose žvalgausi - gal ką pamatysiu tinkamo muziejui. Štai visai neseniai buvome pas vieną moterį, kuri rodė savo sukauptus atvirukus, laiškus, o man akys užkliuvo už sovietinių laikų toršero. Sakau: ar jums jis reikalingas, ar jūs jį naudosite, o gal muziejui atiduosite, nes pamačiau, kad jis labai tiktų sovietmečio buities rinkiniui.

Toks jau muziejininkų įprotis – pamato nukritusį lapelį, tai prieš išmesdami į šiukšliadėžę pirma jį apžiūri, įvertina – gal tiks muziejui.

- Taip, valstybinėms šventėms – Kovo 11-ajai, Sausio 13-ajai, Birželio 14-ajai. Rengiame parodas ir  su kitais muziejaus skyriais: su Istorijos skyriumi parodą „Šiauliečiai - parlamentarizmo tradicijų puoselėtojai“, prieš kelerius metus - sovietmečio buities  parodą. Išleidžiame ir parodų katalogus  keliais egzemplioriais: pernai Gedulo ir vilties dienai surengėme laiškų parodą, o šiemet  birželio 14-ajai istoriją rodome per daiktų istorijas.

Be to, pas mus gana dažnai atvažiuoja studentai iš kitų miestų, iš Šiaulių universiteto Istorijos katedros ateina rinkti medžiagos įvairiomis temomis – daugiausiai apie Atgimimo laikotarpį. Mes ir džiaugiamės, kad medžiagos šia tema turime gal per porą tūkstančių: visus to meto Šiaulių laikraščius, plakatus net ranka rašytus.

Todėl, kai neseniai gavome laišką iš Kauno, kur Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas klausia, ar mes ką nors turime apie Sąjūdį Šiauliuose, beliko tik nusišypsoti: daug ko turime, tik atvažiuokite.

O visai neseniai studentės pas mus atėjo ieškodamos medžiagos apie politines partijas, nes tų partijų būstinėse nieko neberado, o pas mus yra visa jų rinkiminė medžiaga – plakatai, programos.

Tokia ir yra mūsų rinkinių sklaida - per parodas, per leidinius, per edukacinę veiklą.

- Gal ir man įdomiau senesnius dokumentus būtų patyrinėti, pokario laišką paskaityti nei šiandienos kvietimą, daiktą įvertinti. Įvertinimui - ar tas lapelis, tas daiktas turi istorinę vertę ar ne, ar jo reikia muziejui – būtina įžvalga. 

Todėl džiaugiuosi, kai įžvalga pasitvirtina. Štai prasidėjus Sąjūdžio veiklai ėjo muziejininkai į mitingus ir su azartu rinko pirmuosius ženklelius su tautine simbolika, žmonių siūtas trispalves vėliavėles. 

Buvo toks Šiauliuose reiškinys - kaip „štukininkai“, apie kuriuos kituose Lietuvos miestuose ir regionuose nieko nežinoma. Todėl mes pririnkome „štukininkų“ produkcijos ir jau vienoje parodoje ją pristatėme, nes stengiamės surinkti medžiagą apie tik mūsų regionui būdingus reiškinius. 

O kartais praleidžiame laikmečio ženklus – sakykim, nepagalvojome savo laiku rinkti kiekvieno dešimtmečio tipišką avalynę, pagamintą „Elnyje“ ir netoliese, ir tik dabar bandome susirinkti sovietmečio baldus su tomis vienodomis sekcijomis...

Taip, mes turime daugiau galimybių surinkti eksponatų nei kiti muziejaus skyriai. Bet tas didelis pasirinkimas ir yra sudėtingas, keblus dalykas – ką, pavyzdžiui, atrinkti muziejui iš dabar nešiojamos avalynės ar populiarių kiniškų daiktų... Čia reikia gerai gerai viską apmąstyti, pasverti ir tik tada atsirinkti. Kai gauni seną dokumentą – iš karto aišku, kad tai tinkamas muziejui eksponatas.  O jei dokumentas šių dienų – kaip pasielgti?...

„Gal šiandienos istorijos eksponatai nėra tokie įdomūs ir žmonėms, ir muziejininkams, tačiau jie  akivaizdžiai turi savo vertę“, - sako „Aušros“ muziejaus Naujausios istorijos skyriaus vedėja Birutė Lukošiūtė.