Romualda URBONAVIČIŪTĖ

„Laiptų“ galerijoje atidaryta paroda „Trečioji karta“ - eksponuojami Kornelijaus Užuoto, Vilmos Vasiliauskaitės, Medos Norbutaitės, Ryčio Garalevičiaus, Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės, Viktorijos Visockytės ir Vincento Gečo kūrybos darbai.

Gal ši paroda ir nebūtų išskirtinė – panaši į į kitas grupines bendras parodas, jei ji nebūtų organizuota profesoriaus Vincento Gečo prieš trylika su puse metų vadovautų magistrantų kurso.

Šeši profesoriaus išugdyti magistrai, dabar dirbantys įvairiose – ne tik su tapyba susijusiose srityse, parodoje, kuri apima visas „Laiptų“ galerijos parodines erdves, eksponuoja įvairių laikotarpių darbus. Ir ne tik tapybos, o ir skulptūros (Kornelijus Užuotas).

Kurso vadovas Vincentas Gečas, dėl sveikatos negalėjęs pats atvykti į parodos atidarymą, o tik atsiuntęs vieną savo kūrinį, ko gero, būtų buvęs patenkintas matydamas, kaip kito jo mokinių kūryba kartu ir išlaikydama Šiaulių universiteto Dailės fakulteto tapybos magistrantūroje įgytas žinias.

Tačiau tegul apie parodą, savo profesorių ir save pasakoja patys magistrai. 

Parodos kuratorius Kornelijus UŽUOTAS: „Trečioji karta“ – tai grupė menininkų, 1998 metais baigusių Šiaulių universiteto Dailės fakulteto tapybos magistrantūrą. Kursui vadovavo profesorius Vincentas Gečas. Pasibaigus studijoms visi šeši liko ištikimi kūrybai.

Dabar, praėjus trylikai su puse metų, vėl susitinka eksponuodami paskutiniuosius savo kūrinius kartu su savo mokytoju.

Pažįstantiems jų kūrybą turėtų būti įdomu, kaip pasikeitė dailininkų mąstysena, stilius, ar liko ištikimi tapybai, kuri XX amžiaus pabaigoje daugeliui atrodė mirusi.

Kaip derės vienoje ekspozicijoje ganėtinai skirtingos išraiškos kūrėjai?

Kodėl ,,Trečioji karta“? Na, pirmiausia – tai trečia tapybos magistrantų karta Šiaulių universitete.

Trečias brolis visada kvailas ir nereikalingas....

Ir tik trečios kartos inteligentas yra tikras“.

Vilma VASILIAUSKAITĖ: „Dabar dirbu lyg ir pagal specialybę - interjero dizainere Vilniuje ir esu tuo patenkinta, nes tai meninis darbas.

Norėčiau kad tapyba mano gyvenime užimtų pagrindinę vietą, bet ne visada yra galimybių stovėti prie drobės... Vis tiek esu mintimis su tapyba ir tikiuosi, kad ateityje jai galėsiu daugiau skirti laiko - rūpinuosi, kaip įsigyti dirbtuvę.

Šioje parodoje eksponuoju darbus, sukurtus per dešimt metų, nes esu surengusi ir personalinių parodų, ir dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje. Darau tai, kas man patinka, ir džiaugiuosi, jei dar kažkam kitam mano darbai patinka.

Profesoriaus Vincento Gečo pamokymai, patarimai mums visiems paliko pėdsaką, o ir dabar mes jo nuomonės klausiame, bendraujame. Gaila, kad šioje parodoje jis negalėjo dalyvauti, tačiau mes jam pažadėjome, kad jį aplankysime ir būtinai viską papasakosime“.

 

 

Meda NORBUTAITĖ: „Dirbu dėstytoja Gedimino technikos universitete, todėl tapyba man - kaip ir kasdienybė.

Tapybą labai myliu ir kasdien apie ją galvoju. Kiek surengiau personalinių ir keliose grupinėse dalyvavau, jau pamečiau skaičių - grupinių tikrai yra per šimtą. Šioje parodoje pristatau paskutiniųjų dvejų metų darbus.

Prisimenu, kaip profesorius Vincentas Gečas man nelabai galėdavo patarti, nes aš ne ta stilistika dirbu. Tačiau mūsų vadovas labai mus uždegdavo kūrybiniam mąstymui, išmokė pamilti tapybą, kūrybą. Todėl ieškodama savo kelio aš visada mintyse girdėdavau jo žodžius, pasakytus tiek man, tiek bendrakursiams ir kartais savo darbuose įžvelgiu jo tam tikrą dvasinę įtaką“.  

 

 

 

Rytis GARALEVIČIUS: „Baigęs magistrantūrą aš kurį laiką dirbau mokytoju, o paskui - Šiaulių televizijoje videoinžinieriumi. Taigi mano darbas kažkiek siejasi su menu, su vaizdu.

O tapybos irgi nepamiršau - kartais daugiau jai skirdavau laiko, kartais ją užmesdavau, paskui vėl prisimindavau, todėl čia eksponuoju gal dešimties metų darbus.

Savo parodomis pasigirti negaliu - nelabai į jas veržiausi, nebent kas pakviesdavo, nes kai tapyba nėra pagrindinė profesija, tai lyg ir hobiu tapo.

Profesoriaus įtaką mes visi jaučiame. Svarbiausiai kad jis mums kibirkštėlę, meilę kūrybai įkvėpė, o jau mes kiekvienas pagal savo charakterį kuriame“. 

 

 

Viktorija VISOCKYTĖ: „Dirbu Šiaulių dailės mokykloje - dėstau vaikams piešimą, todėl savaime suprantama, kad ir nuolat tapau. Esu surengusi parodų ir atskirai, ir kartu Lietuvoje ir užsienyje. Šioje parodoje pristatau pastarojo dešimtmečio darbus, nes ką tik „Laiptų“ galerijoje turėjau ekspoziciją - todėl teko atrinkti ne naujausius darbus.

Nuo magistrantūros laikų kaip tapytoja aš labai pasikeičiau, todėl manau, kad nors mano darbuose tiesioginė profesoriaus Vincento Gečo įtaka nelabai jaučiama, bet yra Mokytojo paskatinimas, pakylėjimas, jo noras, kad mokiniai kurtų, dalyvautų kultūrinėje veikloje“.   

 

 

 

Ramunė SLADKEVIČIŪTĖ-DAINIENĖ: „Dirbu Zarasų menų mokykloje - dėstau tapybą. Taigi tapyba yra mano visas gyvenimas, nors tapau „bangomis“: jei yra didžiulis vidinis nusiteikimas, jei paroda nusimato - dirbu nekreipdama į nieką dėmesio, o būna, kad ir nepaimu teptuko į rankas.

Esu surengusi penkias personalines parodas, o bendrų parodų yra tiek daug, kad nebesuskaičiuoju, nes dar priklausau Dusetų dailės galerijai. Čia eksponuoju pastarųjų dvejų metų darbus.

Kokia profesoriaus Vincento Gečo įtaka mano darbams, gal kiti gali geriau pasakyti, nes iš šalies geriau matyti. Tačiau aišku, kad tie magistrantūros metai buvo stipri pamoka mums, visiems jo magistrantams“.

Menotyrininkas Vytenis RIMKUS: „Galiu tik viena pasakyti, kad paroda nors ir šešių autorių, tačiau ji yra labai vieninga. O jos jungiamąjį grandį matome atsistoję prie jų vadovo Vincento Gečo  tapybos darbo.

Taip, toji jungiamoji grandis egzistuoja – toji pati tapyba. O kas yra toji tapyba? Yra spalvų muzika, spalvų žaismas. Ir spalvų čia yra sočiai – nesvarbu prie kurio autoriaus prieisi.

Ir yra čia tik vienintelis Kornelijus Užuotas, kuris vėliau ėmėsi skulptūros. Tačiau ir jis yra tapytojas taip pat.

Todėl čia mes galime kalbėti apie dailės pedagogo ypatingą reikšmę, jo sugebėjimą išugdyti kūrėjus, kurie būtų individualūs ir atitrūkę nuo mokytojo, bet drauge ir išlaikę kažkokias principines gijas. Galbūt paties meno supratimo.

Užtat ši paroda, kurioje eksponuoja savo vadovas ir jo auklėtiniai po trylikos metų  čia susitikę,  paliudija šito proceso gyvybingumą ir iš dalies raidos tam tikrą nešokinėjimą – pastovumą.

Galima apie kiekvieną autorių atskirai kalbėti. Ypač, sakyčiau, savo užmojais stebina Meda, dabar jau Vilniuje dirbanti. Kaip ir kiti autoriai – kai kurie mums daugiau žinomi, kiti lyg ir netikėtai atsiskleidę būtent šioje ekspozicijoje.

Apskritai aš manau, kad žiūrovams paroda patiko. O ir jei čia būtų pats Vincentas Gečas, jis irgi būtų patenkintas šia paroda.

Manau, kad ši paroda yra išskirtinė ir tuo, kad ji surengta pačių autorių iniciatyva. Tai labai savita grupelės iniciatyva. Juk kartais toks pirmas žingsnis būna kažkokios tradicijos pradžia. Galbūt tradicija ir susiformuos: kaip sakoma, jei kas vyksta trečią kartą, tai jau turi tradicijos požymių“.