Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Chaimo Frenkelio viloje kamerinis ansamblis „Ars Vivo“ naujametiniu koncertu „Laikas praeina“ palydėjo 2011-uosius.
Senosios muzikos gerbėjams skambėjo „Ars Vivo“ dainininkų ir trijų instrumentalistų atliekamos nuostabios dainos nuo renesanso laikų iki XX amžiaus pradžios: Thomo Whythorne, Hans Leo Hassler, Filippo Azzaiolo, Orazio Vecchi, Luca Marenzio, Wolfgang Amadeus Mozart, Joseph Haydn, Charles Gounod ir daugelio kitų kompozitorių. Bet prieš tai „Ars Vivo“ vadovo, dainininkų ir instrumentalistų paklausėme, kokie šie besibaigiantys metai buvo jų kolektyvui.
Šiauliuose 32-ąjį kartą palydi senuosius metus koncertais
„Ars Vivo“ meno vadovas Sigitas Vaičiulionis: „Asmeniškai man metai buvo geri, nes per juos nieko labai blogo neįvyko. O kad ir gero, stebuklų labai daug nebuvo, tai normalu. Taip jau yra muzikanto gyvenime: duok Dieve, jei niekas netrukdo, neapjuodina, nenupeikia, vadinasi, viskas ir gerai. O jei netyčia kas nors dar pastebi, kaip šiemet mus pastebėjo ir įteikia premiją visam kolektyvui, tai jau stebuklas. Aš dirbu jau keturiasdešimt metų ir taip visą laiką buvo.
Be to, jau trisdešimt antrus metus aš Šiauliuose su savo kolektyvais palydžiu koncertais senuosius metus: 1974 metais Pedagoginio instituto salėje, po to kasmet poetiniais muzikiniais spektakliais Dramos teatre, Parodų rūmuose (dabar Dailės galerija), Kultūros centro trečiojo aukšto salytėje ir didžiojoje salėje, kol galų gale buvome įleisti į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią.
Štai ir šiemet po tam tikros pauzės vėl surengiau senųjų metų palydėjimą – jau 32-ąjį. Pavadinome šį metų palydėjimo koncertą „Laikas praeina“, nes jame pristatome muzikinius renesanso, baroko, romantikos epochų kūrinius iki „Tylios nakties“.
O kitais - Drakono - metais visos mūsų ansamblio programos bus superypatingos. Bet tai dar paslaptis. Drakoniška paslaptis“.
Vokalistai ir instrumentalistai apie „Ars Vivo“ metus
Beata Smiltinikienė (sopranas): „Mūsų ansambliui, neturinčiam net dvejų metukų, šie metai buvo ypatingi: turėjome gausiai koncertų, dalyvavome festivaliuose ir laimėjome konkurse „Kaunas Cantat“ pirmąją vietą, gavome miesto meno ir kultūros premiją. Manau, kad tai mums yra milžiniški šuoliai“.
Dangyra Petrauskienė (smuikas): „Mes, instrumentalistai, ne visada koncertuojame su „Ars Vivo“, nes šio ansamblio vokalistai dažniausiai dainuoja a capela. Tačiau manau, kad šio vakaro programa labai maloniai turėtų nuteikti šiauliečius, o ir mums labai malonu groti su tokiais puikiais menininkais“.
Ilona Butkutė (violončelė): „Ką galiu pasakyti? Metai visiems buvo geri. O akompanuoti „Ars Vivo“ man tikras malonumas. Kaip, beje, ir repetuoti. Nors dirbame įvairiuose kolektyvuose, su šiuo ansambliu repetuoti stengiamės kuo kuo sutelkčiau ir koncentruočiau“.
Marytė Minčiūnienė (smuikas): „Gaila, kad su šiuo ansambliu tenka ne taip dažnai kartu koncertuoti – nuostabus kolektyvas. Kiekvienas koncertas - kaip šventė“.
Jurgita Juozūnienė (sopranas): „Ars Vivo“ myliu, nes čia gera dainuoti, nes labai smagu atlikti senąją muziką, nes yra galimybė save išbandyti“.
Virginijus Butvila (bosas): „Ars Vivo“ - man ir atgaiva, ir džiaugsmas sielai, ir darbas. Žodžiu, viskas. Gal todėl, kad ansamblis ir susikūrė spontaniškai: mes suėjome, suderėjome, pakalbėjome ir nutarėme – „Ars Vivo“ bus“.
Vilmantas Lizdenis (tenoras): „Esu šiame ansamblyje tik du mėnesius, bet galiu pasakyti, kad dainuoti čia yra nuostabus jausmas, nes visi yra labai susidainavę ir puikiai dera – nuostabu jų klausytis“.
Rita Daukantaitė (altas): „Įsimintiniausias šiemet man buvo konkursas Kaune, nes tai buvo ir didžiulė atsakomybė. Galų gale tai buvo mūsų pirmasis konkursas, bet mes jame pelnėme aukso diplomą. Ir, manau, ne paskutinį“.
