Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kai praėjusią vasarą ant baltut baltutėlių Zubovų rūmų (Šiaulių universiteto Menų fakulteto) sienų buvo sukabinti nedidelio formato grafikos darbai, Vaidos Jonaitytės ofortų ciklas „Istorinis akmuo“ prakalbo visai kitaip nei prieš porą metų, kai ciklas dar tebuvo baigiamasis magistro darbas.
Kiekvienas darbas, kiekvienas nuo laiko sueižėjęs akmuo jame prabilo baltų ženklų kalba apie senus senus laikus.
Darbai kiek papasakojo ir apie jaunąją grafikę Vaidą Jonaitytę, bet nedaug. Tad menininkei tenka prisistatyti pačiai:
- Gimiau ir augau kaime, mokiausi Šakynos pagrindinėje, Gruzdžių vidurinėje mokyklose. Todėl lankyti dailės mokyklos neturėjau galimybių, tik Gruzdžių vidurinėje mokykloje buvo dailės būrelis, kur truputį susipažinau su meno pagrindais.
Ir įstojau į Šiaulių universiteto Menų fakultetą mokytis grafikės specialybės.
Apsisprendžiau dvyliktoje klasėje, o kadangi pedagoge niekada nenorėjau būti, todėl ir pasirinkau grynąją grafiką.
Nors tuo metu net suvokimo nebuvo, kas yra toji grafika. Man tada atrodė, kad grafika - tai linija, linija ir linija... Na, ir truputis spalvų. Nors iš esmės grafiką įsivaizduodavau nespalvotą – kaip Diurerio darbus.
- O kai supratote, kas yra grafika, nenusivylėte pasirinkta specialybe?
- Universitete greit supratau, kad grafika visai ne toks paprastas dalykas – labai įvairialypis su daugybe technologijų. Mūsų grupės dėstytojas buvo profesorius Vaidotas Janulis, kurio grafika į Diurerio visai nepanaši, todėl studijuodama ir supratau, kad grafika ir labai spalvota gali būti, kad grafika - ne vien linija.
Mūsų visų rankos akimirksniu tapo juodos, rūbai nešvarūs... Gal todėl, o gal ir dėl kitų priežasčių, mokslus baigėme šeši, nors įstojome mokytis dešimt.
Ir man, manau, ir kitiems nebuvo sunkūs tie mokymosi metai – kaip tik labai smagūs. Nors daug dirbome, mes gan smagiai leisdavome laiką dirbdamos grafikos centre. Tik, aišku, sunku būdavo užbaigti savo darbus.
Apskritai mūsų grupė buvo gan draugiška.
Nesigailiu, kad pasirinkau grafiką – daug ko išmokau, daug ko pamačiau.
Ir labai nuostabūs buvo mano dėstytojai - Vaidotas Janulis, Petras Rakštikas, Vilmantas Dambrauskas, Vidmantas Zarėka...
Jie buvo mūsų visų patys mylimiausi dėstytojai.
Manau didžiausią įtaka mano darbams, mano supratimui apie grafiką padarė Petras Rakštikas – jis mokėjo labai „užvesti“. Jis visada pažiūrėjęs į mūsų darbus, pastebėdavo kažką vertinga ir visada mus išgirdavo. Po to mes būdavome tokios pakylėtos, kad net sunku nusakyti.
- Tai ir paskatino jus stoti į magistrantūrą – tęsti mokslus?
- Labai norėjau įstoti į magistrantūrą, nes vėliau ar anksčiau vis tiek būtų reikėję tai padaryti. Be to, dar buvo galimybė pasinaudoti proga magistrantūrą baigti nemokant už mokslą.
Stojau ne aš viena, o su keliomis kurso draugėmis ir vėl patekau pas profesorių Vaidotą Janulį.
Pasirinkau magistrantūros temą - „Istorinis akmuo“, tai yra, pavaizduoti akmenis su senaisiais baltų ženklais-simboliais.
Kodėl? Man yra labai svarbios mūsų kilmės šaknys, o tuose baltų ženkluose kaip tik ir yra mūsų istorija, mūsų tautos pradmuo.
Daug įvairių leidinių perverčiau, daug visokiausių publikacijų perskaičiau, daug nuotraukų ir piešinių peržiūrėjau. Radau tuos ženklus tautodailės kūriniuose, senuose lietuvių, baltų papuošaluose, ant ginklų ir, žinoma, ant akmenų: svastikos, žirgų galvos, spiralės.
Lietuvoje, priešingai nei keltų ar skandinavų šalyse, ant akmenų iškaltų simbolių nėra daug. Todėl ant akmenų, kaip amžinybės simbolių, norėjau pavaizduoti tuos senuosius ženklus. Norėjau akmenis ir baltų ženklus susieti vienus su kitais, kad jie išliktų amžinai.
Nors mano darbuose akmenys yra sukurti mano vaizduotės, tačiau juose yra tikrų lauko akmenų, riedulių formų ir faktūrų.
Štai taip ir atsirado mano istoriniai akmenys - dvylikos ofortų ciklas.
O oforto technika yra ir gan sena, ir subtili: metalo plokštė padengiama laku, paskui išraižoma adatėle, po to plokštė išėsdinama rūgštyje ir tik tada nuvalius laką darbas atspaudžiamas ant šlapio popieriaus.
Vadinasi, istoriniams akmenims padėjo atsirasti metalas – irgi stiprus simbolis.
- Baigusi magistrantūrą dabar visą laiką skiriate kūrybai?
- Magistro darbas buvo gerai įvertintas ir nuo to laiko aš su menais... draugauju tik savo malonumui. Kadangi darbų dabar nelabai yra, dirbu parduotuvėje ir po truputį vis prie meno sugrįžtu.
Po truputį, nes kūrybai nedaug laiko belieka – reikia uždirbti ir pragyvenimui, ir kūrybai.
Jau beveik dveji metai, kai grafika kiek atidėta – tapau akriliniais dažais.
Vis tiek man visi tapybos darbai išeina labiau grafiški nei tapybiški, nors ir labai margi, ryškūs, spalvoti. Priešingai nei studijų metais, kai aš viską dariau nespalvotai.
Šiuose tapybos darbuose nėra gan konkrečios temos. Juose dominuoja moters figūra, o anksčiau - vyriška.
Idėjų, įkvėpimo semiuosi knygose – Gabrielio Garsijos Markeso, Karloso Kastanedos, sapnuose ir, kaip tai banaliai benuskambėtų, savyje. Aišku, žiūriu ir ką daro grafikai – pavyzdžiui, Egidijus Rudinskas. Jis iš dabartinių grafikų man labiausiai patinka.
Atrodo daug tų darbų padariau, bet greitai jų ir nelieka: iškeliauja pas prijaučiančius menui pažįstamus žmones.
Ir parodose nedalyvauju. Pažįstamų menininkų darbus tik į svečius nuėjusi apžiūriu. Norėtųsi sugrįžti prie grafikos kūrybos – bent jau pusmetį vis galvoju kaip tai padaryti.
Nors gal ir esu didelė individualistė, vis dėlto pagalvoju: kaip būtų gerai, jei būtų jaunų menininkų, nebūtinai grafikų, susivienijimai, kūrybinės grupės. Tai paskatintų ir daugiau kurti, ir konkuruoti.
