Eidamas 78-uosius metus mirė poetas, rašytojas ir vertėjas Albinas Bernotas.

Lietuvos rašytojų šeima neteko tauraus kolegos, šviesios ir kuklios asmenybės, lietuvių literatūra prarado savitą, brandų, išmintingą kūrėją, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe.

A. Bernotas gimė Šakių rajone, mokėsi Barzdų progimnazijoje ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), jį baigęs mokytojavo Vilniuje, dirbo "Moksleivio", "Jaunimo gretų", "Pergalės" žurnaluose, Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi bei literatūriniu konsultantu. Nuo 1978 metų persikėlęs į Argirdiškės kaimą Švenčionių rajone atsidėjo vien kūrybiniam rašytojo darbui. 

Poetas debiutavo 1960 metais eilėraščių rinkiniu "Lygumos bunda", vėliau išleido poezijos knygas "Žaibų tyla" (1965), "Karšti lapai" (1968), "Slenkstis" (1972), "Paglostyk žolę" (1980), "Nusigręžusi žvaigždė" (1983), "Į šulinį užgriūvantį" (1996), eilėraščių ir trumpų esė knygą "Pigmaliono sindromas" (1989), autobiografinę knygą "Pro dūmus: deimantais nusėtas" (1998). 1981 išėjo jo poezijos rinktinė "Vėžės".

A. Bernotas išvertė klasikų eilėraščių, prozos ir pjesių. Poeto kūryba buvo įvertinta įvairiomis premijomis, 1984 metais jis tapo "Poezijos pavasario" laureatu. Jo eilėraščių knyga išleista rusų kalba, kūriniai versti ir į kitas užsienio kalbas.

A. Bernoto eilėraštis remiasi konkrečiu, dažnai prozišku kaimo buities ar gamtos vaizdu. 1999 m. kalbėdamas su Eltos korespondente A. Bernotas sakė, kad ilgisi Lietuvos vienkiemio, kur žmogus buvo labai stiprus. Rašytojas sakė, jog norėtų grįžti į gimtinę, bet nebėra kaip. Daug metų A. Bernotas nuolat gyveno Aukštaitijoje, ant Lakajos upės kranto.

Poetas bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. 22. Lankymas antradienį, vasario 14 d., nuo 17 iki 22 val. ir vasario 15 d., trečiadienį, nuo 8 val. Karstas išnešamas 14 val. Laidotuvės Antakalnio kapinėse.

Eltos inf.