„Šėltinio“ fenomenas – trys festivaliai vienu metu

Vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblio „Šėltinis“ šių mokslo metų baigiamasis koncertas „Duktė viena namie liko“ buvo skirtas ansamblį paliekantiems abiturientams.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tai, kad vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Šėltinis“ daug koncertuoja Šiauliuose ir Lietuvoje, lyg ir nieko nuostabaus – tai beveik profesionalus kolektyvas su didžiule programa. Tačiau tas faktas, kad beveik vienu metu „Šėltinis“ dalyvauja trijuose festivaliuose, kurie vyksta vienas nuo kito už tūkstančių kilometrų, pribloškia.
Violeta Laugalienė, viena iš „Šėltinio“ vadovų, tai paaiškina labai paprastai:

- „Šėltinyje“ šoka trys šimtai mokinių iš dviejų mokyklų: Didždvario pirmokai–ketvirtokai ir Jovaro progimnazijos 1–8 klasių vaikai. Turime dvi mokyklas, kurias jungia vienintelis stebuklingas dalykas – liaudies šokiai. Tai unikalu – Lietuvoje niekur kitur tokio kolektyvo nėra.

Jau dešimt metų visi žino, kad jei nori šokti „Šėltinyje“, turi eiti į Jovaro progimnaziją, kur tam sudarytos labai geros sąlygos: šokiai įrašyti į tvarkaraštį, su šokių klasių mokiniais dirba specialistė muzikos mokytoja. Esame pakankamai rimta komanda – per 32-ejus metus „Šėltinį“ ir mūsų darbą visi žino, todėl ir tėvai stovi tris dienas už durų ir laukia rezultatų – nori, kad vaikai čia šoktų. O kadangi turime palaikymą abiejose mokyklose, mudu su Romu (Romualdu Laugaliu – kitu „Šėltinio“ vadovu, - red. past.) į darbą einam su džiaugsmu, nes mums yra gerai ir vienoje, ir kitoje mokykloje.

Kaip pavyksta mokykloje suderinti „Šėltinio“ veiklą – dažnus koncertus, išvykas į festivalius ir konkursus – su visu ugdymo procesu?
Arvydas Kukanauza, Jovaro progimnazijos direktorius: Konkurencija tarp mokyklų yra didelė, nes vaikų Šiauliuose mažėja, tai aš dėkoju Dievui ir „Šėltinio“ vadovams, kad jie į mūsų mokyklą pritraukia vaikų ne tik į savo šokių klasę, bet ir į dar vieną klasę papildomai. Todėl, žinoma, reikia sudaryti sąlygas jiems dirbti. Tik reikia pasistengti: pakeičiame ir pamokų tvarkaraštį, ir perkeliame atostogas ir pažintinei veiklai skirtas dienas, kad „Šėltinio“ šokėjai galėtų išvykti į festivalius. Ir kažkaip mums tai pavyksta: per metus kiekviena šokių grupė – išskyrus antrokus ir pirmokus – po kartą gali iškeliauti.

Yra tiesiog mokykloje toks konvejeris, kuris ir duoda rezultatų.
Kita vertus, tik vieną kartą pasitaikė, kad iš karto dvi klasės išvažiuotų – viena į Turkiją, kita į Rusiją.

O kokios klasės išvažiavo vienu metu?
Arvydas Kukanauza: Pirmą kartą būtent su penktokais važiavome į Rusiją, į Jekaterinburgą, kuris yra ant Azijos ir Europos ribos, už trijų tūkstančių kilometrų aštuonioms dienoms. Sunki kelionė buvo: tūkstantis kilometrų į Maskvą autobusu, dar prie sienos stovėjome, nes latvių muitinė keturias valandas nedirbo, įvažiuodami į Maskvą patekome į kamštį ir pavėlavome į lėktuvą.
Oro uoste buvome labai susinervinę: nei pinigų į kitą reisą, o ir kitas reisas į Jekaterinburgą tik kitą dieną. Tad trečią nakties paskambinau festivalio organizatoriams: nesiųskite autobusų į oro uostą, nes pavėlavome – nebeatskrisime... Aštuntą ryto paskambino organizatoriai: susitarėme su kitų avialinijų generaliniu direktoriumi – po valandos jūsų reisas, dėl pinigų nesijaudinkite, nes mes labai norime kad pabaltijiečiai dalyvautų festivalyje.

Nuskridome į Jekaterinburgą, susėdome į autobusą ir... vėl patekome į eismo kamštį. Kai atvykome į vaikų muzikinės kūrybos festivalio-konkurso „Žemė – mūsų bendri namai“ atidarymą, iki mūsų pasirodymo buvo likusios dvi minutės. Ir išėjo vaikai su tautiniais rūbais į sceną šokti. Gerai sušoko, o kadangi viskas buvo transliuojama internetu, tuoj vaikai sulaukė žinučių iš tėvų: gerai šokote, šaunuoliai!

Apie kamščius, vėlavimus tėvams nieko nesakėme – kam nervinti be reikalo, juk jie padėti negali. Tačiau viskas gerai buvo – festivalis buvo aukšto lygio, mūsų šokėjai gerai pasirodė ir pelnė pirmąją vietą tarp 27 jame dalyvavusių kolektyvų iš viso pasaulio.
Festivalio vienas iš organizatorių dar mus pagyrė: jūsų vaikai yra labai šviesūs – visapusiškai šviesūs.

Violeta Laugalienė: Taigi Romas su direktoriumi važiavo į Rusiją, aš su trečiokais ir ketvirtokais tradiciškai važiavau į Turkijoje, Izmire, vykstantį XV tarptautinį vaikų festivalį. Jau devyneri metai esame šio festivalio VIP'iniai svečiai. Tai labai gerai organizuotas ir gerai finansuojamas festivalis: be trijų koncertų buvo ir puiki ekskursinė programa, vadovai ir muzikinė grupė gyveno gerame viešbutyje, vaikai – šeimose.

Dėl mūsų vaikų, kaip sakė organizatoriai, visada yra konkurencija, ir juos priima labai turtingos, aukšto lygio šeimos, todėl jose vaikams trūksta tik paukščių pieno: vaikai buvo vis apglėbti, labai šiltai prižiūrėti.

Tačiau ir mes labai rimtai šiam festivaliui vaikus paruošėme – vežėme ne tik šokti, bet ir supažindinome su turkų kultūra, istorija, religija, papročiais, kad nebūtų keista ar juokinga, išgirdus kaip kviečiama į mečetę, ar pamačius, kaip vidury miesto tikintieji pasitiesia kilimėlius ir pradeda melstis.
Ir mūsų vaikai išlaikė šį egzaminą puikiai: kai ateidavo šeimos jų pasitikti, sakydavo: pas mane, vadove, atėjo mama, ir bėgdavo apsikabinti.
O festivalyje labai gerai pasirodėme: buvome apdovanoti medaliais už geriausią tautos pristatymą, tautinius kostiumus, kultūrą.

Jei vienas kolektyvo vadovas buvo Jekaterinburge, kitas – Izmire, tai kas su „Šėltiniu“ važiavo į Portugaliją?
Violeta Laugalienė: Didždvario gimnazijos pirmokai ir trečiokai važiavo vieni, nes turime patirties – ne viena mūsų grupė yra važiavusi be vadovų, nes nuo devintos klasės visi šokėjai puikiai žino taisykles.
Į Portugaliją su grupe važiavo dvi kuratorės ir mūsų muzikantas Rimvydas, kad būtų gyvos muzikos, o aš nuolat gaudavau žinučių: viskas labai gerai – kelionė gerai, šoka labai gerai, ir nuotraukų. Dar facebook'e pasižiūrėjau – tikrai viskas gerai: kasos supintos, jokių auskarų, žiedų ir viskas taip, kaip yra pasiruošta: scenoje patys parepetuoja.
Čia ne svarbiausia, kad jie gražiai kojas ištempia ar sukinį teisingai padaro, svarbiausiai – kad jie yra atsakingi. Aš kartais net džiaugiuosi, kad mes ne visada kartu važiuojame, nes tada vaikai labiau susikaupę būna.
Taigi važiavo keturiasdešimt žmonių, penkiolika parų ir nė vienas nepasiklydo. Be to, ir praktiškai visą Europą pravažiavo, daug ką pamatė: ir Paryžių, ir Barseloną, ir Monaką, ir Vieną, ir Drezdeną...

Vaikai iš visų tų kelionių labai prasitrynę grįžta – tai yra gyvenimo mokykla.

Arvydas Kukanauza: Taip, galiu patvirtinti: tokiose kelionėse vaikų socializacija yra daug greitesnė.
Violeta Laugalienė: Žinoma, yra tose kelionėse ir problemų, vienokių su paaugliais, kitokių su mažiukais, dar kitokių su dičkiais. Tačiau jie jau visi žino kelionių taisykles. Pavyzdžiui, tėvų nenervinti, o skleisti jiems tik teigiamą informaciją ir visas problemas kelionėje spręsti su vadovais. Taigi atvažiuojame į Budapeštą, visi vaikai išsitraukia telefonus, o aš diktuoju: sveiki, mes dabar Budapešte, atvažiavome laimingai, myliu, bučiuoju, o kitu metu visi telefonai išjungti, kad neišsikrautų.
Mes turime daug tokių taisyklių, bet per tiek metų dar niekada nesame buvę apkaltinti vaikų ar tėvų teisių pažeidimu. Todėl tėvų, norinčių išleisti vaikus į festivalius, visada yra daugiau nei autobuse vietų.

Žinoma, mums, vadovams, visą kelionės laiką – milžiniška įtampa, tik kai kertama Lietuvos siena, aš pagalvoju: viskas baigėsi.
Arvydas Kukanauza: Gal iš šalies atrodo, kad Laugaliams lengva dirbti – stipri komanda, didelė atranka, geri tėvai. Bet jūs pabandykite organizuoti penkiolikos dienų kelionę trisdešimčiai trečiokų ir ketvirtokų į Turkiją, tada pamatysite, kaip Laugaliai dirba ir kiek stengiasi.
Manau, kad Šiauliuose yra trys žmonės, kuriems gyviems reikėtų statyti paminklus: Remigijui Adomaičiui, kuris su komanda sugeba užimti kelis šimtus berniukų, ir Laugaliams, kurie tris šimtus vaikų užima tautiniais šokiais. Tai unikalu.

O kiek „Šėltiniui“, jo vadovams, mokykloms yra svarbūs laimėti apdovanojimai, prizai?
Violeta Laugalienė: Mes nesiekiame prizų ir nėra taip, kad prizais lytų. Aišku, mes tikimės, norime apdovanojimų, bet ne dėl mūsų su Romu, ne dėl tų dviejų mokyklų. Svarbu mums, kad vaikai gražiai pašoktų, būtų tvarkingi.

Šiaip aš nemėgstu konkursų, nes juose ir neobjektyvumo yra, ir juose vaikai truputį išsiderina, ir visko būna.
O ir mūsų vaikai dar tokie naivūs. Kai Jekaterinburge pradėjo vardyti apdovanojimus nuo žemiausios vietos, mūsų vaikai, rusiškai nesuprasdami, pamanė, kad vardija nuo pirmosios ir su nerimu pradėjo laukti, kad ištars „Šėltinio“ pavadinimą. Laukė, laukė ir kai sulaukė, Laugalis pradėjo džiūgauti – pirmoji vieta, o vaikai išpūtė akis – ko jis čia blaškosi?
Mūsų kolektyve vertybės yra truputėlį kitokios – mums užtenka, kad mus vertina tėvai, vaikai, mokyklų bendruomenės.

Arvydas Kukanauza: „Šėltinis“ yra gyvenimo būdas: čia per dvylika metų vaikai vieni prie kitų ir prie vadovų taip prisiriša, kad Violeta – jiems ne antra mama, o pusė pirmos, Romas, aišku, - tėtis: balsingas, konkretus, griežtas, bet teisingas.
Išvažiuodami jie liepė aštuntokams patiems repetuoti, tai pavaduotoja man ir pasakoja: suėjo aštuntokai į aktų salę ir vieni patys – be vieno mokytojo – šoka, repetuoja.

„Šėltinio“ komanda: Violeta ir Romualdas Laugaliai su abiejų mokyklų pedagogais.

Išeinančius iš ansamblio dvyliktokus jau pasiruošę pakeisti mažiausieji šėltinukai – pirmokai.

Jovaro progimnazijos direktorius Arvydas Kukanauza: „Šėltinis“ yra gyvenimo būdas: čia per dvylika metų vaikai vieni prie kitų ir prie vadovų taip prisiriša, kad Violeta – jiems ne antra mama, o pusė pirmos, Romas, aišku, - tėtis: balsingas, konkretus, griežtas, bet teisingas“.

Romualdas ir Violeta Laugaliai tris šimtus „Šėltinio“ šokėjų taip paruošia, kad bet kuri jų grupė gali sėkmingai atstovauti Lietuvai visuose žymiausiuose tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

1024x768 Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE

„Šėltinio“ fenomenas – trys festivaliai vienu metu

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Tai, kad vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Šėltinis“ daug koncertuoja Šiauliuose ir Lietuvoje, lyg ir nieko nuostabaus – tai beveik profesionalus kolektyvas su didžiule programa. Tačiau tas faktas, kad beveik vienu metu „Šėltinis“ dalyvauja trijuose festivaliuose, kurie vyksta vienas nuo kito už tūkstančių kilometrų, pribloškia.

Violeta Laugalienė, viena iš „Šėltinio“ vadovų, tai paaiškina labai paprastai:

- „Šėltinyje“ šoka trys šimtai mokinių iš dviejų mokyklų: Didždvario pirmokai–ketvirtokai ir Jovaro progimnazijos 1–8 klasių vaikai. Turime dvi mokyklas, kurias jungia vienintelis stebuklingas dalykas – liaudies šokiai. Tai unikalu – Lietuvoje niekur kitur tokio kolektyvo nėra.

Jau dešimt metų visi žino, kad jei nori šokti „Šėltinyje“, turi eiti į Jovaro progimnaziją, kur tam sudarytos labai geros sąlygos: šokiai įrašyti į tvarkaraštį, su šokių klasių mokiniais dirba specialistė muzikos mokytoja. Esame pakankamai rimta komanda – per 32-ejus metus „Šėltinį“ ir mūsų darbą visi žino, todėl ir tėvai stovi tris dienas už durų ir laukia rezultatų – nori, kad vaikai čia šoktų. O kadangi turime palaikymą abiejose mokyklose, mudu su Romu (Romualdu Laugaliu – kitu „Šėltinio“ vadovu, - red. past.) į darbą einam su džiaugsmu, nes mums yra gerai ir vienoje, ir kitoje mokykloje.

Kaip pavyksta mokykloje suderinti „Šėltinio“ veiklą – dažnus koncertus, išvykas į festivalius ir konkursus – su visu ugdymo procesu?

Arvydas Kukanauza, Jovaro progimnazijos direktorius: Konkurencija tarp mokyklų yra didelė, nes vaikų Šiauliuose mažėja, tai aš dėkoju Dievui ir „Šėltinio“ vadovams, kad jie į mūsų mokyklą pritraukia vaikų ne tik į savo šokių klasę, bet ir į dar vieną klasę papildomai. Todėl, žinoma, reikia sudaryti sąlygas jiems dirbti. Tik reikia pasistengti: pakeičiame ir pamokų tvarkaraštį, ir perkeliame atostogas ir pažintinei veiklai skirtas dienas, kad „Šėltinio“ šokėjai galėtų išvykti į festivalius. Ir kažkaip mums tai pavyksta: per metus kiekviena šokių grupė – išskyrus antrokus ir pirmokus – po kartą gali iškeliauti.

Yra tiesiog mokykloje toks konvejeris, kuris ir duoda rezultatų.

Kita vertus, tik vieną kartą pasitaikė, kad iš karto dvi klasės išvažiuotų – viena į Turkiją, kita į Rusiją.

O kokios klasės išvažiavo vienu metu?

Arvydas Kukanauza: Pirmą kartą būtent su penktokais važiavome į Rusiją, į Jekaterinburgą, kuris yra ant Azijos ir Europos ribos, už trijų tūkstančių kilometrų aštuonioms dienoms. Sunki kelionė buvo: tūkstantis kilometrų į Maskvą autobusu, dar prie sienos stovėjome, nes latvių muitinė keturias valandas nedirbo, įvažiuodami į Maskvą patekome į kamštį ir pavėlavome į lėktuvą.

Oro uoste buvome labai susinervinę: nei pinigų į kitą reisą, o ir kitas reisas į Jekaterinburgą tik kitą dieną. Tad trečią nakties paskambinau festivalio organizatoriams: nesiųskite autobusų į oro uostą, nes pavėlavome – nebeatskrisime... Aštuntą ryto paskambino organizatoriai: susitarėme su kitų avialinijų generaliniu direktoriumi – po valandos jūsų reisas, dėl pinigų nesijaudinkite, nes mes labai norime kad pabaltijiečiai dalyvautų festivalyje.

Festivalio vienas iš organizatorių dar mus pagyrė: jūsų vaikai yra labai šviesūs – visapusiškai šviesūs.

Violeta Laugalienė: Taigi Romas su direktoriumi važiavo į Rusiją, aš su trečiokais ir ketvirtokais tradiciškai važiavau į Turkijoje, Izmire, vykstantį XV tarptautinį vaikų festivalį. Jau devyneri metai esame šio festivalio VIP'iniai svečiai. Tai labai gerai organizuotas ir gerai finansuojamas festivalis: be trijų koncertų buvo ir puiki ekskursinė programa, vadovai ir muzikinė grupė gyveno gerame viešbutyje, vaikai – šeimose.

Ir mūsų vaikai išlaikė šį egzaminą puikiai: kai ateidavo šeimos jų pasitikti, sakydavo: pas mane, vadove, atėjo mama, ir bėgdavo apsikabinti.

O festivalyje labai gerai pasirodėme: buvome apdovanoti medaliais už geriausią tautos pristatymą, tautinius kostiumus, kultūrą.

Jei vienas kolektyvo vadovas buvo Jekaterinburge, kitas – Izmire, tai kas su „Šėltiniu“ važiavo į Portugaliją?

Violeta Laugalienė: Didždvario gimnazijos pirmokai ir trečiokai važiavo vieni, nes turime patirties – ne viena mūsų grupė yra važiavusi be vadovų, nes nuo devintos klasės visi šokėjai puikiai žino taisykles.

Į Portugaliją su grupe važiavo dvi kuratorės ir mūsų muzikantas Rimvydas, kad būtų gyvos muzikos, o aš nuolat gaudavau žinučių: viskas labai gerai – kelionė gerai, šoka labai gerai, ir nuotraukų. Dar facebook'e pasižiūrėjau – tikrai viskas gerai: kasos supintos, jokių auskarų, žiedų ir viskas taip, kaip yra pasiruošta: scenoje patys parepetuoja.

Čia ne svarbiausia, kad jie gražiai kojas ištempia ar sukinį teisingai padaro, svarbiausiai – kad jie yra atsakingi. Aš kartais net džiaugiuosi, kad mes ne visada kartu važiuojame, nes tada vaikai labiau susikaupę būna.

Taigi važiavo keturiasdešimt žmonių, penkiolika parų ir nė vienas nepasiklydo. Be to, ir praktiškai visą Europą pravažiavo, daug ką pamatė: ir Paryžių, ir Barseloną, ir Monaką, ir Vieną, ir Drezdeną...

Vaikai iš visų tų kelionių labai prasitrynę grįžta – tai yra gyvenimo mokykla.

Arvydas Kukanauza: Taip, galiu patvirtinti: tokiose kelionėse vaikų socializacija yra daug greitesnė.

Violeta Laugalienė: Žinoma, yra tose kelionėse ir problemų, vienokių su paaugliais, kitokių su mažiukais, dar kitokių su dičkiais. Tačiau jie jau visi žino kelionių taisykles. Pavyzdžiui, tėvų nenervinti, o skleisti jiems tik teigiamą informaciją ir visas problemas kelionėje spręsti su vadovais. Taigi atvažiuojame į Budapeštą, visi vaikai išsitraukia telefonus, o aš diktuoju: sveiki, mes dabar Budapešte, atvažiavome laimingai, myliu, bučiuoju, o kitu metu visi telefonai išjungti, kad neišsikrautų.

Mes turime daug tokių taisyklių, bet per tiek metų dar niekada nesame buvę apkaltinti vaikų ar tėvų teisių pažeidimu. Todėl tėvų, norinčių išleisti vaikus į festivalius, visada yra daugiau nei autobuse vietų.

Žinoma, mums, vadovams, visą kelionės laiką – milžiniška įtampa, tik kai kertama Lietuvos siena, aš pagalvoju: viskas baigėsi.

Arvydas Kukanauza: Gal iš šalies atrodo, kad Laugaliams lengva dirbti – stipri komanda, didelė atranka, geri tėvai. Bet jūs pabandykite organizuoti penkiolikos dienų kelionę trisdešimčiai trečiokų ir ketvirtokų į Turkiją, tada pamatysite, kaip Laugaliai dirba ir kiek stengiasi.

Manau, kad Šiauliuose yra trys žmonės, kuriems gyviems reikėtų statyti paminklus: Remigijui Adomaičiui, kuris su komanda sugeba užimti kelis šimtus berniukų, ir Laugaliams, kurie tris šimtus vaikų užima tautiniais šokiais. Tai unikalu.

O kiek „Šėltiniui“, jo vadovams, mokykloms yra svarbūs laimėti apdovanojimai, prizai?

Violeta Laugalienė: Mes nesiekiame prizų ir nėra taip, kad prizais lytų. Aišku, mes tikimės, norime apdovanojimų, bet ne dėl mūsų su Romu, ne dėl tų dviejų mokyklų. Svarbu mums, kad vaikai gražiai pašoktų, būtų tvarkingi.

Šiaip aš nemėgstu konkursų, nes juose ir neobjektyvumo yra, ir juose vaikai truputį išsiderina, ir visko būna.

O ir mūsų vaikai dar tokie naivūs. Kai Jekaterinburge pradėjo vardyti apdovanojimus nuo žemiausios vietos, mūsų vaikai, rusiškai nesuprasdami, pamanė, kad vardija nuo pirmosios ir su nerimu pradėjo laukti, kad ištars „Šėltinio“ pavadinimą. Laukė, laukė ir kai sulaukė, Laugalis pradėjo džiūgauti – pirmoji vieta, o vaikai išpūtė akis – ko jis čia blaškosi?

Mūsų kolektyve vertybės yra truputėlį kitokios – mums užtenka, kad mus vertina tėvai, vaikai, mokyklų bendruomenės.

Arvydas Kukanauza: „Šėltinis“ yra gyvenimo būdas: čia per dvylika metų vaikai vieni prie kitų ir prie vadovų taip prisiriša, kad Violeta – jiems ne antra mama, o pusė pirmos, Romas, aišku, - tėtis: balsingas, konkretus, griežtas, bet teisingas.

Išvažiuodami jie liepė aštuntokams patiems repetuoti, tai pavaduotoja man ir pasakoja: suėjo aštuntokai į aktų salę ir vieni patys – be vieno mokytojo – šoka, repetuoja.

Vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblio „Šėltinis“ šių mokslo metų baigiamasis koncertas „Duktė viena namie liko“ buvo skirtas ansamblį paliekantiems abiturientams. 1

„Šėltinio“ komanda: Violeta ir Romualdas Laugaliai su abiejų mokyklų pedagogais. 2

Išeinančius iš ansamblio dvyliktokus jau pasiruošę pakeisti mažiausieji šėltinukai – pirmokai. 3

Vadimo SIMUTKINO nuotr.